|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Vytautas Juzumas sakė, kad smagiausia gaminti dirbinius iš Karelijos beržo, kurio mediena švelni kaip šilkas.
Autorės nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Kybartiečio Vytauto Juzumo medžio dirbiniai priverčia nustebti net didžiulę patirtį turinčius drožėjus. Unikalia technika meistras sugeba išgauti ypatingus medžio raštus, o jo darbai – patvarūs ir ilgaamžiai. Visgi kolegos, išgirdę, kiek kybartietis sugaišta prie vieno dirbinio, pasukioja pirštą ties smilkiniu.
Verda puoduose
Kuklaus ir apie save kalbėti nemėgstančio auksarankio meistro žmona Romutė atskleidė, kad vos pakirdęs iš miego Vytautas skuba į dirbtuves ir pradingsta visai dienai. Ten tarp daugybės kaltų, medžio apdirbimo staklių ir didžiulių puodų gimsta unikalūs kūriniai.
Ko gero, daugeliui apsilankiusiųjų Vytauto dirbtuvėse kiltų klausimas: kam drožėjui reikalingi didžiuliai puodai? Pasirodo, kiekvienas gaminys pirmiausia... išverdamas sūdytame vandenyje. Taigi daugybei kelmų, medžių gumbų, ataugų, susiraičiusių šakų prieš tampant tikru meno kūriniu pirmiausia tenka išbandyti 3–4 valandų puodo kaitrą.
Vytautas rodė į pradėtą skaptuoti pusmetrio skersmens dubenį iš medžio gumbo ir aiškino, kad gaminys toks didelis nebus – išvirtas jis sumažės perpus. Vėliau bus džiovinamas ir tai gali užtrukti metus ar dar ilgiau. Tik vėliau meistras griebsis kaltų, šlifavimo popieriaus, paties pasigaminto impregnanto, ir kūrinys taps tokiu, koks užgimė autoriaus galvoje.
Kybartiečio dirbtuvėse – aibė pradėtų ir neužbaigtų pusgaminių. Bet ne todėl, kad darbas Vytautui būtų pabodęs ir vieno nebaigęs stvertųsi kito. Tiesiog gamybos procesui trunkant labai ilgai, kol vienas gaminys drožinėjamas, kitas jau mirksta, verda, rūgsta, džiūsta ar tiesiog turi išlaukti, kol išryškės medžio raštas.
Patvarūs ir ilgaamžiai
Rodydamas labiau keramiką nei medį primenančius dubenis, dekoratyvius puodus, papuošalų dėžutes, šviestuvus ir kt. Vytautas atskleidžia, kad norint išgauti tokias struktūras gaminimo procesas užtrunka... trejus metus. Tačiau meistras garantuoja, kad jo dirbinys laikui bėgant nesutruks, neatsilups, o indo dangtis neišsiklaipys ir priglus tarsi pritrauktas vakuumo.
V. Juzumas pasakojo, kad domėtis medžiu pradėjo nuo mažumės, nes tėtis turėjo kalvę, meistraudavo, drožinėdavo.
– Man skiedros būdavo tokios gražios, kad jas rinkdavau ir čiupinėdavau, – vaikystę prisiminė V. Juzumas. – Vis radęs kokią įdomesnę šaką drožinėdavau.
Dar būdamas mažas žinojo, kad stebules vežimams tėtukas išverda tam, kad būtų tvirtos, neskiltų, neiškryptų, neėstų kinivarpos. Vėliau V. Juzumas pats domėjosi medžio apdirbimo technologijomis, studijavo literatūrą.
– Jaunystėje nelabai laiko buvo – statėmės namus, dirbome. Tik vėliau mylimam pomėgiui atsirado laiko, – pasakojo Vytautas ir prisipažino, kad drožinėti paprastą medieną jam ne taip ir įdomu, todėl visuomet ieško tokios, kokios lengvai neįsigysi.
Jis parodė patį mylimiausią ir vertingiausią dirbinį – tarsi iš juodo marmuro pagamintą dėžutę. Ir tik specialistas pasakytų, kad ji – ne iš akmens, o iš šimtmečius po vandeniu gulėjusios ąžuolo šakos.
Pelkėse ir kirtimuose
Vytauto žmona Romutė juokėsi, kad vyrui išvažiavus į mišką pasimalkauti jau žino, jog priekaba bus pilnutėlė medienos, bet skirtos malkoms – tik maža dalis.
– Pažįstu visus rajono miškus, žinau pelkynus, durpynus. Juose ir glūdi didžiausi medienos lobynai, kuriuose ąžuolų, uosių ar kitų medžių kamienai po vandeniu guli dešimtmečius ar šimtmečius, – atskleidė V. Juzumas. – Bebro nuverstas beržas pabuvęs vandenyje taip pajuoduoja, kad net neatspėsi, kas tai per mediena. Gamta sukuria tokius raštus, kad geriausias menininkas neišpaišys.
Dažnai kybartietis prašo, kad girininkai leistų pasidarbuoti kirtimuose, kur medžiai jau išpjauti, o kelmai niekam nereikalingi. Ten V. Juzumas randa išskirtinės medžiagos savo darbams. Radęs įdomesnį medžio gabalą Vytautas į jį gali žiūrėti valandų valandas, neužmigti iki paryčių, kol mintyse gims dirbinio eskizas.
Paklaustas, kokią medieną smagiausia apdirbti, V. Juzumas įvardijo Karelijos beržą, mat šio mediena ne tik lygi ir švelni lyg šilkas, bet ir išmarginta smulkiais raštais. Tiesa, šių medžių Lietuvoje mažai. Labai graži guobos mediena, tačiau ją apdirbti sunku.
Nors daugelis sakytų, kad beržo mediena neturi gražaus rašto, tačiau Vytautas rodo tokius dirbinius, kad dažnam sunku patikėti tuo, ką mato.
– Jeigu beržą pjausime vasarą, jokio rašto nebus. Reikia pjauti žiemą, kai kaupiasi sula. Ji ir išpiešia medieną raštais. Žinoma, kad jie išryškėtų, būtina nupjautą beržą kelis metus laikyti drėgnai. Tas pats ir su klevu. Kitų medžių raštų tokiu būdu neišgausi, nes jie neturi sulos, – subtilybes aiškino Vytautas Juzumas.
Nemėgsta mugių
Sunku rasti medienos, kokios Vytautas nebūtų išbandęs. Net iš namuose augusios senos tujos kamieno sugebėjo išdrožti dubenį.
Medienai, kuri neturi gražaus rašto, meistras žavesio suteikia savo rankomis. Vytautas rodė dubenį, išmargintą smulkiais medžio raštais. Pasirodo, jie ne natūralūs, o „nudažyti“... medžiu, tiksliau – drožlėmis.
– Laikant gaminį drožlėse reikia nuolat tikrinti, kad mediena nesušustų. Būtina susekti momentą, kol medis nesuminkštėjo, o raštas jau išryškėjo, – paslaptį atskleidė menininkas.
V. Juzumas prisipažino, kad labai sunkiai atsisveikina su savo darbais, todėl amatininkų mugės – pati nemėgstamiausia vieta. Visgi visiems šeimininko kūriniams sudėti namuose ir vietos nebepakaktų. Juolab kad erdvus kiemas taip pat išpuoštas šeimininko drožyba.
Žmona Romutė, vyrui negirdint, gyrė jį už darbštumą ir subtilų grožio suvokimą: ką bepaimtų, viskas rankose tirpsta – ar būtų medis, ar metalas, ar akmuo. Todėl Juzumų kiemas išpuoselėtas, išpuoštas medžio, metalo, akmens dirbiniais. Sodyba ne kartą buvo apdovanota kaip gražiausia Kybartuose.
Tačiau Vytautas pagyrų nemėgsta, tad greitai nusuka kalbą ir rodo kieme suaugusius skiepytus ąžuolus, girnapusėmis grįstus takus, tvenkinuką su viduryje jo esančia pavėsine, kitas sodybos grožybes.
Sukėlė įtarimų
Visgi mugėse Vytauto stalas visada traukia žmonių žvilgsnius, mat jo dirbiniai skiriasi nuo kitų medžio drožėjų. Ir pats meistras pripažįsta niekada nesutikęs kolegos, dirbančio tokia technika kaip jis. Išklausę, kiek darbo ir laiko Vytautas įdeda vienam darbui pagaminti, medžio drožėjai patraukia pečiais ar pasukioja pirštą ties smilkiniu.
Tačiau eiliniai žmonės domisi unikaliais kūriniais, žavisi, kai kurie perka net po kelis kūrinius iškart. Visgi pasitaiko ir tokių, kuriems Vytauto kūryba kelia įtarimų.
– Kartą Vištytyje mugėje viena močiutė labai norėjo įsigyti medinį dubenį, bet dukra ją kone per prievartą nutempė. Sakė, negi nematai, kad jie kažkokie aferistai – čia visai ne medis, o nežinia kas, – juokėsi keistą istoriją prisiminęs Vytautas.
Nors kybartiečio galvoje aibė planų ir idėjų, didžiausia svajonė – perduoti sukauptą patirtį ir žinias. Tad vyras nekantriai laukia, kol ūgtelės anūkas, o tada jį ves į unikalių medžio dirbinių pasaulį.
Kybartiečio Vytauto Juzumo medžio dirbiniai priverčia nustebti net didžiulę patirtį turinčius drožėjus. Unikalia technika meistras sugeba išgauti ypatingus medžio raštus, o jo darbai – patvarūs ir ilgaamžiai. Visgi kolegos, išgirdę, kiek kybartietis sugaišta prie vieno dirbinio, pasukioja pirštą ties smilkiniu. |
Kuklaus ir apie save kalbėti nemėgstančio auksarankio meistro žmona Romutė atskleidė, kad vos pakirdęs iš miego Vytautas skuba į dirbtuves ir pradingsta visai dienai. Ten tarp daugybės kaltų, medžio apdirbimo staklių ir didžiulių puodų gimsta unikalūs kūriniai.
Ko gero, daugeliui apsilankiusiųjų Vytauto dirbtuvėse kiltų klausimas: kam drožėjui reikalingi didžiuliai puodai? Pasirodo, kiekvienas gaminys pirmiausia... išverdamas sūdytame vandenyje. Taigi daugybei kelmų, medžių gumbų, ataugų, susiraičiusių šakų prieš tampant tikru meno kūriniu pirmiausia tenka išbandyti 3–4 valandų puodo kaitrą.
Vytautas rodė į pradėtą skaptuoti pusmetrio skersmens dubenį iš medžio gumbo ir aiškino, kad gaminys toks didelis nebus – išvirtas jis sumažės perpus. Vėliau bus džiovinamas ir tai gali užtrukti metus ar dar ilgiau. Tik vėliau meistras griebsis kaltų, šlifavimo popieriaus, paties pasigaminto impregnanto, ir kūrinys taps tokiu, koks užgimė autoriaus galvoje.
Kybartiečio dirbtuvėse – aibė pradėtų ir neužbaigtų pusgaminių. Bet ne todėl, kad darbas Vytautui būtų pabodęs ir vieno nebaigęs stvertųsi kito. Tiesiog gamybos procesui trunkant labai ilgai, kol vienas gaminys drožinėjamas, kitas jau mirksta, verda, rūgsta, džiūsta ar tiesiog turi išlaukti, kol išryškės medžio raštas.
Rodydamas labiau keramiką nei medį primenančius dubenis, dekoratyvius puodus, papuošalų dėžutes, šviestuvus ir kt. Vytautas atskleidžia, kad norint išgauti tokias struktūras gaminimo procesas užtrunka... trejus metus. Tačiau meistras garantuoja, kad jo dirbinys laikui bėgant nesutruks, neatsilups, o indo dangtis neišsiklaipys ir priglus tarsi pritrauktas vakuumo.
V. Juzumas pasakojo, kad domėtis medžiu pradėjo nuo mažumės, nes tėtis turėjo kalvę, meistraudavo, drožinėdavo.
– Man skiedros būdavo tokios gražios, kad jas rinkdavau ir čiupinėdavau, – vaikystę prisiminė V. Juzumas. – Vis radęs kokią įdomesnę šaką drožinėdavau.
Dar būdamas mažas žinojo, kad stebules vežimams tėtukas išverda tam, kad būtų tvirtos, neskiltų, neiškryptų, neėstų kinivarpos. Vėliau V. Juzumas pats domėjosi medžio apdirbimo technologijomis, studijavo literatūrą.
– Jaunystėje nelabai laiko buvo – statėmės namus, dirbome. Tik vėliau mylimam pomėgiui atsirado laiko, – pasakojo Vytautas ir prisipažino, kad drožinėti paprastą medieną jam ne taip ir įdomu, todėl visuomet ieško tokios, kokios lengvai neįsigysi.
Jis parodė patį mylimiausią ir vertingiausią dirbinį – tarsi iš juodo marmuro pagamintą dėžutę. Ir tik specialistas pasakytų, kad ji – ne iš akmens, o iš šimtmečius po vandeniu gulėjusios ąžuolo šakos.
Vytauto žmona Romutė juokėsi, kad vyrui išvažiavus į mišką pasimalkauti jau žino, jog priekaba bus pilnutėlė medienos, bet skirtos malkoms – tik maža dalis.
– Pažįstu visus rajono miškus, žinau pelkynus, durpynus. Juose ir glūdi didžiausi medienos lobynai, kuriuose ąžuolų, uosių ar kitų medžių kamienai po vandeniu guli dešimtmečius ar šimtmečius, – atskleidė V. Juzumas. – Bebro nuverstas beržas pabuvęs vandenyje taip pajuoduoja, kad net neatspėsi, kas tai per mediena. Gamta sukuria tokius raštus, kad geriausias menininkas neišpaišys.
Dažnai kybartietis prašo, kad girininkai leistų pasidarbuoti kirtimuose, kur medžiai jau išpjauti, o kelmai niekam nereikalingi. Ten V. Juzumas randa išskirtinės medžiagos savo darbams. Radęs įdomesnį medžio gabalą Vytautas į jį gali žiūrėti valandų valandas, neužmigti iki paryčių, kol mintyse gims dirbinio eskizas.
Paklaustas, kokią medieną smagiausia apdirbti, V. Juzumas įvardijo Karelijos beržą, mat šio mediena ne tik lygi ir švelni lyg šilkas, bet ir išmarginta smulkiais raštais. Tiesa, šių medžių Lietuvoje mažai. Labai graži guobos mediena, tačiau ją apdirbti sunku.
Nors daugelis sakytų, kad beržo mediena neturi gražaus rašto, tačiau Vytautas rodo tokius dirbinius, kad dažnam sunku patikėti tuo, ką mato.
– Jeigu beržą pjausime vasarą, jokio rašto nebus. Reikia pjauti žiemą, kai kaupiasi sula. Ji ir išpiešia medieną raštais. Žinoma, kad jie išryškėtų, būtina nupjautą beržą kelis metus laikyti drėgnai. Tas pats ir su klevu. Kitų medžių raštų tokiu būdu neišgausi, nes jie neturi sulos, – subtilybes aiškino Vytautas Juzumas.
Sunku rasti medienos, kokios Vytautas nebūtų išbandęs. Net iš namuose augusios senos tujos kamieno sugebėjo išdrožti dubenį.
Medienai, kuri neturi gražaus rašto, meistras žavesio suteikia savo rankomis. Vytautas rodė dubenį, išmargintą smulkiais medžio raštais. Pasirodo, jie ne natūralūs, o „nudažyti“... medžiu, tiksliau – drožlėmis.
– Laikant gaminį drožlėse reikia nuolat tikrinti, kad mediena nesušustų. Būtina susekti momentą, kol medis nesuminkštėjo, o raštas jau išryškėjo, – paslaptį atskleidė menininkas.
V. Juzumas prisipažino, kad labai sunkiai atsisveikina su savo darbais, todėl amatininkų mugės – pati nemėgstamiausia vieta. Visgi visiems šeimininko kūriniams sudėti namuose ir vietos nebepakaktų. Juolab kad erdvus kiemas taip pat išpuoštas šeimininko drožyba.
Žmona Romutė, vyrui negirdint, gyrė jį už darbštumą ir subtilų grožio suvokimą: ką bepaimtų, viskas rankose tirpsta – ar būtų medis, ar metalas, ar akmuo. Todėl Juzumų kiemas išpuoselėtas, išpuoštas medžio, metalo, akmens dirbiniais. Sodyba ne kartą buvo apdovanota kaip gražiausia Kybartuose.
Tačiau Vytautas pagyrų nemėgsta, tad greitai nusuka kalbą ir rodo kieme suaugusius skiepytus ąžuolus, girnapusėmis grįstus takus, tvenkinuką su viduryje jo esančia pavėsine, kitas sodybos grožybes.
Visgi mugėse Vytauto stalas visada traukia žmonių žvilgsnius, mat jo dirbiniai skiriasi nuo kitų medžio drožėjų. Ir pats meistras pripažįsta niekada nesutikęs kolegos, dirbančio tokia technika kaip jis. Išklausę, kiek darbo ir laiko Vytautas įdeda vienam darbui pagaminti, medžio drožėjai patraukia pečiais ar pasukioja pirštą ties smilkiniu.
Tačiau eiliniai žmonės domisi unikaliais kūriniais, žavisi, kai kurie perka net po kelis kūrinius iškart. Visgi pasitaiko ir tokių, kuriems Vytauto kūryba kelia įtarimų.
– Kartą Vištytyje mugėje viena močiutė labai norėjo įsigyti medinį dubenį, bet dukra ją kone per prievartą nutempė. Sakė, negi nematai, kad jie kažkokie aferistai – čia visai ne medis, o nežinia kas, – juokėsi keistą istoriją prisiminęs Vytautas.
Nors kybartiečio galvoje aibė planų ir idėjų, didžiausia svajonė – perduoti sukauptą patirtį ir žinias. Tad vyras nekantriai laukia, kol ūgtelės anūkas, o tada jį ves į unikalių medžio dirbinių pasaulį.
Galerija: Medžio dirbiniai
Publikuota: 2022-10-06 08:07:00
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|