|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Kito link
Vilkaviškio socialinės pagalbos centro direktorė Rita Mickuvienė (pirma iš kairės) ir įstaigos specialistai siekia daryti pokytį, galvoja apie socialinių paslaugų vystymą.Autorės nuotr. Renata VITKAUSKIENĖ
– Vilkaviškio socialinės pagalbos centras jau senokai yra tas objektas, kuriuo pasidžiaugia akys, kurį negėda parodyti miesto svečiui. Kaip buvo sukurta dabartinė įstaiga, jos materialinė bazė, kaip formavosi kolektyvas? – Laikotarpis nuo pradžios iki šių dienų buvo sudėtingas. Keitėsi juridinis statusas, kėlėmės iš vienos vietos į kitą. Šį rudenį paminėjome Vilkaviškio socialinės pagalbos centro, kaip juridinio vieneto, veiklos 20-ies metų sukaktį, tačiau pasakojant istoriją reikėtų kalbėti ir apie priešistorę, tai yra pirmuosius 7-erius metus. Socialinio darbo veikla prasidėjo 1995–1996 m., buvo visiškai nauja sritis, jos ėmėmės kaip socialinio darbo padalinys. Pirmoji darbo vieta buvo Paežeriuose, patalpose, kur dabar kavinė „Aukso ragas“. Su jaunais neįgaliais žmonėmis ten dirbo nevyriausybinė organizacija – „Vilties“ bendrija, jai priklausė ir socialinio darbo padalinys. Gavome patalpą – lyg virtuvėlę, lyg valgomąjį, buvo staliukas ir telefonas. Pirmiausia nusipirkome rašomojo popieriaus. 1996 m. socialinių paslaugų teikimą, finansavimą perėmė Savivaldybė, pradėjome kurti įstaigą. Ji buvo Savivaldybės administracijos skyriaus padalinys, ne atskiras juridinis vienetas. Teikėme paslaugas sutrikusio intelekto jaunuoliams. Kai padaliniui pasiūlė laisvas patalpas vaikų darželyje Pilviškiuose, mums tai atrodė erdvu, įdomu, daug, nes iki tol Paežeriuose dirbome trijuose kambarėliuose. Persikėlę buvome vadinami Pilviškių centru. Nuo 2002 m. tapome viešąją įstaiga „Vilkaviškio socialinės pagalbos centras“, finansuojama iš rajono biudžeto. Savivaldybė perdavė du autobusiukus, techninės pagalbos priemones. Pradėjo dirbti du vairuotojai, keliolika lankomosios priežiūros darbuotojų. Labiausiai trūko patalpų. Buvo pasiūlyta keltis į dabartinio pašto pastatą, į patalpas trečiame aukšte. Pradėjo dirbti pagalbos namuose tarnybos vadovas. – Kokie iššūkiai laukė šiame etape? Kaip sekėsi numatyti perspektyvą? – Rajono vadovai mums pasiūlė buvusios tuberkuliozinės ligoninės, pastatytos 1924 m., patalpas Vysk. A. Karoso g. 5, Vilkaviškyje. Tas labai nudžiugino. Juk patalpos – didžiulės, tai kas, kad apleistos ir apgriuvusios. Nuo 2003 m. ėmėme rašyti projektus, nes kai pradėjome prieškarinio pastato rekonstrukciją, nebuvo kelio nei pirmyn, nei atgal. Tuose projektuose gyvenome dešimtmetį, kadangi pinigų reikėjo vis daugiau. Svarstėme, kokios socialinės paslaugos, kur konkrečiai rajone bus reikalingos ateityje. Bandėme numatyti ir būsimus vietos gyventojų poreikius, ir valstybės politiką. Daug ką spėliojome, skaitėme Vyriausybės programas, bandėme suprasti, kaip socialinis darbas vystysis visoje respublikoje. Nebuvo jokio pavyzdžio. Kai grįždavome iš Vokietijos, Danijos, atrodydavo, kad iki išsivysčiusių šalių socialinės apsaugos sistemos mums dar labai toli. Todėl reikėjo dar atkakliau dirbti. 2012 m. užbaigėme statybas. Į naujas patalpas iš Pilviškių persikėlė Neįgalaus jaunimo dienos užimtumo padalinys. Šiuo metu Vilkaviškio socialinės pagalbos centre veiklą vykdo keturi struktūriniai padaliniai: Neįgalaus jaunimo dienos užimtumo padalinys, Dienos socialinės globos namuose padalinys, Paramos šeimai ir Pagalbos namuose tarnybos. – Kaip sekasi bendrauti su tais žmonėmis, kuriems teikiate paslaugas? – Apie 60 proc. mūsų klientų yra seni, vieniši neįgalūs asmenys. Daugiau sprendimų dėl paslaugų gauname rudenį, prieš šildymo sezoną, kai ieškoma pagalbos, kas senoliui jo namuose pakurs krosnį, atneš kuro. Senas žmogus ieško mūsų pagalbos, jos laukia ir priima. Tokiais atvejais ir darbuotojui yra lengviau, jis jaučia didesnį moralinį pasitenkinimą. Su šeimomis dirbti sunkiau. Joms teikiame paslaugą, kurios savo iniciatyva šeimos neprašo. Dėl tam tikrų įvykių šeimose jos privalo bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju, atvejo vadybininku, mokytis, ugdytis socialinius įgūdžius. Sunkiausia dirbti su priklausomais asmenimis ir siekti pokyčių, nes pakeisti žmogaus mąstymą, elgesį yra be galo sunku. Kaip minėjau, dirbame su neįgaliais jaunais žmonėmis. Jiems sudarytos puikios sąlygos. – Kokius planus puoselėjate dabar? – Nuo šių metų pradžios su šeimomis pradėjo dirbti individualios priežiūros personalo darbuotojai. Jie talkins socialiniams darbuotojams tose šeimose, kuriose yra kūdikai iki metų amžiaus arba neįgalūs vaikai iki trejų metų. Čia yra nauja paslauga. Ją reikia išbandyti ir patiems įvertinti, kiek tai bus naudinga šeimoms. Šiuo metu socialiniame darbe daug kas jau reglamentuota, o mūsų pagrindinis tikslas yra siekti paslaugų kokybės. Įstaigoje yra 126, 5 etato, dirba apie pusantro šimto žmonių. Darbuotojai turi turėti reikalingą kvalifikaciją. Ateityje neliks socialinio darbuotojo padėjėjo pareigybės, visi darbuotojai: socialinio darbuotojo padėjėjai ir lankomosios priežiūros darbuotojai – vadinsis individualios priežiūros darbuotojais. Pastariesiems iki šiol užteko 40 val. įvadinių mokymų, dabar einama prie to, kad iki 2027 m. jie turės būti įgiję individualios priežiūros darbuotojo kvalifikaciją, o tai yra 200 val. mokymų. Tokie pakeitimai, nors iš pradžių ir baugina, labai reikalingi. Darbuotojas turi mokėti bendrauti ir dirbti su klientu, nesukelti konfliktų, laikytis konfidencialumo. Kvalifikuotesni darbuotojai – kokybiškesnės paslaugos. Socialinės paslaugos plečiasi. Visuomenė sensta, laikas moterims dirbti ilgėja. Dirbančios moterys negali skirti pakankamai laiko senyviems artimiesiems. Kuo ilgiau žmonės turi dirbti, tuo labiau reikalingi socialinio darbo specialistai. Pas mus socialinį darbą dirba moterys. Jos ir dažniau renkasi studijuoti šitą sritį, ir apskritai gyvenime silpnesniojo priežiūra, pagalba palikta moterims. Mes tokie esame, taip įpratę. Pavyzdžiui, Vokietijoje šitą darbą dirba daug vyrų, nes tam tikrais atvejais jis fiziškai tikrai sunkus. Socialinis darbas yra vertybinė profesija. Darbuotojai, kurie ateina jį dirbti, turi norėti daryti pokytį, galvoti apie kitą žmogų, apie paslaugos vystymąsi. Socialinių paslaugų poreikis nuolat auga. Visuomenėje randasi naujos socialinės problemos, keičiasi jų pobūdis. Taip pat dėl pertvarkos proceso auga bendruomeninių paslaugų poreikis, randasi paslaugų rinka. Ima kurtis socialinis verslas. Todėl centras – socialinių paslaugų organizacija – vis labiau turi rūpintis savo teikiamų socialinių paslaugų kokybe, veiklos tobulinimu ir naujovių paieška.
Galerija: Socialinės pagalbos centras
Publikuota: 2022-10-19 08:03:57 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Nepiktybiškas nusižengimas gali kainuoti teises * Rajone – gatvių pavadinimų pokyčiai * Vilkaviškio stalo tenisininkai nenori užleisti iškovotų aukštų pozicijų Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|