|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Alaus gamybos procesas lietuviškame kaime 1938 metais.
Prieš kelis šimtus metų lietuvių buityje vartoti gėrimai praktiškai išnykę. Sulą geriame iki šiol, tačiau tokio populiarumo, kokio ji buvo sulaukusi anksčiau, jau nebeliko.
Puta – kokybės ženklas
Mūsų protėvių kultūroje iš gėrimų pirmąją vietą užėmė alus. Iš visų alaus rūšių seniausiu laikomas salyklinis, kuris pasižymėjo savo stiprumu.
Salyklui dažniausiai naudojo miežius. Kad alus daugiau putotų, į salyklą įmaišydavo žirnių miltų. Alaus puta buvo laikoma jo kokybės ženklu.
Apynius alui rinkdavo miške, paupių krūmuose arba tiesiog savo sodo pakraštyje.
Alų šeimoje paprastai gamindavo šeimininkas. Kartais geram alui padaryti už tam tikrą atlygį kviesdavosi pripažintą apylinkės aludarį.
Buvo du alaus gamybos etapai: salyklo paruošimas ir paties alaus virimas. Grūdus salyklui mirkydavo statinėse, geldose, o kartais dviem ar trims valandoms su visu maišu tiesiog pamerkdavo tvenkinyje ar ežere. Klėtyje ar stuboje nusunkdavo vandenį ir išpylę grūdus ant grindų juos daigindavo. Daiginimas užtrukdavo nuo trijų iki šešių dienų.
Pradėję dygti miežiai būdavo išmaišomi, atšaldomi vėsioje vietoje ir džiovinami krosnyje. Vasaros metu grūdus padėdavo prieš saulę, o išdžiovintus stambiai girnomis sumaldavo.
Alų virdavo kieme, kluone ar jaujoje.
Vaišindavo kaimynus
Mėgdavo lietuviai ir duonos alų. Šiam gėrimui virti nereikėdavo jokių specialių prietaisų: katile pavirdavo džiovintą duoną, alų nukošdavo į kubiliuką, jam atvėsus pridėdavo mielių ar apynių ir, žinoma, cukraus.
Lietuvos kaime paplitus cukriniams runkeliams alų gamindavo ir iš jų. Šio alaus gamyba buvo labai praktikuojama karo ir pokario metais.
Alų lietuviai dažniausiai gamindavo įvairioms progoms: talkoms, krikštynoms, vestuvėms, laidotuvėms.
Prieš šimtmetį lietuviškame kaime gyvavo koštuvių paprotys. Rūgstant alui buvo pasemiami keli ąsočiai paties geriausio ir juo vaišinami kaimynai. Koštuvių nunešimas liudijo gerus kaimyniškus santykius.
Kartais per Visų šventųjų dieną alumi vaišindavo ir prie bažnyčios susirinkusius elgetas.
Naminį vyną gamindavo tik pasiturintieji
Žiloje senovėje lietuviai midų gamindavo iš medaus, dažniausiai – iš liepų. Kuo ilgiau tokį midų laikydavo, tuo lipnesnis jis tapdavo. Liepinis midus buvo perregimas tarsi vanduo – tokį laikydavo ypač geru. Vėliau midų iš protėvių gyvenimo išstūmė degtinė.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Lietuvos kaimuose išpopuliarėjo naminio vyno gamyba. Jį žmonės darydavo iš įvairių naminių ir laukinių uogų, vaisių, ypač iš obuolių. Geram vynui pagaminti reikėjo milžiniško kiekio cukraus. Todėl vyną gamindavo tik Užnemunėje gyvenantys pasiturintys ūkininkai.
Sula – šviežia ir rauginta
Mėgo lietuviai ir sulą – beržų arba klevų. Pavasarį, medžiams sprogstant, medžio kamiene grąžtu išgręždavo dešimties centimetrų gylio skylę, įstatydavo medinį vamzdelį ar lataką, o po juo ant žemės pastatydavo kibirą ar ąsotį. Dėl savo saldumo geresne buvo laikoma klevo sula.
Sula buvo geriama šviežia ir rauginta. Ją raugdavo mažuose kubiluose, dėl skonio įmesdavo serbento ar ąžuolo šakelių ir užpildavo avižomis. Sudygusios avižos neskęsdamos dengdavo gėrimą. Kai kada į sulą buvo dedama mielių ir apynių. Tada ji tapdavo panaši į alų.
Kad nesurūgtų, sulą laikydavo vėsioje vietoje – rūsyje ar jaujoje. Taip ji išbūdavo kelis mėnesius, net iki šienapjūtės. Kartais sulą vartojo ir sriubai virti.
Be sulos, protėviai į laukus nešdavosi ir vandens ąsotį, į kurį dėl skonio primerkdavo džiovintos duonos plutos.
Arbatą gerdavo retai
Namuose gamindavo ir girą. Džiovinta duona ar jos plutelės buvo užpilamos vandeniu mediniame kubile. Kartais gira buvo naudojama ir šaltibarščiams ruošti.
Arbatą protėviai gerdavo labai retai – dažniausiai susirgę ar vaišindami svečius. Pirkdavo arbatžoles tik ypatingomis progomis. Arbatžoles atstodavo įvairūs augalai: ramunių, liepų žiedžiai, vyšnių ir aviečių šakelės, žemuogių lapai, obuolių žievelės, džiovintos tarkuotos morkos. Kai kurie iš šių augalų buvo laikomi vaistingaisiais.
Dažniau nei arbata, ypač Užnemunėje, buvo vartojama kava. Ji gaminta iš gruzdintų kviečių, rugių, miežių ar darže auginamų cikorijos šaknų, ąžuolo gilių. Kavą baltindavo pienu, paprastai pateikdavo talkų metu pavakariams.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Prieš kelis šimtus metų lietuvių buityje vartoti gėrimai praktiškai išnykę. Sulą geriame iki šiol, tačiau tokio populiarumo, kokio ji buvo sulaukusi anksčiau, jau nebeliko. |
Mūsų protėvių kultūroje iš gėrimų pirmąją vietą užėmė alus. Iš visų alaus rūšių seniausiu laikomas salyklinis, kuris pasižymėjo savo stiprumu.
Salyklui dažniausiai naudojo miežius. Kad alus daugiau putotų, į salyklą įmaišydavo žirnių miltų. Alaus puta buvo laikoma jo kokybės ženklu.
Apynius alui rinkdavo miške, paupių krūmuose arba tiesiog savo sodo pakraštyje.
Alų šeimoje paprastai gamindavo šeimininkas. Kartais geram alui padaryti už tam tikrą atlygį kviesdavosi pripažintą apylinkės aludarį.
Buvo du alaus gamybos etapai: salyklo paruošimas ir paties alaus virimas. Grūdus salyklui mirkydavo statinėse, geldose, o kartais dviem ar trims valandoms su visu maišu tiesiog pamerkdavo tvenkinyje ar ežere. Klėtyje ar stuboje nusunkdavo vandenį ir išpylę grūdus ant grindų juos daigindavo. Daiginimas užtrukdavo nuo trijų iki šešių dienų.
Pradėję dygti miežiai būdavo išmaišomi, atšaldomi vėsioje vietoje ir džiovinami krosnyje. Vasaros metu grūdus padėdavo prieš saulę, o išdžiovintus stambiai girnomis sumaldavo.
Alų virdavo kieme, kluone ar jaujoje.
Mėgdavo lietuviai ir duonos alų. Šiam gėrimui virti nereikėdavo jokių specialių prietaisų: katile pavirdavo džiovintą duoną, alų nukošdavo į kubiliuką, jam atvėsus pridėdavo mielių ar apynių ir, žinoma, cukraus.
Lietuvos kaime paplitus cukriniams runkeliams alų gamindavo ir iš jų. Šio alaus gamyba buvo labai praktikuojama karo ir pokario metais.
Alų lietuviai dažniausiai gamindavo įvairioms progoms: talkoms, krikštynoms, vestuvėms, laidotuvėms.
Prieš šimtmetį lietuviškame kaime gyvavo koštuvių paprotys. Rūgstant alui buvo pasemiami keli ąsočiai paties geriausio ir juo vaišinami kaimynai. Koštuvių nunešimas liudijo gerus kaimyniškus santykius.
Kartais per Visų šventųjų dieną alumi vaišindavo ir prie bažnyčios susirinkusius elgetas.
Žiloje senovėje lietuviai midų gamindavo iš medaus, dažniausiai – iš liepų. Kuo ilgiau tokį midų laikydavo, tuo lipnesnis jis tapdavo. Liepinis midus buvo perregimas tarsi vanduo – tokį laikydavo ypač geru. Vėliau midų iš protėvių gyvenimo išstūmė degtinė.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Lietuvos kaimuose išpopuliarėjo naminio vyno gamyba. Jį žmonės darydavo iš įvairių naminių ir laukinių uogų, vaisių, ypač iš obuolių. Geram vynui pagaminti reikėjo milžiniško kiekio cukraus. Todėl vyną gamindavo tik Užnemunėje gyvenantys pasiturintys ūkininkai.
Mėgo lietuviai ir sulą – beržų arba klevų. Pavasarį, medžiams sprogstant, medžio kamiene grąžtu išgręždavo dešimties centimetrų gylio skylę, įstatydavo medinį vamzdelį ar lataką, o po juo ant žemės pastatydavo kibirą ar ąsotį. Dėl savo saldumo geresne buvo laikoma klevo sula.
Sula buvo geriama šviežia ir rauginta. Ją raugdavo mažuose kubiluose, dėl skonio įmesdavo serbento ar ąžuolo šakelių ir užpildavo avižomis. Sudygusios avižos neskęsdamos dengdavo gėrimą. Kai kada į sulą buvo dedama mielių ir apynių. Tada ji tapdavo panaši į alų.
Kad nesurūgtų, sulą laikydavo vėsioje vietoje – rūsyje ar jaujoje. Taip ji išbūdavo kelis mėnesius, net iki šienapjūtės. Kartais sulą vartojo ir sriubai virti.
Be sulos, protėviai į laukus nešdavosi ir vandens ąsotį, į kurį dėl skonio primerkdavo džiovintos duonos plutos.
Namuose gamindavo ir girą. Džiovinta duona ar jos plutelės buvo užpilamos vandeniu mediniame kubile. Kartais gira buvo naudojama ir šaltibarščiams ruošti.
Arbatą protėviai gerdavo labai retai – dažniausiai susirgę ar vaišindami svečius. Pirkdavo arbatžoles tik ypatingomis progomis. Arbatžoles atstodavo įvairūs augalai: ramunių, liepų žiedžiai, vyšnių ir aviečių šakelės, žemuogių lapai, obuolių žievelės, džiovintos tarkuotos morkos. Kai kurie iš šių augalų buvo laikomi vaistingaisiais.
Dažniau nei arbata, ypač Užnemunėje, buvo vartojama kava. Ji gaminta iš gruzdintų kviečių, rugių, miežių ar darže auginamų cikorijos šaknų, ąžuolo gilių. Kavą baltindavo pienu, paprastai pateikdavo talkų metu pavakariams.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Galerija: Alus
Publikuota: 2022-10-28 16:24:21
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|