|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
Silvestras ir Dijana Olišauskai yra aplankę per 80 pasaulio valstybių.Autoriaus nuotr. Andrius GRYGELAITIS
Iš pirmo žvilgsnio tai – įprastas Fiat „Ducato“ autobusiukas. Visgi pažvelgus į vidų vaizdas daugelį gali nustebinti. Pasirodo, čia įrengtas tikras gyvenamasis namas su lovomis, spintomis, stalu, kėdėmis, dujine virykle, šaldytuvu, vandens čiaupu. Transporto priemonėje net galima surasti atskirą dušą ir tualetą bei itin talpią bagažinę daiktams. O kur dar ant stogo sumontuotos saulės baterijos, būstą ant ratų aprūpinančios elektra?! Visa tai labiau įprasta tradiciniams kemperiams, tačiau tikrai ne krovininiams autobusiukams. Šį namą ant ratų susikonstravo pats S. Olišauskas. Beje, tai ne pirma jo įsirengta tokio pobūdžio transporto priemonė. Maždaug prieš šešerius metus vyras kemperį pasidarė iš „Mercedes Sprinter“ automobilio. Šiuo autobusiuku vilkaviškietis su žmona nuvažiavo daugiau nei 40 tūkst. kilometrų, aplankė ne vieną dešimtį šalių. Kol kas šis mersedesas vis dar stovi šeimos garaže, tačiau netrukus ketinama jį parduoti. „Nusprendėme įsitaisyti dar komfortiškesnę transporto priemonę. Originalūs kemperiai – brangūs ir nepatikimi. Jie – sunkūs, reikalaujantys daug priežiūros, nesaugūs. Avarijos metu medinių korpusų nameliai kaipmat subyrėtų į šipulius, tuo tarpu abu mūsų nameliai ant ratų turi tvirtą metalinį korpusą, todėl yra daug saugesni. Be to, jais keliauti yra daug pigiau, kadangi šie mikroautobusiukai sudegina mažiau degalų nei įprasti kemperiai“, – pranašumus vardijo S. Olišauskas. S. Olišauskas prisipažino, kad prieš apsispręsdamas pats daryti namelį ant ratų svarstė nusipirkti jau eksploatuojamą transporto priemonę, tačiau nerado tinkamų variantų. Geresnės būklės patikimų kemperių kainos prasideda nuo 15 tūkst. eurų. Tuo tarpu pasigaminti viską pačiam – daug pigiau. Pasak vilkaviškiečio, įskaitant ir autobusiuko kainą, galima „sutilpti“ į 10 tūkst. eurų. Tiesa, pati namelio ant ratų kūryba užima daug laiko ir reikalauja nemažai pastangų. „Reikia turėti frezavimo, obliavimo, klijavimo, suvirinimo stakles, daugybę kitų įrenginių, gerai išmanyti elektroniką, santechniką. Būtina daug ką apgalvoti. Pavyzdžiui, autobusiuko vidų teko iškloti 4 centimetrų storio pluoštu, kuris yra izoliacija nuo saulės. Kitu atveju karštesnėmis dienomis viduje neitų išbūti, greitai sugestų visi elektriniai prietaisai. Vien medžiagos kainavo maždaug 4 tūkst. eurų. Dalis įrenginių yra gana brangūs, o ir gauti jų nėra lengva. Kai ką siunčiausi iš Kinijos, tad teko ilgai laukti, kol užsakymai parkeliaus į Lietuvą. Šį autobusiuką įrenginėjau dvejus metus“, – pasakojo S. Olišauskas. Jo žmona Dijana juokavo, kad tuo periodu vyrą matydavo tik vakarais. Pats Silvestras pasakojo, kad nemažai vargo kainavo ir automobilio dokumentacijos tvarkymas. Norėdamas ateityje išvengti bet kokių problemų, vyras privalėjo pakeisti krovininės transporto priemonės paskirtį į keleivinę. Sutvarkę visus dokumentus Olišauskai su naujuoju nameliu ant ratų jau kitą dieną išvyko į Latviją. Netrukus buvo ryžtasi dar ilgesnei kelionei, kurios metu buvo važiuota net 9 užsienio valstybių: Lenkijos, Čekijos, Austrijos, Slovėnijos, Kroatijos, Juodkalnijos, Serbijos, Vengrijos bei Slovakijos – teritorijomis. Dijana su Silvestru yra aplankę maždaug 80 pasaulio šalių. Jie mėgsta keliauti įvairiomis transporto priemonėmis, tačiau pastaruoju metu kemperiui teikia pirmenybę. Pasak sutuoktinių, kelionės su nameliu ant ratų visada pilnos netikėtumų, o pakeliui matomi vaizdai dažniausiai tampa neįkainojamais. „Mes labai mylime Italiją. Į šią šalį stengiamės vykti kiekvienais metais. Rugsėjį su naujuoju kemperiu taip pat ten išsiruošėme. Visgi Slovėnijoje pagalvojome, kad nesame buvę Kroatijoje, tad pasukome ten. Keliaudami su kemperiu galime sau leisti panašias avantiūras, kadangi iš anksto nereikia rūpintis nakvynės vietomis“, – pasakojo D. Olišauskienė. Iš neseniai aplankytų Balkanų valstybių didžiausią įspūdį vilkaviškiečiams paliko Slovėnija. Pasak jų, tai – tvarkinga, vakarietiška šalis. Tuo tarpu Kroatija, Juodkalnija bei Serbija daugelyje sričių atsilieka nuo Vakarų Europos valstybių. „Pavyzdžiui, Kroatija – labai graži šalis. Aukšti kalnai bei skaidrus vanduo tikrai gali sužavėti ne vieną. Visgi keliauti su kemperiu šioje šalyje nėra saugu. Keliai tam nepritaikyti, aukštos įkalnės, statūs skardžiai, jokių atitvarų. Sunku rasti vietų, kuriose būtų galima sustoti pernakvoti. Dauguma Kroatijos kaimų yra apleisti, namų langai užkalti, praktiškai nevykdoma jokia žemdirbystė. Panašu, kad šalis gyvena vien iš turistų, todėl stengiasi iš jų nulupti kuo daugiau. Daug kur vyrauja neadekvačios kainos“, – pastebėjimais dalijosi D. Olišauskienė. Panašų įspūdį vilkaviškiečiams paliko ir Juodkalnija. Čia Dijana bei Silvestras susidūrė ir su neįprasta vairavimo kultūra. Vietiniai vairuotojai jiems pasirodė nemandagūs, o pats eismas – gana chaotiškas. Kažką panašaus pora buvo mačiusi tik Tailande. Didžiausią įspūdį Juodkalnijoje keliautojams paliko Adrijos jūros pakrantėje esanti Kotoro įlanka. Tai – piečiausias Europos fiordas ir didžiausias natūralus uostų kompleksas Viduržemio rytuose. „Šioje kelionėje supratome, kad daugiau nenorėtume išvažiuoti iš Europos Sąjungos ribų. Pasienyje su Serbija praleidome net 8 valandas! Pati Serbija pasirodė šiek tiek darbštesnių žmonių kraštas. Čia jau matėme ir žemdirbystės užuomazgų. Keliaudami supratome ir euro naudą. Iki šiol su atsiskaitymais viskas būdavo aišku, o štai Serbijoje net vietiniai gyventojai negalėjo pasakyti, koks yra dinaro kursas euro atžvilgiu“, – pasakojo S. Olišauskas. Daugiau nei mėnesį trukusios kelionės metu nemažą įspūdį vilkaviškiečiams paliko Vengrija. Vykdami į šią šalį jie planavo aplankyti bent po vieną vyno regioną, terminių vandenų maudyklą bei keletą pilių. Visi tikslai buvo įgyvendinti su kaupu. Viena iš aplankytų terminių vandenų maudyklų – Hevizo ežeras – Olišauskams itin įsiminė. Šiame ežere – maždaug 39 laipsnių vanduo, o plaukioti be gelbėjimosi rato praktiškai neįmanoma. Vanduo tik iš pirmo žvilgsnio atrodo skaidrus. Iš tikrųjų jame nieko nematyti. Taip greičiausiai yra dėl gausių metalo nuosėdų. Keliautojus šiek tiek nuvylė garsieji Vengrijos vyno regionai. Įsigyti šio gėrimo galima kone kiekvienoje vyndaryste besiverčiančioje sodyboje, tačiau pamatyti senųjų rūsių – ne. Vilkaviškiečiai aplankytame vyno regione pasigedo ir vienos kitos kavinukės, kurioje būtų galima prisėsti bei besimėgaujant vynu papietauti. „Nesitikėjome, kad Vengrija paliks tokį įspūdį. Jau pirmas aplankytas pasienio miestelis Šegedas mums labai patiko – gražūs bei tvarkingi parkai, aikštės, namai. Galbūt kiti provincijos miestai nepasirodė tokie įspūdingi, tačiau didmiesčiai tikrai gražūs“, – sakė D. Olišauskienė. Lietuviai Vengrijoje susidūrė ir su tam tikromis keistenybėmis. Pavyzdžiui, degalinėje dyzelinas vietiniams gyventojams kainuoja maždaug 1, 2 euro, o svetimšaliams – 70 centų brangiau. Kemperiai sparčiai populiarėja visoje Europoje. Daugiausiai juos renkasi vokiečiai, austrai bei olandai. Olišauskus tokio tipo kelionės žavi ir tuo, kad nakvynių vietose jie turi galimybę pabendrauti su kitų šalių keliautojais. Kaip pasakojo pašnekovai, įprastai nameliais ant ratų keliauja vyresnio amžiaus žmonės, dažniausiai dviese. Visų išvykos atrodo panašiai: dieną kažkur važiuojama, o vakarai leidžiami prie kemperio besišnekučiuojant su kitais keliautojais. „Mus labiausiai nustebino šveicarai. Iki šiol klaidingai įsivaizdavome, kad šios šalies gyventojai yra labai laimingi, jiems nieko netrūksta. Neseniai bendravome su geležinkelio projektus įgyvendinančiu šveicaru. Jis skundėsi, kad beveik nieko negali parduoti, nes Šveicarijoje atliekamų darbų savikaina – didžiulė, tad kitos valstybės nelabai nori bendradarbiauti. Taip yra daugelyje sričių. Šioje šalyje trūksta ir kai kurių daiktų, nes dėl didžiulių muitų jų paprasčiausiai neverta įsivežti. Nors šveicarai važinėja su naujais automobiliais, tačiau pati šalis yra gana maža, todėl nėra didelio pasirinkimo, kur su jais nuvykti. Per laisvadienius ar švenčių dienas visi keliauja į tas pačias vietas“, – pasakojo S. Olišauskas. Vilkaviškiečiai su kemperiu dar norėtų aplankyti Bulgariją, Turkiją, Graikiją ar Sakartvelą. Jiedu pažįsta ir tokių turistų, kurie su nameliu ant ratų buvo nuvykę iki Tailando, tačiau patys abejoja, ar ryžtųsi tokiam žygiui. Šiais metais Olišauskai jau neketina niekur keliauti. Artimiausia išvyka numatoma kitų metų pavasarį į mylimą Italiją. Pasak jų, šioje šalyje yra viskas, ko žmogui gali reikėti: kalnai, jūros, nuostabi architektūra, įvairiausios pramogos, skanus maistas. Be to, tai – gana nebrangi šalis. „Kelionėmis esame užkrėtę daugelį draugų. Kai sutinkame senus bičiulius, niekas mūsų neklausia, kaip sekasi. Visi teiraujasi, kur buvome išvykę. Manau, kad tai – geriausias mūsų gyvenimo būdo įvertinimas“, – šypsojosi D. Olišauskienė.
Galerija: Kelionės
Publikuota: 2022-10-31 08:06:02 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Nepiktybiškas nusižengimas gali kainuoti teises * Rajone – gatvių pavadinimų pokyčiai * Vilkaviškio stalo tenisininkai nenori užleisti iškovotų aukštų pozicijų Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|