|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Tiltas per Asvejos ežerą ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Gilioje dauboje stūkso miestelis, iš trijų pusių apsuptas kalvų, kurias juosia skaidrus Asvejos ežeras. Apaugęs tankiais miškais, jis atrodo kaip iš pasakos. Tarpukariu šio ežero viduryje baigėsi Lietuvos teritorijos ribos. Gamtos apsuptyje įsikūrusi vietovė buvo vadinama Lietuvos deimantu.
Didingiausia pilis Lietuvoje
Manoma, kad Dubingių miestelio praeitis siekia daugiau nei 600 metų. Prieškario Lietuvoje apie vietovės grožį buvo kuriamos legendos.
Šalia esantis Asvejos ežeras driekiasi keliolika kilometrų. Iš kiekvienos pusės jis atrodo skirtingai. Tarpukariu ežeras buvo prisispaudęs prie tankiausio miško, kitur panirdavo į gilų slėnį, išsilenkęs lanku apsupdavo Dubingių kalvą, nuo kurios atsiverdavo ištisos smėlio jūros.
Kunigaikščio Vytauto Didžiojo laikais Dubingiai buvo svarbus strateginis centras. Vietovė tvarkėsi apskrities teisėmis. Čia gyveno Lietuvos kunigaikščio vyriausiasis muitininkas.
XV a. ežero saloje buvo pastatyta didinga ir graži pilis. Jos valdovai buvo didikai Radvilos. Rūmai buvo laikomi gražiausiais visoje Lietuvoje. Viduje, ant sienų, puikavosi brangūs paveikslai, grindis dengė iš Rytų atvežti kilimai. Pilyje viešėdavo lenkų karaliai, Lietuvos kunigaikščiai, užsienio valstybių pasiuntiniai.
Čia gyveno Vilniaus vaivada ir Lietuvos kariuomenės didysis etmonas Radvila Rudasis. Jo sesuo garsioji Barbora Radvilaitė vėliau ištekėjo už Žygimanto Augusto.
Sunyko laiko tėkmėje
Apylinkės giriose vykdavo didžiosios tuometinio elito medžioklės. Iš kitų šalių atvykę svečiai jausdavosi pagerbti dalyvaudami Dubingių valdovo puotoje. Pilies kieme ir salos ąžuolyne buvo rengiami įvairūs riterių turnyrai.
Pirmoji bažnyčia netoli pilies iškilo Vytauto Didžiojo laikais. Vėliau miestelyje vyko aršios kovos tarp katalikų ir reformatorių. Radvila Rudasis 1565 m. valdžią perleido reformatoriams. Šimtmečiu vėliau bažnyčia buvo visiškai sugriauta. Rūsyje palaidoti Radvilos Rudojo palaikai dingo griuvėsiuose. Vėliau sugriuvo ir ant kalno stovėjusi kunigaikščių tvirtovė.
Dubingių miestelio gelumbė buvo laikoma tvirta kaip plienas. Tačiau ją gaminęs garsus fabrikas sunyko laiko tėkmėje. Ant kalno, kurį kažkada iš visų pusių supdavo ežeras, galima buvo pamatyti buvusio dvaro ir bažnyčios pamatus.
Tarpukariu senoliai Dubingiuose savo anūkus gąsdindavo dvasiomis, kurios neva saugojo po griuvėsiais likusias aukso ir sidabro skrynias. Vietiniai vaikėzai dažnai rausdavo žemes, tačiau iškasdavo tik senų patrankų vamzdžių ir kardų liekanų.
Tuo metu Dubingiuose gyvenusių žmonių atmintyje buvo išlikusios istorijos apie požeminį apylinkių pasaulį. Senoliai porindavo, kad po ežeru driekiasi ištisi tuneliai, kuriais buvo galima išeiti į buvusio dvaro laukus.
Ilgiausias tiltas per ežerą
XIX a. susisiekimas su Dubingiais buvo itin sunkus. Giedraičių vieškelis, staigiai pasukęs į pakalnę, pasibaigdavo ežero bangose. O per Asveją į miestelį keldavo senas keltas, kurį vakarop prisišaukti buvo neįmanoma.
Tarpukario Lietuvoje buvo nutiestas vienintelis valstybėje tiltas per ežerą. Jis tarsi masalas pritraukdavo pro šalį važiuojančius turistus. Žuvingi ežero vandenys viliodavo meškeriotojus, tačiau administracinė linija su kraštą okupavusiais lenkais žvejams sukeldavo problemų. Nepriklausomybės kovų įkarštyje lenkiškos kulipkos (kulkos – red. pastaba) lėkdavo į lietuviškąją ežero pusę.
Dvaro žemėse kūrėsi kariai savanoriai
Buvęs Dubingių dvaras anksčiau priklausė Lenkijos prezidento žmonai. Tarpukariu dvaro žemės buvo išdalytos Lietuvos kariuomenės savanoriams naujakuriams. Iškilo nemažai gražių trobesių, buvo dirbami apleisti laukai.
XIX a. lenkų kalbą pakeitė lietuviški patriotų vaikų krykštavimai.
Iš savanorių vyrų susidarė bažnytinis choras. Vietiniai su šypsena prisimindavo anksčiau buvusius lenkų „apaštalus“, kurie žadėjo prijungti Dubingius prie Varšuvos. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą visi pasitraukė į kitą Asvejos ežero pusę, tačiau su panieka žiūrėdami į likusiuosius krašte žadėjo sugrįžti.
Minėtas vieškelis iš Giedraičių į Dubingius buvo užžėlęs aukšta žole. Retai ratų paliečiamas kelias tęsėsi smėlingomis 18 km lygumomis. Saulės įkaitintas smėlis be laiko nudžiovindavo rugius, neleisdavo užaugti vasarojui ir sunkiai dirbančius artojus varydavo į neviltį.
Tačiau lietuvišku deimantu vadintame kaimelyje vasarotojai jautėsi kaip pajūryje. Tarsi dykumoje driekėsi ištisi smėlio plotai, greta tyvuliavo mėlynas kaip dangus Asvejos (Dubingių) ežeras.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Gilioje dauboje stūkso miestelis, iš trijų pusių apsuptas kalvų, kurias juosia skaidrus Asvejos ežeras. Apaugęs tankiais miškais, jis atrodo kaip iš pasakos. Tarpukariu šio ežero viduryje baigėsi Lietuvos teritorijos ribos. Gamtos apsuptyje įsikūrusi vietovė buvo vadinama Lietuvos deimantu. |
Manoma, kad Dubingių miestelio praeitis siekia daugiau nei 600 metų. Prieškario Lietuvoje apie vietovės grožį buvo kuriamos legendos.
Šalia esantis Asvejos ežeras driekiasi keliolika kilometrų. Iš kiekvienos pusės jis atrodo skirtingai. Tarpukariu ežeras buvo prisispaudęs prie tankiausio miško, kitur panirdavo į gilų slėnį, išsilenkęs lanku apsupdavo Dubingių kalvą, nuo kurios atsiverdavo ištisos smėlio jūros.
Kunigaikščio Vytauto Didžiojo laikais Dubingiai buvo svarbus strateginis centras. Vietovė tvarkėsi apskrities teisėmis. Čia gyveno Lietuvos kunigaikščio vyriausiasis muitininkas.
XV a. ežero saloje buvo pastatyta didinga ir graži pilis. Jos valdovai buvo didikai Radvilos. Rūmai buvo laikomi gražiausiais visoje Lietuvoje. Viduje, ant sienų, puikavosi brangūs paveikslai, grindis dengė iš Rytų atvežti kilimai. Pilyje viešėdavo lenkų karaliai, Lietuvos kunigaikščiai, užsienio valstybių pasiuntiniai.
Čia gyveno Vilniaus vaivada ir Lietuvos kariuomenės didysis etmonas Radvila Rudasis. Jo sesuo garsioji Barbora Radvilaitė vėliau ištekėjo už Žygimanto Augusto.
Apylinkės giriose vykdavo didžiosios tuometinio elito medžioklės. Iš kitų šalių atvykę svečiai jausdavosi pagerbti dalyvaudami Dubingių valdovo puotoje. Pilies kieme ir salos ąžuolyne buvo rengiami įvairūs riterių turnyrai.
Pirmoji bažnyčia netoli pilies iškilo Vytauto Didžiojo laikais. Vėliau miestelyje vyko aršios kovos tarp katalikų ir reformatorių. Radvila Rudasis 1565 m. valdžią perleido reformatoriams. Šimtmečiu vėliau bažnyčia buvo visiškai sugriauta. Rūsyje palaidoti Radvilos Rudojo palaikai dingo griuvėsiuose. Vėliau sugriuvo ir ant kalno stovėjusi kunigaikščių tvirtovė.
Dubingių miestelio gelumbė buvo laikoma tvirta kaip plienas. Tačiau ją gaminęs garsus fabrikas sunyko laiko tėkmėje. Ant kalno, kurį kažkada iš visų pusių supdavo ežeras, galima buvo pamatyti buvusio dvaro ir bažnyčios pamatus.
Tarpukariu senoliai Dubingiuose savo anūkus gąsdindavo dvasiomis, kurios neva saugojo po griuvėsiais likusias aukso ir sidabro skrynias. Vietiniai vaikėzai dažnai rausdavo žemes, tačiau iškasdavo tik senų patrankų vamzdžių ir kardų liekanų.
Tuo metu Dubingiuose gyvenusių žmonių atmintyje buvo išlikusios istorijos apie požeminį apylinkių pasaulį. Senoliai porindavo, kad po ežeru driekiasi ištisi tuneliai, kuriais buvo galima išeiti į buvusio dvaro laukus.
XIX a. susisiekimas su Dubingiais buvo itin sunkus. Giedraičių vieškelis, staigiai pasukęs į pakalnę, pasibaigdavo ežero bangose. O per Asveją į miestelį keldavo senas keltas, kurį vakarop prisišaukti buvo neįmanoma.
Tarpukario Lietuvoje buvo nutiestas vienintelis valstybėje tiltas per ežerą. Jis tarsi masalas pritraukdavo pro šalį važiuojančius turistus. Žuvingi ežero vandenys viliodavo meškeriotojus, tačiau administracinė linija su kraštą okupavusiais lenkais žvejams sukeldavo problemų. Nepriklausomybės kovų įkarštyje lenkiškos kulipkos (kulkos – red. pastaba) lėkdavo į lietuviškąją ežero pusę.
Buvęs Dubingių dvaras anksčiau priklausė Lenkijos prezidento žmonai. Tarpukariu dvaro žemės buvo išdalytos Lietuvos kariuomenės savanoriams naujakuriams. Iškilo nemažai gražių trobesių, buvo dirbami apleisti laukai.
XIX a. lenkų kalbą pakeitė lietuviški patriotų vaikų krykštavimai.
Iš savanorių vyrų susidarė bažnytinis choras. Vietiniai su šypsena prisimindavo anksčiau buvusius lenkų „apaštalus“, kurie žadėjo prijungti Dubingius prie Varšuvos. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą visi pasitraukė į kitą Asvejos ežero pusę, tačiau su panieka žiūrėdami į likusiuosius krašte žadėjo sugrįžti.
Minėtas vieškelis iš Giedraičių į Dubingius buvo užžėlęs aukšta žole. Retai ratų paliečiamas kelias tęsėsi smėlingomis 18 km lygumomis. Saulės įkaitintas smėlis be laiko nudžiovindavo rugius, neleisdavo užaugti vasarojui ir sunkiai dirbančius artojus varydavo į neviltį.
Tačiau lietuvišku deimantu vadintame kaimelyje vasarotojai jautėsi kaip pajūryje. Tarsi dykumoje driekėsi ištisi smėlio plotai, greta tyvuliavo mėlynas kaip dangus Asvejos (Dubingių) ežeras.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2022-11-08 10:32:10
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|