„Santaka“ / Prancūzijoje gyvenanti lietuvė savo vaikystę perkėlė į komiksų knygą / Kūryba

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.
Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

Dalinkitės:  


Giedrė Barauskaitė Prancūzijoje išgarsėjo kaip dainininkė GiedRé.

Pierre PONCE nuotr.


Prancūzijoje gyvenanti lietuvė savo vaikystę perkėlė į komiksų knygą


Komiksas yra puikus būdas kalbėti apie dalykus, kuriuos ne visi supranta. Atrodo, Prancūzijoje nuo 7 metų gyvenanti aktorė, dainininkė ir komikė GiedRé – Giedrė BARAUSKAITĖ pasirinko tinkamą žanrą pasakoti apie savo vaikystę sovietmečiu. Prancūzijoje lietuvės išleista komiksų knygelė „Skardinė žirnelių“ buvo graibstoma ne tik dėl to, kad ją parašė muzikos garsenybė, bet ir dėl suprantama kalba, jautriai papasakotų prisiminimų. Į lietuvių kalbą knygą išvertė pati autorė, sutikusi duoti interviu leidėjams.



– Giedre, ar jaučiate, kad priklausote ne vienam, o dviem pasauliams?

– Visą laiką jaučiu! Esu lietuvė Prancūzijoje, o kai grįžtu į Lietuvą, suvokiu, kad čia nebegyvenu, nebežinau, kur Vilniuje visi geria vyną, kokios čia kietos grupės atsiradusios. Kai Prancūzijoje su sūnumi kalbu lietuviškai, žmonės mane kalbina angliškai, atsakau jiems prancūziškai. Tada jie manęs klausia: „Tai kokia kalba jūs ką tik šnekėjote?“

– Norite išmokyti sūnų lietuvių kalbos?



– Būtinai, nes jei jis nekalbės lietuviškai, tai kas jam ta Lietuva? Kažkokia mamos šalis? Su Feliksu kalbu tik lietuviškai, nes aiškiai suprantu, kad visur kitur jis kalbės tik prancūziškai. Bet jis gudrus – renkasi tos kalbos žodžius, kuriuos lengviau pasakyti. Suprantu, kad bus sunku, bet aš labai stengsiuosi. Kalba yra kultūra. Be to, mano brolis grįžo gyventi į Lietuvą, augina čia sūnų. Mano visos tetos Lietuvoje, o ir mama čia leidžia vasaras.

– Ar komiksų knygelę „Skardinė žirnelių“, kurioje papasakojote savo šeimos istoriją, skyrėte savo sūnui Feliksui?

– Kai rašiau knygą, Felikso net mintyse nebuvo. Tikrai labai keista, juk kada nors turėsiu jam papasakoti, kad štai tas žmogeliukas knygoje yra jo močiutė, o ta mergaitė – jo mama. Ir tas namukas – tai kaimas Lietuvoje – tas pats, į kurį važiuojame vasarą. Vadinasi, viskas labai aktualu.

Viskas, ką pasakoju knygoje, yra iš mano gyvenimo – tai, ką prisimenu, ką man pasakojo močiutė, mama. Mūsų vaikystė stipriai skyrėsi nuo dabartinių vaikų. Šiandien sunku pasakoti apie tą laiką, nes dabartiniai vaikai nė neįsivaizduoja, kaip ten viskas buvo.



Kai parašiau knygą, pirmiausia norėjau, kad mama ją perskaitytų – juk tai ir jos istorija. Buvo daug emocijų ir ji manęs paklausė: „Negi tu manai, kad niekas tokių dalykų nežino?“ Atsakiau, kad Prancūzijoje nežino.

Rašydama knygą suvokiau, kad joje gula mano šeimos istorija, tačiau nerašiau biografijos. Mano mamos ir mano pačios sovietmečio vaikystės istorija tapo pretekstu papasakoti apie tą laikotarpį – šeimoje turėjome ir į Sibirą ištremtą dėdę, ir iš nomenklatūrinės šeimos kilusį mano tėvą. Taigi, kaip ir savo dainose, galėjau iš detalių sudėlioti kasdienybę. Nesitikėjau, kad komiksų knyga taps tokia populiari – Prancūzijoje laimėjome daugybę apdovanojimų.

– Man patinka pavadinimas „Skardinė žirnelių“, bet galvoju, ar su sovietiniu deficitu nesusidūręs žmogus supras, ką norite pasakyti?

– Skardinė žirnelių man yra tarsi to laikotarpio simbolis. Atrodytų, kas čia tokio – kasdienis produktas. Ir vis dėlto mano mama, pirmą kartą atėjusi į mano tėvo namus ir pamačiusi, kaip dėdė tiesiai iš skardinės valgo žirnelius, kurie tuo metu buvo baisus deficitas ir kuriuos jos šeima taupydavo per Naujuosius ruošiamai baltai mišrainei, nualpo. Tikrai nualpo. Prancūzijoje visi mano, kad perdedu: kaip galima nualpti pamačius skardinę žirnelių? Bet ji nualpo. Atrodo, tokia smulkmena, tačiau kiek daug kalba apie tą laiką. Norėčiau, kad jauni žmonės suprastų, jog įvykiai, kuriuos aprašau, buvo ne taip seniai.



– Ar tiesa, kad šios knygos galėjo ir nebūti?

– Su manimi susisiekė leidyklos „Delcourt“ atstovas ir paklausė, ar nenorėčiau išleisti knygos. Turiu daug bičiulių, kurie piešia komiksų knygas, žinau, kaip sunku jas išleisti. O man siūlo. Tik turiu sugalvoti, apie ką ji bus. Prasitariau leidėjui apie savo vaikystės prisiminimus ir išvykimą iš Lietuvos. Jam pasirodė, kad tai labai įdomu. Be to, prisiminiau, kaip juokdavosi mano draugai prancūzai, kai jiems pasakodavau istorijas apie tai, kaip vaikystėje dalydavomės kramtomąja guma – vienas šiek tiek pakramto, paskui – kitas, pamenate? Arba pakramtai, priklijuoji kur nors saugioj vietelėj, o kitą dieną vėl pakramtai. Prancūzams buvo sunku patikėti tuo, ką girdi, o aš pasakodama supratau, kad mūsų vaikystės prisiminimai yra labai skirtingi.

Atsidurti Prancūzijoje man, vaikui, prilygo kelionei į Mėnulį. Pilnos parduotuvės, nėra eilių, bananai. Buvo labai keista matyti bankomatus – paspaudi mygtuką ir tau duoda pinigų.

– Ar iliustruotoją Holly R pati pasirinkote?

– Pasakiau, kokio stiliaus piešinių norėčiau, man pasiūlė keletą iliustruotojų, Holly R buvo ta, kurios reikia. Man atrodė svarbu piešti ranka, ne kompiuteriu. Holly R taip ir darė – liejo akvareles ir piešė spalvotais pieštukais. Be to, buvau bjauri kontrolierė, visą pasakojimą nupiešiau pati paprastu pieštuku – mano piešiniai liko knygos gale, kur pasakoju apie savo gyvenimą. Iliustruotoja man sakydavo, kad piešti nereikia, užtenka papasakoti, bet man atrodė, kad istorija pernelyg asmeninė, jog leisčiau kitiems nuspręsti, kaip atrodo mano mama, tėtis, kaip jie vaikšto, kaip stovi prie mūsų namo.

– Jūsų muzikinė karjera prasidėjo nuo mažos kavinės ir nusitęsė iki koncertinių turų Europoje, Kanadoje, Japonijoje.

– Mano muzikos karjera prasidėjo prieš 12 metų, kai Lione baigiau aktorystės studijas. Tačiau aktoriaus profesija labai priklausoma nuo kitų. Kai išėjau iš mokyklos, pagalvojau: na ne, aš tikrai nesėdėsiu prie telefono ir nelauksiu pasiūlymų. Nuėjau į artimiausią barą šalia savo namų ir pasisiūliau jame dainuoti. Dainas rašiau visada, jos buvo natūrali mano gyvenimo dalis, o šiandien visa tai yra mano darbas.

Neslėpsiu, gana ilgai galvojau, kad tai – kažkoks pokštas, kad man gal reikėtų paieškoti kitų kelių. Juk ganėtinai keista iš baro atsidurti didžiųjų festivalių scenose priešais dešimtis tūkstančių žmonių. Dar keisčiau, kai jie mintinai moka dainas, kurias tu sukūrei. Aš to neplanavau. Dainuoju apie tai, apie ką žmonės paprastai nelabai nori kalbėti. Apie tai, su kuo mums visiems sunku gyventi, ir apie tai, ko dažnai apsimetame nematantys.



Laisvė RADZEVIČIENĖ



Galerija: Komiksų knyga




Publikuota: 2022-11-10 10:46:25

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis
* Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai