|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Įdomu
|
|
|
Kazlų Rūdos geležinkelio stoties peronas.
Pasak senųjų šaltinių, Sūduvos apylinkėse yra ne viena rūda ir ne viena būda. Kazlų Rūdos krašte stūkso kaimas Sena Rūda. Kiek tolėliau – Višakio Rūda. O kur dar miškų apsupta Karčrūdė?!
Tuometinėje spaudoje rašoma, kad „senovėje čia gausiai buvo kasama geležies rūda. Taigi buvo išvystyta geležies pramonė.
Šalia rūdų apylinkėse gausu ir būdų: Čysta Būda, Mockabūdžiai, Griškabūdis. Visos šitos būdos rodo, kad tai buvo pirmųjų gyventojų Sūduvoje namai. Darbininkai gyveno ne trobose, o paprastose palapinėse arba iš lentų sukaltose būdose. Iš tokių pastogių vėliau susidarė ištisi kaimai.
Garsioji Kazlų Rūda stovi girioje. Jei patrauktum į šiaurę, tai miškai tęsiasi iki pat Nemuno.
Didžiausias ir artimiausias punktas šiaurėje nuo Kazlų Rūdos – Višakio Rūda. Vietovė nutolusi per girininko mylią. Per čia teka srauni upė – Višakis, o aplink iš visų pusių po žeme – rūda.
Manoma, kad Višakio upė yra tų apylinkių girininkų Nemunas. O Višakio Rūda – jų sostinė. Čia ir įsikūrė pirmieji rūdos išgavimo fabrikėliai. Vienas iš jų buvo net vandeniu varomas. Upelio vanduo suko ratą. Ratas savo ruožtu kėlė aukštyn kūjį, o kūjis mušė, ką jam pakišo mušti.
Be rūdos kalimo, girininkai nuo senų senovės varė ir kitą pramonę. Jie mokėjo iš pušų išspausti juodą dervą. „Nemislykite“ meldžiamieji, kad jie buvo sudarę sutartį su velniu. Tai tik piktų liežuvių pramanas. Senovės girininkai su pragaru jokių santykių neturėjo. Jie tokie patys žmonės, kaip ir mes. Duonelę valgė ir vandenėliu užsisriuobė. Su gamta gražiai sugyveno ir arti gamtos gyveno.
Ir dabar, kada visa Suvalkija nuo karo (1914 m.) nukentėjo, girininkai kol kas sveikiausiai išlikę.
Ir visai ne dėl to, kad juos būtų aplenkęs karo aidas. Ne, jie apie tai puikiai žinojo. Jie tikėjosi, kad bus mūšiai, šaudymasis, susirėmimai. Todėl jie rausė duobes ir gaminosi pozicijas.
Vieno čionykščio kaimo gyventojai pasidarė urvus upės krantuose. Krantas mišku apaugęs. Tie urvai buvo įrengti su visais patogumais. Neblogesniais patogumais, nei vokiečiai turėjo savo apkasuose už Alvito. Bet argi didelių tų patogumų reikia? Pasigaminai pakankamai duonos, o vandens upelyje nepritrūks. Štai tokie tai Suvalkijos miškų girininkai!
Neturtingas girininkų kampelis Kazlų Rūdos miškuose, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu žmonės čia jautėsi saugiausiai visoje Suvalkijoje.
Turtingi laukininkai ir paprūsės gyventojai pajuokdami girininkus „sakuotnugariais“ vadino. Į juos iš aukšto žiūrėdavo.
Savo ausimis užpernai Griškabūdyje girdėjau per vieną didelį atlaidą vietos inteligentą prunkštaujant ant girininkų. Buvo sakoma, kokie jie nekultūringi. Kur tik susirenka, viską sugadina. Pasiteiravus, kodėl girininkai mažiau už laukininkus kultūringi, paaiškino, todėl, kad jie mažiau už laukininkus turtingi.
Taip buvo anksčiau. Bet šiandien jau kitaip. Ne vienam buvusiam turtingu ir šiandien be nieko palikusiam paprūsės gyventojui teko ieškoti prieglaudos girininko trobelėje.
Apie paprūsėje gyvenančius buvo taip galvojama: „Na ale ir puikus tiems pasienio gyventojams gyvenimas. Jiems dažniausiai jau nei Dievo, nieko nereikėjo. Javai puikiai derėjo, gyvuliai augo. Siena su vokiečiais arti, visi turi pasus. Jeigu reikia parduoti, vedi gyvulį į užsienį – gauni brangiai. Jeigu reikia pirkti, eini į užsienį – gauni pigiai.“
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Višakio Rūdoje vokiečiai tik pora kartų buvo atsilankę. Atjojo žvalgai ir nuo arklių nenulipę apsidairė ir išjojo.
Vietiniams bailiams nemažai, žinoma, baimės įvarė. Kai kurie nespėjo net batų ant kojų užsitraukti. Dūmė per laukus vienu batu apsiavę, o kitu po pažastimi nešini. Daugeliui tą dieną jau net pamaldų nereikėjo.
Vėliau jau ne prūsų maskoliai Rūdoje pradėjo lankytis, o azijatai (rusai). Šitie padarai jau ir šieną su šiaudais paimdavo, ir kitas baisybes žmonėms darydavo.“
Parengė Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Pasak senųjų šaltinių, Sūduvos apylinkėse yra ne viena rūda ir ne viena būda. Kazlų Rūdos krašte stūkso kaimas Sena Rūda. Kiek tolėliau – Višakio Rūda. O kur dar miškų apsupta Karčrūdė?! |
Tuometinėje spaudoje rašoma, kad „senovėje čia gausiai buvo kasama geležies rūda. Taigi buvo išvystyta geležies pramonė.
Šalia rūdų apylinkėse gausu ir būdų: Čysta Būda, Mockabūdžiai, Griškabūdis. Visos šitos būdos rodo, kad tai buvo pirmųjų gyventojų Sūduvoje namai. Darbininkai gyveno ne trobose, o paprastose palapinėse arba iš lentų sukaltose būdose. Iš tokių pastogių vėliau susidarė ištisi kaimai.
Garsioji Kazlų Rūda stovi girioje. Jei patrauktum į šiaurę, tai miškai tęsiasi iki pat Nemuno.
Didžiausias ir artimiausias punktas šiaurėje nuo Kazlų Rūdos – Višakio Rūda. Vietovė nutolusi per girininko mylią. Per čia teka srauni upė – Višakis, o aplink iš visų pusių po žeme – rūda.
Manoma, kad Višakio upė yra tų apylinkių girininkų Nemunas. O Višakio Rūda – jų sostinė. Čia ir įsikūrė pirmieji rūdos išgavimo fabrikėliai. Vienas iš jų buvo net vandeniu varomas. Upelio vanduo suko ratą. Ratas savo ruožtu kėlė aukštyn kūjį, o kūjis mušė, ką jam pakišo mušti.
Be rūdos kalimo, girininkai nuo senų senovės varė ir kitą pramonę. Jie mokėjo iš pušų išspausti juodą dervą. „Nemislykite“ meldžiamieji, kad jie buvo sudarę sutartį su velniu. Tai tik piktų liežuvių pramanas. Senovės girininkai su pragaru jokių santykių neturėjo. Jie tokie patys žmonės, kaip ir mes. Duonelę valgė ir vandenėliu užsisriuobė. Su gamta gražiai sugyveno ir arti gamtos gyveno.
Ir dabar, kada visa Suvalkija nuo karo (1914 m.) nukentėjo, girininkai kol kas sveikiausiai išlikę.
Ir visai ne dėl to, kad juos būtų aplenkęs karo aidas. Ne, jie apie tai puikiai žinojo. Jie tikėjosi, kad bus mūšiai, šaudymasis, susirėmimai. Todėl jie rausė duobes ir gaminosi pozicijas.
Vieno čionykščio kaimo gyventojai pasidarė urvus upės krantuose. Krantas mišku apaugęs. Tie urvai buvo įrengti su visais patogumais. Neblogesniais patogumais, nei vokiečiai turėjo savo apkasuose už Alvito. Bet argi didelių tų patogumų reikia? Pasigaminai pakankamai duonos, o vandens upelyje nepritrūks. Štai tokie tai Suvalkijos miškų girininkai!
Neturtingas girininkų kampelis Kazlų Rūdos miškuose, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu žmonės čia jautėsi saugiausiai visoje Suvalkijoje.
Turtingi laukininkai ir paprūsės gyventojai pajuokdami girininkus „sakuotnugariais“ vadino. Į juos iš aukšto žiūrėdavo.
Savo ausimis užpernai Griškabūdyje girdėjau per vieną didelį atlaidą vietos inteligentą prunkštaujant ant girininkų. Buvo sakoma, kokie jie nekultūringi. Kur tik susirenka, viską sugadina. Pasiteiravus, kodėl girininkai mažiau už laukininkus kultūringi, paaiškino, todėl, kad jie mažiau už laukininkus turtingi.
Taip buvo anksčiau. Bet šiandien jau kitaip. Ne vienam buvusiam turtingu ir šiandien be nieko palikusiam paprūsės gyventojui teko ieškoti prieglaudos girininko trobelėje.
Apie paprūsėje gyvenančius buvo taip galvojama: „Na ale ir puikus tiems pasienio gyventojams gyvenimas. Jiems dažniausiai jau nei Dievo, nieko nereikėjo. Javai puikiai derėjo, gyvuliai augo. Siena su vokiečiais arti, visi turi pasus. Jeigu reikia parduoti, vedi gyvulį į užsienį – gauni brangiai. Jeigu reikia pirkti, eini į užsienį – gauni pigiai.“
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Višakio Rūdoje vokiečiai tik pora kartų buvo atsilankę. Atjojo žvalgai ir nuo arklių nenulipę apsidairė ir išjojo.
Vietiniams bailiams nemažai, žinoma, baimės įvarė. Kai kurie nespėjo net batų ant kojų užsitraukti. Dūmė per laukus vienu batu apsiavę, o kitu po pažastimi nešini. Daugeliui tą dieną jau net pamaldų nereikėjo.
Vėliau jau ne prūsų maskoliai Rūdoje pradėjo lankytis, o azijatai (rusai). Šitie padarai jau ir šieną su šiaudais paimdavo, ir kitas baisybes žmonėms darydavo.“
Parengė Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2022-11-10 10:58:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|