„Santaka“ / Autistus vaikus auginančiai mamai netrūksta optimizmo / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Gintautė Draugelytė neabejoja, kad bėgant laikui jos atžalos sugebės adaptuotis visuomenėje.

Autoriaus nuotr.


Autistus vaikus auginančiai mamai netrūksta optimizmo

Andrius GRYGELAITIS


Vilkaviškietės Gintautės Draugelytės gyvenimas kartais gali priminti filmo scenarijų. Išgyventas buvusio vyro smurtas, trys negalią turintys vaikučiai bei būtinybė atsisakyti mėgstamo darbo – akivaizdu, kad iššūkių šiai moteriai netrūksta. Visgi net ir sunkiausiais momentais ji stengiasi į viską žiūrėti pozityviai bei tiki šviesesniu rytojumi.

Nenorėjo patikėti

Iš pirmo žvilgsnio G. Draugelytės dalia – nepavydėtina. Jai vienai tenka rūpintis trimis negalią turinčiais vaikais. Dviem yra nustatytas autizmas, vienam iš jų – ypač sunkios formos, o trečiam – mišrus specifinis raidos sutrikimas. Berniukas taip pat nuolat stebimas dėl autizmo rizikos. Verta pabrėžti, kad autizmas nėra liga. Tai – neurologinis raidos sutrikimas, kuris paprastai lemia vaiko nepakankamą socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio vystymąsi ar jo sulėtėjimą.

Nepaisydama likimo siųstų išbandymų, Gintautė nėra linkusi savęs gailėtis ir mato daug sunkiau už save gyvenančių žmonių. Tiesa, ji pripažįsta, kad pirmą kartą išgirdusi apie tai, kad jos pirmagimiui yra nustatytas autizmas, nenorėjo tuo patikėti.


„Esu baigusi ikimokyklinį ugdymą. Praktikos metu teko dirbti su sunkios formos autistais. Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad ir mano vaikas gali toks būti“, – prisiminė G. Draugelytė.

Ji teigė, kad iš anksto nuspėti apie tai nebuvo įmanoma. Tiek nėštumo laikotarpis, tiek gimdymas praėjo sklandžiai, vaikas buvo labai mylimas ir laukiamas. Tiesa, dar nėščia Gintautė vis dažniau ėmė patirti psichologinį bei fizinį dabar jau buvusio vyro smurtą.

Pirmieji sūnaus autizmo požymiai ėmė ryškėti artėjant antrajam jo gimtadieniui. Tėvai pastebėjo, kad vaikas net nebando kalbėti. Būtent tuomet ir buvo suskubta kreiptis į medikus.



Mokytojos rūpestis

Gintautės pirmagimis kalbėti pradėjo tik sulaukęs maždaug ketverių metukų. Jis lankė Vilkaviškio vaikų lopšelį-darželį „Eglutė“, o vėliau – Vilkaviškio pradinę mokyklą. Iš pradžių pritapti šioje įstaigoje sekėsi gana sunkiai. Kitų mokinių tėvai net surinko parašus reikalaudami, kad berniukas būtų perkeltas į kitą klasę.

„Iš tikrųjų kitiems tėvams net esu dėkinga dėl to. Tai padėjo atkreipti Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus dėmesį į mūsų problemas ir sūnui buvo paskirta mokytojo padėjėja. Ji prisidėjo prie greitesnio vaiko tobulėjimo“, – prisiminė pašnekovė.


Situacija dar labiau pagerėjo tuomet, kai Gintautės pirmagimis perėjo į antrą klasę. Tuomet pasikeitė ir mokytoja. Į pensiją išėjusią pedagogę pakeitė kolegė Lina Skaisgirienė. Ji, anot G. Draugelytės, padarė didžiulę įtaką visai šeimai, padėjo žengti svarbiausius gyvenimo žingsnius.

„Aš turbūt visą gyvenimą būsiu dėkinga šiai mokytojai. Ji pastebėjo, kad mūsų namuose vyksta negeri dalykai. L. Skaisgirienė suprato, jog vyras smurtauja šeimoje ir kad tai turi įtakos sūnaus raidai. Ši mokytoja surado man psichologę. Nors daug kartų bandžiau atsisakyti, tačiau ji savo tikslų siekė labai atkakliai. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad jei ne L. Skaisgirienė, nežinau, kur aš ir mano vaikai būtume šiandien“, – gražių žodžių pedagogei negailėjo G. Draugelytė.



Sunki forma

Po pokalbių su psichologe Gintautė ryžosi priimti vieną iš svarbiausių gyvenimo sprendimų – skirtis su vyru. Šis, aišku, nenorėjo, todėl šeimoje dar padažnėjo smurto atvejų, o policijos pareigūnai, vaiko teisių apsaugos specialistai ir netgi medikai namuose tapo itin dažni svečiai.


Visa tai truko maždaug metus. Laimei, šiandien situacija yra susitvarkiusi ir pati G. Draugelytė tikino pamažu atrandanti ramybę.

Namuose moteris laiką leidžia ne tik su tryliktus metus skaičiuojančiu pirmagimiu, bet ir su septynmečiais dvyniais. Vienas iš jų visiškai nekalba, todėl mokosi Kybartų „Rasos“ mokykloje, kurioje ugdomi specialiųjų poreikių turintys vaikai.

Iš pirmo žvilgsnio šis pradinukas niekuo neišsiskiria iš bendraamžių, tačiau tam tikri jo elgesio sutrikimai yra gana akivaizdūs. Pavyzdžiui, neretai berniukui kyla emocijų proveržiai, todėl aplinkiniams gali pasirodyti, kad tai – tėvų auklėjimo spragos. Gintautei ne kartą teko iš visiškai nepažįstamų žmonių išgirsti, kad nemoka susitvarkyti su savo sūnumi ir jai reikėtų iškviesti policijos pareigūnus ar vaiko teisių apsaugos specialistus.

Sunkią autizmo formą turintis dvynukas beveik nejaučia skausmo.

„Pamenu, vieną rytą jis atsikėlė su smarkiai ištinusiu žandu. Vėliau paaiškėjo, kad buvo supūliavęs dantis. Jam tai buvo eilinis rytas. Kartais sūnus gali prabusti trečią valandą nakties ir daugiau neužmigti. Jam tiesiog atrodo, kad būtent tada turi prasidėti diena. Iššūkių turime ir daugiau. Vaikas save ramina kandžiodamas riešus. Ant jų jau seniai susiformavę apsauginiai odos sluoksniai“, – pasakojo Gintautė Draugelytė.

Kitas dvynukas taip pat turi raidos sutrikimų, tačiau jam nenustatytas autizmas. Visgi tam tikrų autizmo požymių jo elgesyje taip pat yra, todėl vaikas yra stebimas, jam nuolat atliekami raidos testai.
Nors autistai turi tam tikrų raidos sutrikimų, tačiau dažniausiai jie pasižymi išskirtiniais gabumais konkrečiose srityse.




Teko atsisakyti

Po skyrybų viena su vaikais likusi mama buvo priversta atsisakyti mėgstamo laiškininkės darbo. Vilkaviškio pašte moteris dirbo dešimtmetį.

„Kartais darbas man būdavo kone vienintelė galimybė prasiblaškyti. Labai jį mylėjau. Išeidama verkiau. Visgi ilgiau dirbti negalėjau. Nusprendžiau visiškai atsiduoti vaikams. Kokiam darbdaviui galėčiau būti įdomi? Kol sūnūs mokykloje, nuolat budžiu prie telefono. Dažnai skambina iš vienos ar kitos ugdymo įstaigos dėl tam tikrų problemų, į kurias privalau reaguoti operatyviai. Išgirdusi telefoną mintyse imu melstis, kad tik neskambintų kas nors iš mokyklos. Kartais apskritai privalau likti su vaikais namuose. Ne taip retai juos pažadina nervinis drebulys. Tokiais atvejais jų negaliu leisti į mokyklą, nes matau, kad patiems tvarkytis su savo emocijomis bus pernelyg sunku“, – pasakojo pašnekovė.


Šiandien ji gyvena iš vaikams skiriamų neįgalumo išmokų, verčiasi pavieniais darbais. Moteris džiaugiasi, jei kas nors paprašo padėti nuskinti sode vaisių ar uogų, išvalyti namus. Ji teigia nesibodinti jokio darbo.



Netikėtas globėjas

Paklausta, ar rajone pakanka pagalbos į tokią situaciją patekusioms šeimoms, G. Draugelytė nedvejodama atsakė teigiamai. Anot jos, mūsų krašte dirba daug kompetentingų specialistų, gyvena nemažai padėti pasiryžusių žmonių.

Gintautė su vaikučiais priklauso Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijai. Su šia organizacija šiemet jie buvo išvykę prie jūros. Iki šiol vilkaviškietės atžalos kelionę pajūrin lygina su didžiausiu gyvenimo stebuklu.

Šią šeimą geri žmonės lydi nuolat. Gintautei labai padeda šeimos nariai bei artimieji, taip pat socialinė darbuotoja Regina Kazlauskienė, vaikų ir paauglių psichiatrė Eglė Steponė, psichiatras Gediminas Abeciūnas ir kt. O štai prelatas Vytautas Gustaitis visai netikėtai netgi tapo savotišku šeimos globėju.

„Kartą kunigas pas mus kalėdojo. Jau po keleto dienų sulaukiau kvietimo atvykti pasikalbėti. Tąkart prelatas pasiūlė pasirūpinti namų remontu. Negalėjau tuo patikėti, ašaros iš laimės pačios riedėjo. Netrukus į duris pasibeldė UAB „Vilkastos prekyba“ komercijos direktorius Valerijus Gliaubicas bei keletas meistrų. Jie suremontavo vonios, tualeto patalpas bei vieną kambarį. Apskritai, kartkartėmis iš šio dvasininko vaikai sulaukia įvairių staigmenų. Šis žmogus mums – tikra Dievo dovana“, – džiaugėsi G. Draugelytė.




Nepraranda vilties

Nors autistai turi tam tikrų raidos sutrikimų, tačiau dažniausiai jie pasižymi išskirtiniais gabumais konkrečiose srityse. Ne išimtis ir G. Draugelytės atžalos. Vienas iš dvynių it riešutus gliaudo kryžiažodžius, sugeba atlikti savo amžiaus vaikams gana sudėtingus matematinius veiksmus, puikiai skaito. Itin sunkią autizmo formą turintis kitas dvynukas mėgsta suktis virtuvėje, nuolat padeda mamai gaminti maistą, tvarkytis namuose.

„Mano vyriausiajam sūnui galbūt vis dar sunku užsirišti batą ar užsisegti sagą, tačiau net prižadintas vidury nakties jis galėtų išvardinti žvaigždynus, atstumus tarp planetų ir panašius dalykus. Jį itin domina viskas, kas susiję su kosmosu, taip pat geografija, istorija“, – pasakojo pašnekovė.

Moteris teigė neabejojanti, kad bėgant laikui jos atžalos galutinai adaptuosis visuomenėje. Jau dabar vyriausiasis sūnus puikiai jaučiasi Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje, noriai eina į ją, laukia susitikimų su bendraklasiais. Prieš penkmetį tai įsivaizduoti būtų buvę gana sunku.

Vilkaviškio pradinėje mokykloje besimokantis dvynys taip pat gerai jaučiasi tarp bendraklasių, yra gana aktyvus vaikas. Kiek kitokia situacija su „Rasos“ mokykloje besimokančiu dvynuku, tačiau Gintautė ir jo elgesyje pastebi teigiamų pokyčių.


„Vis dar neprarandu vilties, kad vieną dieną jis išmoks kalbėti. Jei ne, yra ir kitų bendravimo formų. Mokysimės gestų kalbos. Pamenu, kaip su ilgai neprašnekusiu vyriausiuoju sūnumi kasdien pėsčiomis nueidavome bent 10 kilometrų. Taip buvo patarę daktarai. Su dvynuku situacija yra kitokia – berniukas ir taip daug juda, tad jo problemų sprendimo būdai turėtų būti kiti“, – svarstė vilkaviškietė.

Moteris savo vaikus stengiasi įvairiais būdais įtraukti į visuomenės gyvenimą. Kartu su atžalomis Gintautė prisideda prie įvairių Ukrainai palaikyti skirtų akcijų, kitų gerus darbus daryti raginančių projektų.

„Stengiamės pritapti. Kad ir mažais žingsneliais, tačiau einame į priekį. Nenoriu skųstis. Tikrai nepražūsime. Turime įvairių minčių. Iki šiol nėra nustatytas autizmą sukeliantis genas. Žadu susisiekti su viena mokslininke, kuriai galbūt pavyks atrasti tam tikrų sąsajų tarp mano vaikų genų. Būtų smagu, jei tai padėtų ateities kartoms“, – kalbėjo G. Draugelytė.



...



Publikuota: 2022-11-25 10:32:30

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai