|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Vilkaviškyje gimusi ir užaugusi Jurga Grigaliūnaitė-Milovanov sako, kad net ir prižadinta naktį galėtų papasakoti apie bet kurį rajone įgyvendinamą projektą.
Mildos VAIČAITIENĖS nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Gerai valdiškose institucijose dirbantiems žmonėms: jie 17 val. uždaro kabineto duris ir eina namo gyventi savo rūpesčiais. Juk galvojame būtent taip?
Jurga Grigaliūnaitė-Milovanov juokiasi: namo jai kartais tenka grįžti ir 22–23 val., darbas savaitgaliais – irgi nieko neįprasto. Jurgos pareigos – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vedėja. Eiliniam žmogui pavadinimas prisimenamas sunkokai, bet ir darbas – nė kiek ne paprastesnis. Su J. Grigaliūnaite-Milovanov kalbamės apie darbo užkulisius – tokius dalykus, apie kuriuos gyventojai net nesusimąsto.
– Ką veikia, už ką atsakingas skyrius, kuriam vadovaujate?
– Viena iš pagrindinių funkcijų – Savivaldybės strateginio planavimo sistemos kūrimas ir plėtojimas. Pagrindinis dokumentas čia yra Vilkaviškio rajono savivaldybės strateginis 2019–2027 m. plėtros planas. Jame numatyta, ko sieksime, kur investuosime rajone per tuos metus. Žinoma, nieko nėra pastovaus, gyvenimas keičiasi, tad plėtros planą jau ruošiamės koreguoti prisitaikydami prie šių dienų aktualijų. Bet esminiai dalykai išlieka.
Taip pat Savivaldybėje rengiami trimečiai strateginiai veiklos planai, kuriuos ruošdami peržiūrime strateginį plėtros planą: ką dar įgyvendinsime, kas galbūt jau neaktualu, siūlome įtraukti naujas, aktualias priemones.
Prie rajono strategijos ir investicinių projektų dirba ne vien mūsų skyrius. Juk kiekviena sritis – unikali. Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus specialistai negali žinoti, kokia valstybės lygmeniu yra švietimo padėtis, kokios laukia sveikatos, aplinkosaugos, socialinės ir kitų sričių reformos. Planuodami, kam skirti lėšas ateičiai ir kokius projektus įgyvendinti, turime atsižvelgti į daugybę dalykų, todėl čia dirba visa Savivaldybės administracija. Didelę reikšmę turi ir rajono Taryba, nes be jos sprendimo niekas nevyktų. Taigi esame viena didelė komanda. Kai į mūsų skyrių suplaukia visa informacija, rengiame Savivaldybės strategijas, vykdome projektus.
– Kiek metų Jūs pati dirbate prie įvairių projektų?
– Savivaldybėje – šešeri, bet prieš tai jais užsiėmiau Turizmo ir verslo informacijos centre, kur dirbau 14 metų. Didžiausia patirtis atėjo dirbant su Vilkaviškio krašto vietos veiklos grupe (VVG), kartu su šiuo metu Administracijos direktoriaus pavaduotojos pareigas einančia Daiva Rikliene kūrėme 2007–2013 m. Vilkaviškio rajono VVG strategiją ir įgyvendinome joje numatytus projektus.
– Mūsų rajone paskutiniais metais įgyvendinta tikrai daug naujovių, pasikeitė infrastruktūra. Žmonės džiaugiasi atjaunėjusiu, funkcionaliu miestu. O kuris projektas mieliausias Jums pačiai?
– Didžiausią džiaugsmą kelia Sporto ir pramogų centras. Daugybę metų nesutvarkyta vieta buvo miesto gėda, o dabar čia vyksta didžioji dauguma veiklų: varžybos, treniruotės, renginiai, koncertai... Džiugina Šeimenos paupio tako projektas. Žinoma, prie jo buvo tikrai labai daug „popamokinio“ darbo, teko ieškoti papildomų lėšų, kad gautume tai, ką dabar turime. Bet aš neturėjau absoliučiai nė vieno projekto, kur viskas eitų kaip per sviestą. Visada išlenda kas nors, ko projekte nenumatyta.
– Jei į tokius dalykus pažiūrėtumėte „valdiškai“, nenorėtumėte taisyti svetimų klaidų, neapsiimtumėte tobulinti jau suplanuotų darbų, turbūt didžioji dalis projektų taip ir liktų neįgyvendinta. Jūs sergate už kiekvieną rajono kampelį.
– Naktį prikelta papasakočiau apie bet kurį mūsų projektą. Tačiau, kaip jau sakiau, vienas žmogus nieko nepadarys, labai svarbu gera komanda. Ne aš viena noriu, kad Vilkaviškis keistųsi, gražėtų. Kai iškyla kokia nors problema, visi renkamės ir tariamės, ką daryti. Kartais surizikuojame, ir ta rizika pasiteisina.
Ką daryti, jei projektui įgyvendinti prireikia papildomų lėšų? Galima nedaryti nieko, bet galima pradėti ilgą procesą: keisti projektą, Miestų integruotų teritorijų vystymo programą, po kelis kartus viską derinti su įvairiausiomis institucijomis: Marijampolės regiono plėtros taryba, Vidaus reikalų ministerija, Centrine projektų valdymo agentūra (CPVA) ir kt. Žmogui, kuris su tuo nesusidūręs, sunku įsivaizduoti, bet tai gali užtrukti iki pusmečio ir net metų. Kartais įgyvendinus kažkokią priemonę lieka lėšų. Taip nutiko su Vilkaviškio miesto sodu. Esame gryni suvalkiečiai (juokiasi) – kad niekam nereikėtų atiduoti pinigų, paprašėme juos leisti panaudoti paupio projekto gerinimui.
– Būna, kad pradedant įgyvendinti projektą atkasami kultūrai vertingi pamatai ar seni žmonių kaulai – ir darbai sustoja, kaip nutiko Virbalyje. O projektui įgyvendinti numatyti terminai. Tada užsakovui turbūt sukyla spaudimas...
– Ne tik spaudimas sukyla, prasideda nemigo naktys. Bet bendrauji su ministerija, CPVA, dedi visas pastangas ir ieškai išeičių, kad projektas būtų įgyvendintas. Negali visko mesti – ir darbo gaila, ir gyventojų lūkesčiai liks nepateisinti. Suprantu žmones, kuriems pikta matyti iškasinėtą miestą, bet, patikėkite, mums pikta ne mažiau. Ir mes norime, kad viskas būtų kuo greičiau, bet juk ne visada būna taip, kaip žmogus nori. Tačiau džiaugiamės, kad apskritai projektą pavyksta sėkmingai užbaigti.
Mus supras tik tie, kas patys dirba su projektais. Kartais, kad spėtume pateikti paraišką iki numatytos datos, į darbą einu ir vakarais, ir savaitgaliais. Nes duotas terminas ir turi spėti – kitaip lėšas, kurių tikėjaisi, gaus kiti, kurie nepatingėjo padirbėti po darbo valandų.
– Turbūt ne kartą esate skaičiusi komentarus internete apie Savivaldybės administracijos „plaunamus“ pinigus?
– O taip! Visą laiką sakau: jei kas žinote, kaip ten juos plauti, pasakykite schemą! (juokiasi). Mus tikrina kas tik nori: valstybės kontrolė, CPVA, kitos institucijos.
Prie techninių projektų dirba architektai, ekspertai, rangos darbus prižiūri techninės priežiūros ir projekto vykdymo priežiūros specialistai, Savivaldybės darbuotojai, turintys atitinkamus išsilavinimus. Todėl pikta skaityti feisbuke komentarus asmenų, kurie nieko bendro neturi su statybomis, bet galvoja, kad išmano geriau už visus licencijuotus specialistus.
Apmaudu, kad socialinės erdvės pasidarė kažkokia panacėja. Gatvės šviestuvas nedega, bet žmogus, užuot pranešęs seniūnui, kelia nuotrauką į feisbuką ir piktinasi, kad tas seniūnas nesėdi internete ir nemato, kas blogo vyksta. Panašus atvejis buvo nutikęs su sulaužytu vaikų žaidimų aikštelės įrenginiu.
– Dėl tų sulaužytų įrenginių tiek Savivaldybės tinklalapyje, tiek per spaudą ne kartą kreipėtės į gyventojus. Skauda širdį dėl niokojamo turto?
– O kaip kitaip? Pikta ir liūdna, kad nesaugome to, ką turime. Vos tik buvo atidarytas naujas paupio takas, po savaitės visi suoleliai buvo aprašinėti, išterlioti dažais. Pamačiusi sugadintą įrenginį nuotraukos į feisbuką nekeliu, skambinu seniūnui Remigijui Kurauskui. Kartais juokiuosi, kad jis nustos man atsiliepti... Bet seniūnas tuoj pat reaguoja, atsiunčia žmonių, jie sutvarko įrenginius. Tačiau lėšas, kurias skiriame sulaužytų suoliukų, sūpynių, išspardytų šiukšliadėžių remontui, galėtume skirti naujiems dalykams. Juk tai mūsų visų pinigai!
– Kybartiečiai laukia stadiono atidarymo. Bet žmonės nežino, kiek nedaug trūko, kad projektas iš viso nebūtų įgyvendintas.
– Pinigai iš dangaus nenukrenta, reikia ieškoti galimybių gauti lėšų. Pastarasis projektas įgyvendinamas pagal Europos kaimynystės priemonę, finansuojamas ES lėšomis. Jis yra dvišalis, dar prieš keletą metų pasirašytas tarp Lietuvos ir Rusijos. Mes negalėjome tiesiog prašyti pinigų stadionui, todėl projektas buvo orientuotas į vadinamąsias „minkštąsias“ (paslaugas apimančias) veiklas. Buvo suplanuota, kad mūsų ir Kaliningrado srities sporto įstaigos bendradarbiaus, ateityje keisis patirtimi, vyks mokymai, varžybos abiejose pusėse. Infrastruktūra (geras stadionas pasienyje) buvo tik priemonė pasiekti tokiam rezultatui. Deja, vieną dieną Rusija pradėjo karą, ir jos, kaip partnerio, nebeliko. Todėl tikrai buvo neramu, ar programa apskritai tęsis ir ar pavyks įgyvendinti suplanuotus darbus. Teko galvoti, ką daryti, kad projektas nežlugtų ir būtų pasiekti jame numatyti rodikliai. Projekte buvo suplanuota suorganizuoti įvairias tarptautines sporto veiklas, kurias turėjome vykdyti su partneriais iš Rusijos. Kai partnerių neliko, sumanėme vietoje rusų į varžybas pakviesti sporto mokyklą lankančius vaikus iš Ukrainos. Jiems surengėme ir stovyklą. O praėjusį savaitgalį vyko projekte numatytos vaikų futbolo lygos II etapo varžybos.
Visų projektų sąlygos – skirtingos. Viename aktualu viešųjų erdvių kvadratiniai metrai, kitame būtina pasiekti asmenų, pasinaudojusių paslaugomis, skaičių. Pavyzdžiui, neužtenka sugalvoti suremontuoti mokyklos patalpas – reikia, kad pagerėjus sąlygoms padaugėtų ir ją lankančių mokinukų. Štai šituos rodiklius pasiekti sunkiausia, nes jei vaikų sumažės, realybė neatitiks projekto sąlygų ir lėšų nebegausime.
Beje, naujas ES finansavimo periodas jau bus visiškai orientuotas į paslaugas ir žmonių, besinaudojančių paslaugomis, skaičių, o ne į viešųjų erdvių tvarkymą.
– Žmonių gyvenimo kokybe rūpinatės ne tik „valdiškame“ darbe. Esate Vilkaviškio „Rotary“ klubo narė, o šiais metais – dar ir jo prezidentė. Imatės įvairių paramos projektų, kuriems įgyvendinti reikia skirti ne tik lėšų, bet ir laiko.
– Norisi padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, bet vėl pasikartosiu – vienas nieko nepadarysi. Visi kartu su klubo nariais pildėme vaikų svajones, sunkiai gyvenantiems seneliams vežėme patalynę, dėjome lauknešėlius skurstančiųjų valgyklėlės lankytojams, rėmėme ukrainiečius, rengėme kitas socialines akcijas. Švytinčios vaiko, senelio akys atperka viską, taip pat ir laiką, kurį galbūt galėjai skirti asmeniniam gyvenimui. Kai pamatai, kokiomis baisiomis sąlygomis gyvena kai kurie žmonės, supranti, kaip likusi dalis visuomenės nevertina to, ką turi. Dauguma mūsų neturime teisės dejuoti ir skųstis.
– Jurga, kas Jums yra Vilkaviškis?
– Kai baigiau Ekonomikos ir vadybos mokslus Kauno technologijos universitete, planavau likti Kaune, ten jau buvau susiradusi darbą. Tačiau dėl šeimyninių aplinkybių teko grįžti į Vilkaviškį ir prižiūrėti sergančius tėvus. Prisimenu, kokį pusmetį buvau pikta, kad Kauną turėjau iškeisti į provinciją. Bet dabar gyventi į didmiestį manęs nenugabentų niekas! Pas mus viskas vietoje, darbą pasieki pėsčiomis per penkias minutes, o jei pritrūksti pramogų – gali kur tik nori nuvykti savaitgaliais. Labai gera vaikščioti po gimtąjį miestą, ypač kai žinai, kad prie jo infrastruktūros, grožio daugiau ar mažiau esi pridėjęs ir savo ranką. Aš Vilkaviškyje gimiau, augau ir bent jau kol kas į nieką šio miesto išmainyti nenoriu.
– Nebent?.. Kažkada šeimyninės aplinkybės privertė grįžti į Vilkaviškį, ar jos neprivers pakelti sparnus tolyn?
– Niekas negali žinoti, kas jo laukia ateityje. Bet aš labai myliu Vilkaviškį. Buvau gavusi pasiūlymą dirbti Vilniuje, tačiau, kaip matote, vis dar esu čia.
– Žinau, kad net ir keliaudama pastebėtus patrauklius dalykus, mažosios architektūros elementus norite pritaikyti savame mieste.
– Čia jau liga... Taip, bet kur nuvažiavusi ir ką gražaus pamačiusi iškart galvoju, kaip, kokia forma tai tiktų Vilkaviškyje ir kur tam reikėtų ieškoti lėšų. Pastebiu ir kitus dalykus. Šią vasarą keliavome po Peloponeso pusiasalį Graikijoje. Supratau, kad mes gyvename labai švariame ir tvarkingame mieste su puikiausia infrastruktūra! Ne tik Graikijoje, bet ir Amerikoje, ir kitose aplankytose šalyse niekas nesuka galvos dėl kokio neprižiūrėto plotelio, mieste sudygusių žolių, o pas mus triukšmas kyla dėl nepašluoto šaligatvio ar keliais centimetrais per aukštos vejos. Gal mes koncentruojamės ne į tuos dalykus? Jei kur nors atrodo negerai, vietoje to, kad švaistome savo energiją pykčiui, čiupkime grėblį, šluotą ir tvarkykimės! Kritikuoti turi teisę tada, kai pats ką nors nuveikei, prisidėjai prie miesto gerovės. Tačiau visiems siūlau pavažinėti po pasaulį ir pasidairyti: pamatysime, kad gyvename puikioje aplinkoje, tik turime mokėti tai vertinti.
...
Gerai valdiškose institucijose dirbantiems žmonėms: jie 17 val. uždaro kabineto duris ir eina namo gyventi savo rūpesčiais. Juk galvojame būtent taip? |
Jurga Grigaliūnaitė-Milovanov juokiasi: namo jai kartais tenka grįžti ir 22–23 val., darbas savaitgaliais – irgi nieko neįprasto. Jurgos pareigos – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vedėja. Eiliniam žmogui pavadinimas prisimenamas sunkokai, bet ir darbas – nė kiek ne paprastesnis. Su J. Grigaliūnaite-Milovanov kalbamės apie darbo užkulisius – tokius dalykus, apie kuriuos gyventojai net nesusimąsto.
– Ką veikia, už ką atsakingas skyrius, kuriam vadovaujate?
– Viena iš pagrindinių funkcijų – Savivaldybės strateginio planavimo sistemos kūrimas ir plėtojimas. Pagrindinis dokumentas čia yra Vilkaviškio rajono savivaldybės strateginis 2019–2027 m. plėtros planas. Jame numatyta, ko sieksime, kur investuosime rajone per tuos metus. Žinoma, nieko nėra pastovaus, gyvenimas keičiasi, tad plėtros planą jau ruošiamės koreguoti prisitaikydami prie šių dienų aktualijų. Bet esminiai dalykai išlieka.
Taip pat Savivaldybėje rengiami trimečiai strateginiai veiklos planai, kuriuos ruošdami peržiūrime strateginį plėtros planą: ką dar įgyvendinsime, kas galbūt jau neaktualu, siūlome įtraukti naujas, aktualias priemones.
Prie rajono strategijos ir investicinių projektų dirba ne vien mūsų skyrius. Juk kiekviena sritis – unikali. Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus specialistai negali žinoti, kokia valstybės lygmeniu yra švietimo padėtis, kokios laukia sveikatos, aplinkosaugos, socialinės ir kitų sričių reformos. Planuodami, kam skirti lėšas ateičiai ir kokius projektus įgyvendinti, turime atsižvelgti į daugybę dalykų, todėl čia dirba visa Savivaldybės administracija. Didelę reikšmę turi ir rajono Taryba, nes be jos sprendimo niekas nevyktų. Taigi esame viena didelė komanda. Kai į mūsų skyrių suplaukia visa informacija, rengiame Savivaldybės strategijas, vykdome projektus.
– Kiek metų Jūs pati dirbate prie įvairių projektų?
– Savivaldybėje – šešeri, bet prieš tai jais užsiėmiau Turizmo ir verslo informacijos centre, kur dirbau 14 metų. Didžiausia patirtis atėjo dirbant su Vilkaviškio krašto vietos veiklos grupe (VVG), kartu su šiuo metu Administracijos direktoriaus pavaduotojos pareigas einančia Daiva Rikliene kūrėme 2007–2013 m. Vilkaviškio rajono VVG strategiją ir įgyvendinome joje numatytus projektus.
– Mūsų rajone paskutiniais metais įgyvendinta tikrai daug naujovių, pasikeitė infrastruktūra. Žmonės džiaugiasi atjaunėjusiu, funkcionaliu miestu. O kuris projektas mieliausias Jums pačiai?
– Didžiausią džiaugsmą kelia Sporto ir pramogų centras. Daugybę metų nesutvarkyta vieta buvo miesto gėda, o dabar čia vyksta didžioji dauguma veiklų: varžybos, treniruotės, renginiai, koncertai... Džiugina Šeimenos paupio tako projektas. Žinoma, prie jo buvo tikrai labai daug „popamokinio“ darbo, teko ieškoti papildomų lėšų, kad gautume tai, ką dabar turime. Bet aš neturėjau absoliučiai nė vieno projekto, kur viskas eitų kaip per sviestą. Visada išlenda kas nors, ko projekte nenumatyta.
– Jei į tokius dalykus pažiūrėtumėte „valdiškai“, nenorėtumėte taisyti svetimų klaidų, neapsiimtumėte tobulinti jau suplanuotų darbų, turbūt didžioji dalis projektų taip ir liktų neįgyvendinta. Jūs sergate už kiekvieną rajono kampelį.
– Naktį prikelta papasakočiau apie bet kurį mūsų projektą. Tačiau, kaip jau sakiau, vienas žmogus nieko nepadarys, labai svarbu gera komanda. Ne aš viena noriu, kad Vilkaviškis keistųsi, gražėtų. Kai iškyla kokia nors problema, visi renkamės ir tariamės, ką daryti. Kartais surizikuojame, ir ta rizika pasiteisina.
Ką daryti, jei projektui įgyvendinti prireikia papildomų lėšų? Galima nedaryti nieko, bet galima pradėti ilgą procesą: keisti projektą, Miestų integruotų teritorijų vystymo programą, po kelis kartus viską derinti su įvairiausiomis institucijomis: Marijampolės regiono plėtros taryba, Vidaus reikalų ministerija, Centrine projektų valdymo agentūra (CPVA) ir kt. Žmogui, kuris su tuo nesusidūręs, sunku įsivaizduoti, bet tai gali užtrukti iki pusmečio ir net metų. Kartais įgyvendinus kažkokią priemonę lieka lėšų. Taip nutiko su Vilkaviškio miesto sodu. Esame gryni suvalkiečiai (juokiasi) – kad niekam nereikėtų atiduoti pinigų, paprašėme juos leisti panaudoti paupio projekto gerinimui.
– Būna, kad pradedant įgyvendinti projektą atkasami kultūrai vertingi pamatai ar seni žmonių kaulai – ir darbai sustoja, kaip nutiko Virbalyje. O projektui įgyvendinti numatyti terminai. Tada užsakovui turbūt sukyla spaudimas...
– Ne tik spaudimas sukyla, prasideda nemigo naktys. Bet bendrauji su ministerija, CPVA, dedi visas pastangas ir ieškai išeičių, kad projektas būtų įgyvendintas. Negali visko mesti – ir darbo gaila, ir gyventojų lūkesčiai liks nepateisinti. Suprantu žmones, kuriems pikta matyti iškasinėtą miestą, bet, patikėkite, mums pikta ne mažiau. Ir mes norime, kad viskas būtų kuo greičiau, bet juk ne visada būna taip, kaip žmogus nori. Tačiau džiaugiamės, kad apskritai projektą pavyksta sėkmingai užbaigti.
Mus supras tik tie, kas patys dirba su projektais. Kartais, kad spėtume pateikti paraišką iki numatytos datos, į darbą einu ir vakarais, ir savaitgaliais. Nes duotas terminas ir turi spėti – kitaip lėšas, kurių tikėjaisi, gaus kiti, kurie nepatingėjo padirbėti po darbo valandų.
– Turbūt ne kartą esate skaičiusi komentarus internete apie Savivaldybės administracijos „plaunamus“ pinigus?
– O taip! Visą laiką sakau: jei kas žinote, kaip ten juos plauti, pasakykite schemą! (juokiasi). Mus tikrina kas tik nori: valstybės kontrolė, CPVA, kitos institucijos.
Prie techninių projektų dirba architektai, ekspertai, rangos darbus prižiūri techninės priežiūros ir projekto vykdymo priežiūros specialistai, Savivaldybės darbuotojai, turintys atitinkamus išsilavinimus. Todėl pikta skaityti feisbuke komentarus asmenų, kurie nieko bendro neturi su statybomis, bet galvoja, kad išmano geriau už visus licencijuotus specialistus.
Apmaudu, kad socialinės erdvės pasidarė kažkokia panacėja. Gatvės šviestuvas nedega, bet žmogus, užuot pranešęs seniūnui, kelia nuotrauką į feisbuką ir piktinasi, kad tas seniūnas nesėdi internete ir nemato, kas blogo vyksta. Panašus atvejis buvo nutikęs su sulaužytu vaikų žaidimų aikštelės įrenginiu.
– Dėl tų sulaužytų įrenginių tiek Savivaldybės tinklalapyje, tiek per spaudą ne kartą kreipėtės į gyventojus. Skauda širdį dėl niokojamo turto?
– O kaip kitaip? Pikta ir liūdna, kad nesaugome to, ką turime. Vos tik buvo atidarytas naujas paupio takas, po savaitės visi suoleliai buvo aprašinėti, išterlioti dažais. Pamačiusi sugadintą įrenginį nuotraukos į feisbuką nekeliu, skambinu seniūnui Remigijui Kurauskui. Kartais juokiuosi, kad jis nustos man atsiliepti... Bet seniūnas tuoj pat reaguoja, atsiunčia žmonių, jie sutvarko įrenginius. Tačiau lėšas, kurias skiriame sulaužytų suoliukų, sūpynių, išspardytų šiukšliadėžių remontui, galėtume skirti naujiems dalykams. Juk tai mūsų visų pinigai!
– Kybartiečiai laukia stadiono atidarymo. Bet žmonės nežino, kiek nedaug trūko, kad projektas iš viso nebūtų įgyvendintas.
– Pinigai iš dangaus nenukrenta, reikia ieškoti galimybių gauti lėšų. Pastarasis projektas įgyvendinamas pagal Europos kaimynystės priemonę, finansuojamas ES lėšomis. Jis yra dvišalis, dar prieš keletą metų pasirašytas tarp Lietuvos ir Rusijos. Mes negalėjome tiesiog prašyti pinigų stadionui, todėl projektas buvo orientuotas į vadinamąsias „minkštąsias“ (paslaugas apimančias) veiklas. Buvo suplanuota, kad mūsų ir Kaliningrado srities sporto įstaigos bendradarbiaus, ateityje keisis patirtimi, vyks mokymai, varžybos abiejose pusėse. Infrastruktūra (geras stadionas pasienyje) buvo tik priemonė pasiekti tokiam rezultatui. Deja, vieną dieną Rusija pradėjo karą, ir jos, kaip partnerio, nebeliko. Todėl tikrai buvo neramu, ar programa apskritai tęsis ir ar pavyks įgyvendinti suplanuotus darbus. Teko galvoti, ką daryti, kad projektas nežlugtų ir būtų pasiekti jame numatyti rodikliai. Projekte buvo suplanuota suorganizuoti įvairias tarptautines sporto veiklas, kurias turėjome vykdyti su partneriais iš Rusijos. Kai partnerių neliko, sumanėme vietoje rusų į varžybas pakviesti sporto mokyklą lankančius vaikus iš Ukrainos. Jiems surengėme ir stovyklą. O praėjusį savaitgalį vyko projekte numatytos vaikų futbolo lygos II etapo varžybos.
Visų projektų sąlygos – skirtingos. Viename aktualu viešųjų erdvių kvadratiniai metrai, kitame būtina pasiekti asmenų, pasinaudojusių paslaugomis, skaičių. Pavyzdžiui, neužtenka sugalvoti suremontuoti mokyklos patalpas – reikia, kad pagerėjus sąlygoms padaugėtų ir ją lankančių mokinukų. Štai šituos rodiklius pasiekti sunkiausia, nes jei vaikų sumažės, realybė neatitiks projekto sąlygų ir lėšų nebegausime.
Beje, naujas ES finansavimo periodas jau bus visiškai orientuotas į paslaugas ir žmonių, besinaudojančių paslaugomis, skaičių, o ne į viešųjų erdvių tvarkymą.
– Žmonių gyvenimo kokybe rūpinatės ne tik „valdiškame“ darbe. Esate Vilkaviškio „Rotary“ klubo narė, o šiais metais – dar ir jo prezidentė. Imatės įvairių paramos projektų, kuriems įgyvendinti reikia skirti ne tik lėšų, bet ir laiko.
– Norisi padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, bet vėl pasikartosiu – vienas nieko nepadarysi. Visi kartu su klubo nariais pildėme vaikų svajones, sunkiai gyvenantiems seneliams vežėme patalynę, dėjome lauknešėlius skurstančiųjų valgyklėlės lankytojams, rėmėme ukrainiečius, rengėme kitas socialines akcijas. Švytinčios vaiko, senelio akys atperka viską, taip pat ir laiką, kurį galbūt galėjai skirti asmeniniam gyvenimui. Kai pamatai, kokiomis baisiomis sąlygomis gyvena kai kurie žmonės, supranti, kaip likusi dalis visuomenės nevertina to, ką turi. Dauguma mūsų neturime teisės dejuoti ir skųstis.
– Jurga, kas Jums yra Vilkaviškis?
– Kai baigiau Ekonomikos ir vadybos mokslus Kauno technologijos universitete, planavau likti Kaune, ten jau buvau susiradusi darbą. Tačiau dėl šeimyninių aplinkybių teko grįžti į Vilkaviškį ir prižiūrėti sergančius tėvus. Prisimenu, kokį pusmetį buvau pikta, kad Kauną turėjau iškeisti į provinciją. Bet dabar gyventi į didmiestį manęs nenugabentų niekas! Pas mus viskas vietoje, darbą pasieki pėsčiomis per penkias minutes, o jei pritrūksti pramogų – gali kur tik nori nuvykti savaitgaliais. Labai gera vaikščioti po gimtąjį miestą, ypač kai žinai, kad prie jo infrastruktūros, grožio daugiau ar mažiau esi pridėjęs ir savo ranką. Aš Vilkaviškyje gimiau, augau ir bent jau kol kas į nieką šio miesto išmainyti nenoriu.
– Nebent?.. Kažkada šeimyninės aplinkybės privertė grįžti į Vilkaviškį, ar jos neprivers pakelti sparnus tolyn?
– Niekas negali žinoti, kas jo laukia ateityje. Bet aš labai myliu Vilkaviškį. Buvau gavusi pasiūlymą dirbti Vilniuje, tačiau, kaip matote, vis dar esu čia.
– Žinau, kad net ir keliaudama pastebėtus patrauklius dalykus, mažosios architektūros elementus norite pritaikyti savame mieste.
– Čia jau liga... Taip, bet kur nuvažiavusi ir ką gražaus pamačiusi iškart galvoju, kaip, kokia forma tai tiktų Vilkaviškyje ir kur tam reikėtų ieškoti lėšų. Pastebiu ir kitus dalykus. Šią vasarą keliavome po Peloponeso pusiasalį Graikijoje. Supratau, kad mes gyvename labai švariame ir tvarkingame mieste su puikiausia infrastruktūra! Ne tik Graikijoje, bet ir Amerikoje, ir kitose aplankytose šalyse niekas nesuka galvos dėl kokio neprižiūrėto plotelio, mieste sudygusių žolių, o pas mus triukšmas kyla dėl nepašluoto šaligatvio ar keliais centimetrais per aukštos vejos. Gal mes koncentruojamės ne į tuos dalykus? Jei kur nors atrodo negerai, vietoje to, kad švaistome savo energiją pykčiui, čiupkime grėblį, šluotą ir tvarkykimės! Kritikuoti turi teisę tada, kai pats ką nors nuveikei, prisidėjai prie miesto gerovės. Tačiau visiems siūlau pavažinėti po pasaulį ir pasidairyti: pamatysime, kad gyvename puikioje aplinkoje, tik turime mokėti tai vertinti.
...
Publikuota: 2022-12-02 08:08:03
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|