|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Įdomu
Prie senojo Vilkaviško maketo paskutinius jo akcentus aptarė skulptorius Lukas Šiupšinskas (kairėje) bei Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Vitas Girdauskas.Autorės nuotr. Simona SIMANAVIČIENĖ
Gruodžio 16 d., 18 val., Vilkaviškio Kalėdų eglės įžiebimo šventėje bus atidengtas ir senojo Vilkaviškio miesto maketas. Lankytojai galės apžiūrėti XVII–XIX a. menančius pastatus bei palyginti dabartinį Vilkaviškio centro planą su 1812 m. buvusiomis gatvėmis. Makete atkartoti šeši istoriniai pastatai ir vienas to laiko namo fasadas. Pasak skulptoriaus ir įmonės „Kaukai“ vadovo Luko Šiupšinsko, kompozicija sukurta remiantis istoriko stalo idėja: priėję žmonės galės palinkti virš žemėlapio ir lyg atradėjai klaidžioti senojo miesto gatvėmis bei gėrėtis anuometinių pastatų architektūra. Išskirtinę Vilkaviškio istoriją mena didžioji sinagoga, evangelikų liuteronų bažnyčia, dvaras, kiti pastatai. Deja, bet iki šių dienų senųjų statinių beveik neišliko, nes daugelis jų sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą. „Yra posakis: „Tuščia lyg po karo.“ Dar atsimenu 1949-uosius, kai Vilkaviškis toks ir buvo – tuštutėlis“, – tarstelėjo pro šalį ėjęs senjoras, kai projekto iniciatorius Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) direktorius Vitas Girdauskas bei skulptorius Lukas Šiupšinkas prie maketo aptarinėjo paskutinius akcentus. Gatvių pavadinimai bei jų planavimas per du šimtmečius kito ne ką mažiau. Pasirodo, Vilkaviškyje būta Pilies, Kisiniškių, Gudelių gatvių (dabar – Vilniaus g.), o Vytauto gatvė prieš porą amžių turėjo Varšuvos vardą. V. Girdauskas sakė, jog išsiaiškinti, kur kokios gatvės ėjo skirtingu laiku, nebuvo lengva, todėl labai padėjo mūsų miesto istorijos entuziasto Audriaus Balandos surinkta informacija, istorikų žinios bei Vilkaviškio rajono savivaldybės darbo grupės, kuri domisi ir renka Vilkaviškio krašto istorijos duomenis, medžiaga. „Viena yra papasakoti, o visai kas kita – parodyti. Dabar gidai turės galimybę turistams pateikti tikslesnę informaciją, o vietos gyventojai galės daugiau sužinoti apie gimtąjį kraštą“, – džiaugėsi Vilkaviškio TVIC vadovas. Skulptorius L. Šiupšinskas pasakojo, kad atkuriant senojo miesto fragmentus teko susidurti su nemenkais iššūkiais, tačiau rezultatu jis patenkintas. Visa informacija apie makete esančius objektus pateikiama lietuvių, anglų kalbomis ir Brailio raštu. Pasak V. Girdausko, šis maketas yra pirmoji turistinė vieta rajone, kur informaciją gali skaityti ir aklieji. Visi besidomintieji galės rankomis liesti buvusio miesto kontūrus ir taip geriau jį pažinti. O kad tai būtų galima daryti saugiai, rangovams teko atsisakyti bažnyčių bokštus puošusių kryžių bei užapvalinti smailes. Žmonės galės apžiūrėti XVII–XIX a. pastatus bei palyginti dabartinį Vilkaviškio centrą su 1812 m. buvusiomis gatvėmis. Taip pat dar šį mėnesį netoli miesto maketo atsiras informacinis stendas, kuriame bus pateikiama platesnė informacija apie senuosius Vilkaviškio pastatus bei gatves. Skulptorius L. Šiupšinskas sakė, kad per kelias valandas, kol buvo atliekami paruošiamieji darbai J. Basanavičiaus aikštėje, maketą spėjo apžiūrėti ne vienas praeivis. Daugelis džiaugėsi miesto centrą papuošiančiu projektu, o kiti baiminosi, kad piktadariai ko blogo nepadarytų. „Negalima pagal chamus ir vagis gyvenimą statyti. Reikia miestams puoštis, kelti kartelę. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vietiniai žmonės vertina tokius darbus. Juk tai jų identitetas, kurį būtina saugoti“, – užtikrintai kalbėjo L. Šiupšinskas, kuriam antrinęs Vilkaviškio TVIC vadovas akcentavo, kad maketas visą parą bus stebimas vaizdo kamerų. Idėja, kad Vilkaviškyje anksčiau ar vėliau atsiras senojo miesto maketas, V. Girdauskas su „Santakos“ skaitytojais pasidalijo dar prieš dvejus metus. Tada prasidėjo tarptautinis Pacų kelio projektas. Per šį laiką maketo konceptas ne kartą kito. Iš pradžių buvo planuota daryti didelį žemėlapį, kuriame stovės miniatiūrinės buvusių pastatų figūrėlės. Vis dėlto tokiu atveju, kaip teigė skulptorius L. Šiupšinskas, būtų atskleistas tik pastato tūris be jokių charakteringų architektūros detalių. „Kadangi yra išlikusios medinės žydų sinagogos geros nuotraukos, norėjau, kad būtų matyti visas jos dekoras. Kitu atveju nei man įdomu, nei užsakovus toks rezultatas būtų tenkinęs“, – kalbėjo sumanymą įgyvendinęs skulptorius. Buvo nuspręsta pastatus išdėlioti greta žemėlapio, o jame nurodyti tik statinių vietą. „Svarstėme žemėlapyje dėti didesnius muliažus, bet tada pastatai būtų užstoję gatves. Galiausiai apsisprendėme daryti schemą, kurioje skaičiais būtų sužymėti svarbūs objektai“, – sakė V. Girdauskas. Dviejų metrų ilgio, pusantro metro pločio ir aštuoniasdešimties centimetrų aukščio granitinis postamentas su metalo lydinio elementais pastatytas įgyvendinant projektą „Pacų giminės paveldas kaip bendros turizmo plėtros abipus sienų pagrindas“ Nr. LT-PL-4R-312 pagal INTERREG V-A Lietuva – Lenkija bendradarbiavimo programą. Senojo miesto maketo gamyba ir įrengimas finansuojami iš Vilkaviškio rajono savivaldybės biudžeto ir Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Pacų giminės santykis su Vilkaviškio kraštu yra gan glaudus. Vilkaviškio bažnyčią pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas, Prienų ir Birštono valdytojas, Birštono girios administratorius Steponas Pacas su žmona Ona Rudaminaite. Jų sūnus Kristupas Zigmantas Pacas mirus artimiesiems turėjo nutraukti studijas ir 1643 m. grįžti į tėvynę. Čia tapo Vilkaviškio seniūnu. Taip pat iš šios didikų šeimos heraldikos yra pasiskolinta lelija, kuri puošia mūsų miesto herbą. Pagal minėtą tarptautinį projektą maketas su vieno pastato istorija taip pat padarytas ir Jiezne (Prienų r. sav.), kur kadaise buvo Pacų rezidencija. Projektas skirtas Pacų giminės palikimo bendram pristatymui Lietuvoje ir Lenkijoje, kadangi ši didikų šeima paliko ryškų pėdsaką tiek abiejų šalių pasienio istorijoje, tiek ekonomikoje. Publikuota: 2022-12-09 08:00:57 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|