„Santaka“ / Tamsą praskaidrins instaliacija „Nemigėlės“ / Technologijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Technologijos

Dalinkitės:  


Šviesų žaismas atskleidė gluosnių grožį, todėl po didžiausiu iš jų stabtelėję bendraminčiai Aksana Laskevičienė ir Valdas Latonas džiaugėsi atgijusiu kultūros centro prieigų kampeliu.

Autorės nuotr.


Tamsą praskaidrins instaliacija „Nemigėlės“

Simona SIMANAVIČIENĖ


Kol naktys vis ilgėja, o tamsūs vakarai dar negreitai užleis vietą šviesai, Vilkaviškio kultūros centras kviečia pasigėrėti šviesos ir garso instaliacija „Nemigėlės“. Apie tai, ką lankytojai gali pamatyti ir išgirsti, sutiko papasakoti instaliacijos autoriai: šviesų dailininkas Valdas Latonas bei kompozitorius Mantautas Krukauskas.



„Sugedęs telefonas“

Prieš kelias dienas gausiai iškritęs sniegas papildė prie kultūros centro naujai išpuoštą erdvę. Čia kitomis spalvomis prabilo senieji paupio gluosniai, pėsčiųjų takas, todėl tris mėnesius džiuginsianti instaliacija jau spėjo geromis emocijomis apdovanoti pirmuosius lankytojus.

Prieš keletą metų šaunių projektų nestokojantiems kultūros centro darbuotojams jau buvo kilusi idėja šalia darbovietės esantį paupį paįvairinti šviesų instaliacija. Tada parkelis sušvito jūros mėlio spalvomis. „Buvo karantinas, žmonėms trūko bendravimo, buvimo gryname ore, o ir mums patiems jaukiau, kai prie kultūros centro gauni tos šviesos“, – prisiminimais dalijosi kultūrinės veiklos vadybininkė Aksana Laskevičienė.


Buvusio projekto sėkmės įkvėpti kultūros centro darbuotojai sumanė, kad reikėtų vėl sukurti kažką tokio, kas turėtų ne tik patrauklią išvaizdą, bet ir priverstų praeivį stabtelėti, apsidairyti bei įsiklausyti. Taip gimė idėja dar kartą papuošti paupio erdvę, o į „Nemigėlės“ instaliacijos rengimą įtraukti jaunimą.

Kas tos „Nemigėlės“? Turbūt dažnas apie tai susimąsto išgirdęs šį pavadinimą. O istorija visai paprasta ir net šiek tiek komiška. „Kaskart projektų pavadinimus aptariame per darbuotojų susirinkimą. Šis sykis – ne išimtis. Garsiai skaičiau visus galimus variantus, kol atmetimo būdu liko idėja sieti jį su gėle neužmirštuole. Jau nepamenu, kokį žodį tada pasakiau, bet kolegė gerai nenugirdo, perfrazavo jį kitaip, tada aš neišgirdau ir kažkuri pasakė „nemigėlės“. Lyg per žaidimą „Sugedęs telefonas“, bet būtent taip pavyko atrasti skambų pavadinimą, – juokėsi prisiminusi A. Laskevičienė.

Šiuo metu teritoriją apšviečia apie šimtas LED lauko lempų, iš kurių pusę sumontavo drauge su šviesų dailininku V. Latonu kūrybinėse dirbtuvėse plušėję rajono moksleiviai. „Nesitikėjau, kad toks šaunus jaunimas susirinks: užteko tik parodyti, ir jie vieni iš kitų mokėsi. Norėjau, jog pamatytų, kad užtenka paprastų, ūkinių prekių parduotuvėse įsigyjamų prožektorių, kad aplinka suspindėtų“, – mintimis dalijosi šviesų dailininkas.


Tiek šviesa, tiek garsas vienas kitą papildo, todėl lankytojus pradžiugins interaktyvi aplinka. „Juk būtų nuobodu, jei suktųsi tas pats įrašas“, – intrigavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros dėstytojas, Muzikos inovacijų studijų centro vedėjas Mantautas Krukauskas.

Instaliacijoje skambės Jono Basanavičiaus rinktos pasakos „Apė žmogaus laimę“, „Apė vilkolakius“, „Apė vaidulius“ ir momentai iš Sūduvos krašto istorijos, kuriuos padėjo paruošti Jono Basanavičiaus gimtinės muziejininkė Agnė Brazaitienė.

Kurioje instaliacijos vietoje pasigirs šie Vilkaviškio kultūros centro direktorės Renatos Medelienės ir Kybartų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorius Mindaugo Bučinsko garsinti pasakojimai, turės atrasti patys lankytojai.



Ne šventieji puodus lipdo

Jau septynetą metų prie įvairių kultūros centro projektų prisidedantis V. Latonas spėjo gan gerai susipažinti su Vilkaviškiu. Kai drauge su kultūros centro darbuotojais ieškojo instaliacijai tinkamiausios vietos, dėmesį atkreipė į tamsiausias prieigas.

„Norėjosi apšviesti tą dalį, kurioje nuolat būdavo tamsu, – taką link mokyklos. Gali atrodyti keista, tačiau tamsa padeda atsiskleisti šviesai“, – kalbėjo Valdas Latonas.


Kai medis praradęs lapus, apšviesti jį vos vieno prožektoriaus neužtenka. Pasak dailininko, tada papildomo grožio suteikia sniegas arba šerkšnas, kurie atspindi instaliacijoje naudotą auksinį lempų filtrą.

„Kas yra meninis apšvietimas? Pabandykite ant stalo padėti lempą – ji apšvies tik stalo paviršių. O paskui pastatykite tą pačią lempą po stalu. Atsiranda šešėliai, ir kambarys sušvinta kitaip“, – kalbėjo šviesų dailininkas.

Tai, kad tinkamo šviesos filtro parinkimas ar prožektoriaus pakreipimo kampas yra kūrybinis procesas, turbūt daugeliui nekyla abejonių. Tačiau greičiausiai dažnas galvoja, jog meninis apšvietimas kainuoja itin daug pinigų. Pasirodo, yra priešingai. „Jei naudojami neprofesionalams skirti prožektoriai, kaina nėra nedidelė. Pavyzdžiui, į vieną elektros lizdą galima įjungti du virdulius arba septyniasdešimt tokių LED lempų. Energijos suvartojimas bus tas pats“, – tvarumą pabrėžė menininkas ir akcentavo, kad ne šventieji puodus lipdo, tad menišką apšvietimą savo namuose gali susikurti kiekvienas.

Dirbant prie tokių projektų iššūkiu tampa ne tik montavimas, bet ir užklumpančios dvejonės: „O jei neatsiskleis?“ Laimei, dėl patirties ir intuicijos rezultatas pranoko lūkesčius. „Lankytojus viliojame kaip drugelius, kad skristų į šviesą. Kai priskrenda arčiau, pavaišiname dar ir pasakojimu“, – idėją apibendrino šviesų dailininkas.



Džiaugėsi miestu

Prieš keletą metų „b’ART“ muzikos ir šviesų festivalyje dalyvavęs kompozitorius Mantautas Krukauskas sakė, kad tokie projektai kaip „Nemigėlės“ praturtina ne tik miesto kultūrinį gyvenimą, bet ir žmogų.

„Sakoma, kad menas ir kultūra yra minkštoji galia. Bet ta minkštoji galia užpildo rutiną, padeda geriau suprasti vieniems kitus, atskleidžia pažiūras ir įsitikinimus. Menas – tai maistas sielai“, – samprotavo kompozitorius, akcentuodamas, kad tai yra lyg atsvara informacijos pertekliui, vartotojiškumui.

M. Krukauskas džiaugėsi, kad Vilkaviškis, nors ir nedidelis, gyvena itin aktyvų kultūrinį gyvenimą. Anot pašnekovo, visai nebūtina orientuotis vien į profesionaliąją muziką ar kitą meno rūšį. Svarbesni yra socialiniai aspektai: užimtumas, žmonių tarpusavio bendravimas.

„Menas turi įtraukti žmogų, skatinti bendravimą. Prie to labai prisideda entuziazmo nestokojanti Aksana bei kiti kultūros centro darbuotojai. Šaunus miestelis, rodos, visur kažkas vyksta. Teko pamatyti ir jūsų modernią bei su gamta susiliejančią autobusų stotį – nuostabu“, – džiaugėsi kompozitorius.




Meniškai įvairesnė

Nors instaliacija sužibo jau prieš savaitę, organizatoriai ją vis dar tobulina. Tad tie, kurie jau spėjo apsilankyti, kviečiami grįžti, mat prieš keletą dienų ji buvo papildyta įvairesniu garsovaizdžiu bei istorijomis.

„Ankstesniais laikais užtekdavo įjungti kompaktinę plokštelę – ir tegul sukasi. Dabar viskas kitaip. „Nemigėlėse“ persidengia keli garso lygmenys, jie pusiau atsitiktinai arba priklausomai nuo paros laiko, nuo praeivių judėjimo po truputėlį keičiasi“, – pasakojo M. Krukauskas.

Pasak kompozitoriaus, kuriamai nuotaikai itin svarbi istorinė aplinka, kraštovaizdis, medžių išsidėstymas, todėl garsai tik papildo jau esamą erdvę. „Girdimi skambesiai – lyg įsiklausymas į praėjusių amžių garsus, transformuotus gamtos elementus: vėją, paukščius, vandenį. Šie instaliacijoje naudojami elementai lietuviui buvo ir yra labai artimi“, – mintimis dalijosi kompozitorius, pabrėždamas mūsų krašto žmogaus ryšį su tautosakoje apdainuojama gamta.

Anot garso menininko, atėjus į „Nemigėles“ svarbu skirti laiko įsiklausyti ir pajausti. Tiek garsai, tiek istorijos yra tarsi švelni intruzija – įsiveržimas į viešąją erdvę, kuri praplečia asmenybės suvokimą.


Kaip vertinti girdimus garsus: ar tai muzika, ar garsais kuriami gamtos, istorijos peizažai, kompozitorius palieka atsakyti kiekvienam lankytojui. Bet kokiu atveju ši instaliacija kuria emociją, skatina įsijausti į aplinką, ieškoti harmonijos.



...



Publikuota: 2022-12-16 11:49:57

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai