„Santaka“ / Lietuvos saugumas iš istorinės perspektyvos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-01-20 10:23

Dalinkitės:  


Lietuvos saugumas iš istorinės perspektyvos


2022 m. vasario 24-oji buvo sukrečianti šoko terapija viso laisvojo pasaulio bendruomenei ir, žinoma, labiausiai – pačiai Ukrainai. Vis dėlto, kaip parodė po prasidėjusio karo sekę valstybių veiksmai, reagavimas į karą buvo skirtingas. Tokius skirtumus lemia istorinės, geopolitinės ir ekonominės aplinkybės, kurios dažniausiai yra slepiamos po gražiais politikų lozungais apie vertybes ir humanizmą.

Tokia politika Vakaruose vadinama Realpolitik (pragmatiška politinė orientacija, kai susitelkiama į materialius, o ne teorinius ar etinius aspektus). Artėjant Laisvės gynėjų dienai pažvelkime į Lietuvos valstybės saugumą iš istorinės perspektyvos, kurioje Realpolitik yra daugiau, nei norėtume.

Kalbant apie Lietuvos valstybingumo saugumą reikėtų pradėti nuo viduramžių ir šiuo laikotarpiu susiformavusios geopolitinės situacijos, šimtmečiams padėjusios pamatus Europos jėgų pusiausvyrai.

Prasidėjus XII a. baltų gentys, neturėjusios savo valstybės, buvo priverstos ginti nepriklausomybę nuo Vakarų Europos kolonistų (daugiausia vokiečių), kurie pavergimo kampaniją pridengė krikščionybės sklaida. Atsidūrusi tokioje egzistencinėje krizėje dalis baltų genčių sugebėjo mobilizuotis, sukūrė valstybę ir sustabdė vokiečių ordinų ekspansiją. Grąžinusi į regioną jėgų pusiausvyrą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) sugebėjo tapti geopolitiniu subjektu, po savo vėliava sujungusiu dideles buvusios Kijevo Rusios teritorijas. Iki XV a. vidurio LDK tapo didžiausia pagal teritoriją Europos valstybe ir augindama savo pajėgumus buvo saugumo garantu ne tik baltų, bet ir slavų (dabartinių rusų, ukrainiečių, lenkų, gudų) kilmės gyventojams. Vakaruose valstybė gynėsi nuo vokiečių ordino, o rytuose – nuo mongolų totorių ordų ir stiprėjančios Maskvos kunigaikštystės.


Nepaisant valstybės plėtros ir valdovų pastangų užtikrinti saugumą tiek karinėmis, tiek diplomatinėmis priemonėmis (krikšto priėmimas, sąjunginės valstybės su Lenkijos Karalyste sudarymas), LDK buvo vis labiau spaudžiama tiek iš rytuose stiprėjusios Maskvos, tiek iš vakaruose susikūrusių vokiškųjų Prūsijos ir Austrijos valstybių. Saugumo situaciją sunkino ir minėtų valstybių bendradarbiavimas kišantis į LDK, o vėliau ir į Abiejų Tautų Respublikos (ATR) vidaus reikalus bei Maskvos kunigaikštystės karinis modernizavimas, prie kurio prisidėjo Vakarų Europa. Čia matome to laiko Realpolitik, kai Maskva vystėsi padedama Vakarų Europos šalių know how (angliškai – žinių) ir technologijų, mainais suteikdama vakariečiams taip reikalingų išteklių. Tokio išorinio spaudimo ir vidaus problemų procesai privedė prie trijų ATR padalijimų, po kurių valstybė išnyko iš pasaulio politinio žemėlapio.

Tapo akivaizdu, kad Lietuvai atkurti savo valstybingumą bei užtikrinti saugumą įmanoma tik nusilpus jos didžiosioms kaimynėms ir sudarant karines sąjungas su tokius pačius interesus turinčiomis valstybėmis. Todėl po Pirmojo pasaulinio karo susiklosčius palankioms aplinkybėms Lietuva atkūrė savo valstybę ir stengėsi sudaryti tokią sąjungą su kitomis Baltijos šalimis ir Lenkija. Pati Lenkija turėjo dar ambicingesnį sumanymą. Ji norėjo kurti „Intermarium“ (lot. – tarp jūrų) sąjungą, turėjusią jungti valstybes tarp Baltijos, Juodosios ir net Adrijos jūrų, kuri būtų atsvara Vokietijos ir Rusijos grėsmėms. Deja, Lenkijos ambicijos išplėsti savo teritoriją tapo didesnės nei saugumo regione siekis ir šios idėjos buvo pasmerktos žlugti.


Suprasdami trapią Lietuvos saugumo situaciją kai kurie lietuvių inteligentai, pvz., Kazimieras Pakštas, net siūlė kurti atsarginę Lietuvą. Idėjos esmė buvo išpirkti teritorijas Madagaskare ir taip jas kolonizuojant išeiviais iš Lietuvos išsaugoti lietuvybę. Toks utopinis sumanymas dar ir šiandien sulaukia visuomenės bei menininkų dėmesio (M. Ivaškevičiaus knyga , , Madagaskaras“ ir K. Kaupinio filmas „Nova Lituania“).

Iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos santykiai buvo puikūs. Jų tarpusavio prekybos ir bendradarbiavimo mąstai nuolat augo ir padėjo abiem stiprėti. Nenuostabu, kad šios diktatoriškos šalys ir vėl pasidalino Centrinę bei Rytų Europą kaip savo grobį. Laisvojo pasaulio lyderiai galėjo tik išreikšti savo gilų susirūpinimą. Jei pradėtume skaičiuoti nuo XVIII a., tai – jau ketvirtasis padalijimas, kuriame Lietuva yra dalybų objektas... Realpolitik ir vėl paliko mus be valstybės.

Galiausiai po Antrojo pasaulinio karo ir 50 metų sovietinės okupacijos Lietuvai vėl atkūrus valstybingumą vienas pagrindinių uždavinių natūraliai tapo saugumo užtikrinimas. Kad ir kaip pasikeitė pasaulis, bet geopolitinė Lietuvos situacija išliko trapi. Pagrindinis mūsų saugumo garantas tapo patekimas į NATO aljansą. Įstoję į NATO ir ES pradėjome vertinti saugumą kaip savaime suprantamą duotybę. Lietuva susilpnino ir taip ne itin pajėgią kariuomenę, o dalis politikų atvirai šaipydavosi iš tų, kurie keldavo galimos grėsmės iš Rytų klausimą. Planavome ateitį toli į priekį, o praeities saugumo iššūkiai atrodė likę tik istorijoje...


Realybėje Vakarai ir vėl sėkmingai prekiavo su Rusija, taip stiprindami jos galią veiksmais, bet smerkdami režimą žodžiais. Tokio eilinį kartą pasikartojusio proceso rezultatų nereikėjo ilgai laukti...

Saugumo iliuzija, kurioje gyvenome, pradėjo bliukšti 2014 m. Rusijai užgrobus Krymą, o paskutiniai jos likučiai išnyko praeitų metų vasarį. Pavojaus jausmas, kuris neapleisdavo mūsų protėvių šimtmečiais, ir vėl grįžo. Grįžo ir pacukruoti vertybių priedanga didžiųjų valstybių atviri ir užkulisiniai susitarimai. Atrodytų, Hėgelis ir vėl buvo teisus, kad istorija kartojasi, bet tikėkimės, jog šį kartą Realpolitik bus palanki Lietuvai.



Arūnas TALUTIS

Istorikas



Publikuota: 2023-01-20 10:23:46

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Senuosius atliekų konteinerius pradedama keisti naujais
* Rajono ūkininkai nenustoja remti Ukrainos
* „Vingio“ kolektyvas išleido jubiliejinę kompaktinę plokštelę
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pajėgiate apmokėti mėnesio sąskaitas kylant kainoms?
Taip, be jokių sunkumų.
Vos ne vos.
Nepajėgiu, kaupiasi skolos.
Apmokėti sąskaitų man nereikia.



Kalbos patarimai

Apie cukraus pudrą
Konditerijos terminas – miltelinis cukrus. Terminų banke paaiškinama, kad tai labai smulkiai sumaltas cukrus, naudojamas konditerijos gaminiams ir desertams saldinti, puošti. Cukraus pudra yra laisvųjų stilių junginys.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2023 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas