Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-01-30 17:00

---

Julija Guobienė įsitikinusi, kad svarbiausia – judėti ir nepasiduoti slogioms mintims.

Asmeninio albumo nuotr.

Tiems, kurie sulaukę gyvenimo rudens kas rytą rikiuoja tabletes, murkso prie televizoriaus skaičiuodami svetimas bėdas ir nemato įdomesnio užsiėmimo, kaip skųstis senatvės negandomis, reikėtų pasimokyti iš vilkaviškietės Julijos. 89-erių metų gimtadienį prieš kelias dienas atšventusi moteris turi hobį, kurį atrado tik per pandemiją, ir dabar jam skiria didžiąją laiko dalį.

Pasas meluoja

Vilkaviškietė Julija Guobienė gimtadienių sakė nemėgstanti, nes skaičiai, rodantys jos amžių, – tokie patys apgavikai, kaip ir toje LRT laidoje „Mano pasas meluoja“. Ne pagal metus guvi ir aštraus proto moteris geriau linkusi manyti, kad amžius priklauso nuo savijautos. Jei neseniai nebūtų užklupęs bjaurus gripas, kurio pasekmės vis dar atsiliepia, senjorė jaustųsi visai gerai.

Kai prašvis pavasaris, Julija planuoja nenukrypti nuo užsibrėžto tikslo ir kasdien su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis įveikti po porą kilometrų. Juk judėti sveika bet kokiame amžiuje. Judėjimas teigiamai veikia ne tik kūną, bet ir išblaško blogas mintis, suteikia energijos.

Tačiau dabar, kol diena trumpa ir saulutė į lauką nekviečia, Julija daugiausiai laiko praleidžia piešdama. Gražu žiūrėti, kaip vienas potėpis po kito ir drobėje ryškėja alyvų žiedlapiai, rožių aksomas, upelio vingis, rudenėjančio miško spalvos... Kai Julija panyra į tapybą, aplinkinis pasaulis tarsi išnyksta. Ji gali valandų valandas sėdėti prie drobės derindama spalvas, išgaudama subtiliausius atspalvius, ieškodama naujų išraiškos formų.

Įdomiausia tai, kad šį užsiėmimą solidaus amžiaus vilkaviškietė atrado visai neseniai – tik prieš trejus metus, būdama jau 86-erių. Ir nuo to laiko nebuvo dienos, kad rankoje nelaikytų teptuko.



Siuvinėjo ir mezgė

Niekada laisvo laiko per darbus neturėjusi J. Guobienė pamena, kad jaunystėje ją traukė piešti. Tarpukaryje gimusi vilkaviškietė nepamiršo išgyvenimų gimtinei atsidūrus fronto linijoje, kaip šeimai teko evakuotis, kaip tėtį vokiečiai išsivežė kasti apkasų, o jis pabėgo ir grįžo namo. Per karą nebuvo nei sąlygų, nei minčių piešti. Tačiau Julija prisimena, kaip nugriebusi popieriaus lapą vis kažką papeckiodavo. Dažniausiai raitydavo rožių žiedlapius – šios gėlių karalienės labiausiai patiko. Tačiau sąsiuvinių paraštėse, kur švietė laisvas popieriaus lopinėlis, liuoksėdavo Julijos piešti kiškiai, straksėdavo varlytės.

Jaunystėje moteriai labai patiko siuvinėti, tačiau sukūrus šeimą, gimus dukroms, užgriuvus namo statybos rūpesčiams, daržams, „valdiškam“ darbui, laiko laisvalaikio pomėgiams nebeliko.

– Visas piešimas tada būdavo dukrų draugų „atminimų sąsiuviniuose“. Šiuolaikinis jaunimas nebežino, kas tai. Kai dukros rašydavo draugėms „atminimus“, paprašydavo nupiešti rožę. Tai tik tiek to meno tada ir buvo, – pasakojo J. Guobienė.

Tada Julija palinko prie virbalų. Juk sovietiniais laikais gražesnio drabužio parduotuvėse nenusipirksi, tad mamos mezginiai gelbėjo ir norėjusias pasipuošti dukras, ir pačią Juliją.

– Niekada nemėgau lygių mezginių – visada mezgiau raštuotus, kad būtų įdomiau, sudėtingiau, gražiau, – pasakojo Julija Guobienė, pokalbio metu dėvėjusi pačios megztą raštuotą megztinį.

Visą gyvenimą Julija su šeima augino gėles. Sovietiniais laikais jos didžiuliuose šiltnamiuose tarpo gvazdikai, padėję prisidurti prie atlyginimo ir į mokslus išleisti dukras. Vėliau gvazdikus pakeitė įvairiausių darželio, vazoninių gėlių daigai. Darbas šiltnamyje prasidėdavo nuo ankstyvo pavasario ir tęsdavosi iki vėlyvo rudens. Julija iščiupinėdavo ir išglostydavo tūkstančius gėlių žiedų, gal dėl to jos iki šiol moteriai kelia sentimentus.



Kalta pandemija

Julijos dukra Jolanta juokėsi, kad mamai žodžio „stop“ – nėra. Jei kažką daro, tai iki begalybės: mezga – maišais, piešia – dėžėmis. Nors dukros ir anūkės seniai apmegztos iki kulnų, Julija vis tiek dar mezga. Žinoma, daug mažiau nei anksčiau, kai dar nebuvo užvaldžiusi tapybos aistra. Kad darbas neprailgtų, megzdama klauso dukters Virginijos balsu skaitomų knygų. Taip galima derinti du malonumus – mezgant klaidžioti painiais romanų siužetų labirintais, kartu išgyventi šimtų herojų istorijas.

Kiekviena Julijos diena prasideda nuo kavos puodelio ir kelionės į pašto dėžutę, nes laikraščiai ir žurnalai – dar vienas svarbus užsiėmimas, kuris kasdien džiugina solidaus amžiaus moterį. Ji pripažįsta, kad liūdniausios tos dienos, kai neišeina laikraščiai.

Aktyvia veikla ir savišvieta besirūpinanti Julija visada mėgo ekskursijas, keliones, renginius, pasivaikščioti gamtoje, pailsėti pajūryje. Tačiau prieš trejus metus užklupusi pandemija viską sustabdė.

Gąsdinanti informacija apie gyvybes skinantį virusą uždarė namuose, kėlė neigiamas emocijas, įtampą.

Norėdama prablaškyti močiutę anūkė atvežė storą spalvinimo knygą, pilną įmantriausių augalų žiedų, ir didžiulį komplektą spalvinimo pieštukų. Žinodama, kad Julija labai mėgsta gėles, anūkė neabejojo, kad tokia dovana močiutę pradžiugins, o spalvinimas atitrauks nuo slogių minčių. Tačiau kad pieštukai prilips ilgam ir taps didžiausia močiutės aistra, niekas tuomet nesitikėjo.



Pagalbos ieško „YouTube“

Spalvindama gėlių žiedus Julija pati pradėjo juos piešti. Pirmiausia gimė rožės. Aksominiai žiedlapiai, pumpurai gulė ant pirmų po ranka pasitaikiusių popieriaus lapų, piešimo sąsiuvinių, kartono lakštų. Julija sukarpė visas namuose buvusias kartonines dėžes ir pripiešė gėlių.

Pamačiusios mamos piešinius dukros nupirko akrilo ir drobių, tada Julija pradėjo tapyti.

– Gėles galima piešti ir spalvotais pieštukais, bet medžiams, žolei, upei tapyti labiau tinka akrilas, – aiškino stačia galva į naują aistrą panirusi vilkaviškietė.

Gėles moteris tapo iš natūros, o peizažams vien vaizdo pro langą nepakanka, dėl to idėjų semiasi internete. J. Guobienė neslepia, kad ir pačios tapymo technikos mokėsi iš interneto. Nors daugelis tokio amžiaus žmonių su šiuolaikinėmis technologijomis „nedraugauja“, Julija ne iš tų. Internete senolė nardo kaip žuvis vandenyje ir „YouTube“ portale susiranda visko, ko tik reikia.



Sienų nebepakanka

Mamos pozityviu mąstymu besidžiaugiančios dukros saugo ją nuo negatyvios informacijos, tad televizoriaus namuose seniai nebėra, o ir radijo J. Guobienė nebeklauso – reikiamą informaciją randa internete. Į tapybą panirusi moteris neturi laiko galvoti apie senatvinius negalavimus ir, kaip daugelis jos amžiaus žmonių, skųstis prastėjančia sveikata.

Per trejus metus Julija nupiešė šimtus paveikslų, kuriems sukabinti sienų namuose seniai nebeužtenka. Dalį savo kūrinių moteris išdovanoja, tačiau piešinių – gerokai daugiau nei giminių ar draugų.

Artėjant pavasariui Julija ieško idėjų naujiems kūriniams – norėtų išmokti tapyti narcizus ir pienes. Nors piešinių su narcizais vilkaviškietės kolekcijoje jau yra, Julija sieks tobulėti. Planuose – ir ramunių pieva, kurią nupiešti užsakė anūkės.

Niekas neabejoja, kad Julijos svajonės išsipildys, nes atkaklumo solidaus amžiaus moteriai galima pavydėti. O jei žinių pritrūks – ne bėda, nes pamokų ji susiras interneto platybėse.

Galerija: piešiniai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---