„Santaka“ / Kunigo Beno Lyrio patarimas švelnumo istorijoje – džiaugtis savo unikalumu / Kūryba

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Pjauna žolę traktoriuku, „trimeriu“, žoliapjove. Greitai ir kokybiškai. Tel. 8 670 09 975.
Galioja iki: 2024-05-30 16:48:44



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

Dalinkitės:  


Benui Lyriui padėjo suvokimas, kad gyvenimo misiją priimti gali tik žmogus, nieko nelaukiantis iš kitų, o pats save jiems atiduodantis.

Mikos SAVIČIŪTĖS nuotr.


Kunigo Beno Lyrio patarimas švelnumo istorijoje – džiaugtis savo unikalumu


Visos kunigo, poeto Beno Lyrio išleistos knygos tampa bestseleriais. „Kad taptum laimingas, tereikia pamilti savo paties kelią“, – rašo jis savo naujoje knygoje „Puslapis švelnumo“. Tai ankstesnių B. Lyrio knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, – gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. „Santakos“ skaitytojams – interviu su knygos autoriumi.

– Pacituosiu jus: „Kai gyvename visuomenėje, kuri skaldo, kuri žeidžia labiau, nei gydo, kai esame nuolat prievartaujami būti tokie, kokie turėtume, o ne kokie esame iš tikrųjų̨, sukurti savo švelnumo istoriją yra didelis iššūkis.“ Ar manote, kad švelnumo galima išmokti iš knygų?

– Yra toks šv. Mišių sakinys, skaitomas per Gailestingumo sekmadienį: „Dievas labiausiai savo visagalybę parodo atleisdamas.“ Kasdienybėje mums visagalybė asocijuojasi su teisingumu, atpildu už nuodėmes. Save tapatinti su sėkme gali tik nesubrendęs žmogus – tik brandus žmogus supranta švelnumo esmę: neįmanoma visą gyvenimą bausti save už dalykus, kuriuos kažkada padarei, nuolat kalti save prie kryžiaus, o ne ieškoti išeičių.



Knygoje pasakoju istoriją apie pažįstamą gydytoją, kuri savo homoseksualų sūnų vedžioja pas psichiatrus, kunigus, netgi egzorcistą. Atėjusi pas mane ji sako: „Kunige, mano vaikas niekaip nepasveiksta.“ Pakalbu su tuo vaikinu ir suprantu, kad ne sūnų, o mamą pas psichiatrą reikia siųsti. Tai ji gyvena su neįmanomais lūkesčiais. Tai ji pasirengusi meilei tik tada, kai sūnus bus toks, kokio ji nori, kokio tikisi.

Mano knyga – švelnumo istorija, kurią pasakoju, gimė iš mazochistinės mūsų visuomenės, kuriai kančia yra natūrali būsena ir kuri norėtų užauginti superherojus. Bet tikrasis superherojus yra tas, kuris sugeba objektyviai pažvelgti į savo ir kitų gyvenimus. Mūsų, kunigų, bendruomenėje taip pat labiau priimta matyti svetimas nuodėmes, deklaruoti savo sterilumą. Bet man atrodo, kad turėtume matyti savo istoriją, priimti savo silpnybes, žmonės tai pastebi, vertina ir patys keičia savo gyvenimus.

– Pasukote į kunigystę norėdamas tapti kiek kitokiu kunigu nei tie, kurių teko sutikti...

– Surambėjusią širdį turi ne tik kunigai, ją turi kai kurie mokytojai, gydytojai. Pastebėjau, kad žmonės ne visada pas kunigą ateina patarimo, devyniasdešimt procentų jų tiesiog nori būti išklausyti. Labai lengva įvertinti, ką žmogus padarė blogai, ir liepti jam perskaityti katekizmą. Tačiau katekizmas ne visada veikia. Ir ne kunigo teisė pasmerkti žmogų, užklijuoti jam nusidėjėlio etiketę, grasinti jam Dievo rūstybe ir atpildu. Kunigas yra tarpininkas, jis turi paieškoti priežasčių, kodėl žmogus taip pasielgė.



Man visada rūpėjo Gyvoji teologija, – vienoje rankoje laikraštis, kitoje – Šventasis Raštas. Du žmonės gyvena kartu dvidešimt metų be bažnytinės santuokos, sako, gyvena nuodėmėje. Bet ne nuodėmėje, sakau, jūs gyvenate, o Bažnyčios nepalaimintoje santuokoje. Mylite vienas kitą, esate vienas kitam ištikimi. Aš, kunigas, jiems nuodėmių išrišimo negaliu duoti, o tiems, kurie gyvendami bažnytinėje santuokoje keičia partnerį po partnerio, galiu. Kaip čia taip? Sako – negalima siųsti į Ukrainą pinigų, nes jie virs ginklais. Tačiau žmogus turi prigimtinę teisę gintis, tai ir daro šiandien Ukraina. Atimti tokią teisę yra nuodėmė.

Sutikau moterį, kuri tuo pačiu metu laukė ir plaučių, ir širdies donoro. Ji man sako: „Kur tas Dievas, jis mane turbūt pamiršo?“ O jos vyras, nesvarbu, kurioje ligoninėje ji būtų – Kauno klinikose ar Klaipėdoje, po darbo tris kartus per savaitę važiuoja į ligoninę ir lieka nakvoti su ja palatoje. „Jūs dar klausiate, kur yra Dievas? Jis – jūsų vyras ligoninės palatoje“, – atsakiau jai. Gebėjimas pamatyti Dievą kasdienybėje, smulkmenose mus keičia. Jis kartu su mumis valgo mūsų skausmo duoną.



– Esate sakęs, kad Dievo veidą jums parodė mama. Šiandien jos nebeturite, ar vis dar jaučiate, prisimenate jos švelnumą?

– Mano mama buvo žydė, ji man viską leisdavo. Turėjau mamą, kuriai Dievas ir meilė buvo sinonimai. Sekmadienį šv. Mišios, ji man sako: „Pamiegok, sekmadienis laisvas, galėsi nueiti vakare.“ Matai, kaip atvirkščiai veikia! Ji man sakydavo: „Vaikeli, tu daryk taip, kaip nori, jei suklysi, pamatysi, kad tai – ne tau, netinka. O jei nepadarysi, vėliau gal teks gailėtis. Tu pats renkiesi.“ Ji nebardavo, jei suklysdavau, mokėdavo iš kiekvienos tamsos šviesą ištraukti. Iki dešimtos klasės prastai mokiausi, ji manęs niekada nelygindavo su kitais vaikais. Aš ir tėveliams sakau – vaikus auklėti reikia iki dvylikos metų, paskui su jais reikia susidraugauti ir mokyti juos tik savo pavyzdžiu. Visą gyvenimą su mama turėjau ryšį, turiu ir dabar. Rodos, ji gyvena tuose sakiniuose, tuose padrąsinimuose, kuriuos man sakė ir kuriuos prisimenu.

– Dirbate Kauno klinikose, ten matote daugybę skaudžių istorijų. Skausme gimsta ne tik meilė, bet ir pyktis. Kaip jūs pyktį neutralizuojate? Juk dažnai esate žmogus, kuriam pasakomi paskutiniai šio gyvenimo žodžiai.

– Jei žmogus labai serga, pykčio nebelieka, matai tik susitaikymą ir išmintį. Kartais sergančio dvidešimtmečio išmintis prilygsta aštuoniasdešimtmečio išminčiai. Ant pasaulio dažniau pyksta sergančiojo artimieji, jiems liga atrodo neteisybė. Klinikose gyvenimo džiaugsmo mažai, problemų daug, bet meilės ir gerumo ten kur kas daugiau nei mūsų kasdienybėje, kurioje vis skundžiamės. Darbas ligoninėje man suteikia drąsos. Kai grįžti iš reanimacijos palatos, kurioje ką tik ant mamos rankų mirė į avariją patekęs dvidešimtmetis, smulkmenos ir detalės, dėl kurių kartais ginčijamės, nebetenka prasmės.

Įtikinti žmogų gyvenimu yra labai sunku, kol jis pats neišgyvena savųjų patirčių. Privilegija būti šalia žmonių, kurie nieko nebevaidina, yra tokie, kokie yra. Esu ten ne dėl atlyginimo, man atrodo, kad prasminga duoti žmonėms dar kažką svarbaus, ne tik darbą parapijoje. Man padeda suvokimas, kad gyvenimo misiją priimti gali tik žmogus, nieko nelaukiantis iš kitų, o pats save jiems atiduodantis.



Laisvė RADZEVIČIENĖ



Publikuota: 2023-02-17 12:21:17

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Atidengtas Gabrielės Karalienės atminimo suolelis
* Širdyje – „Dainų dainelės“ paliktas pėdsakas
* Sporto mokykla atšventė šešiasdešimtmetį
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai