„Santaka“ / Pasakojimas apie tai, kaip vos netapau Rusijos šnipu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.
Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-04-17 17:02

Dalinkitės:  


Skeveldros į kaklą sužeistas Jurijus Šubinas po gydymo vyko atostogų į namus.

Autoriaus nuotr.


Pasakojimas apie tai, kaip vos netapau Rusijos šnipu


„Man atrodo, kad jis yra Maskvos šnipas ir tik apsimeta žurnalistu iš Lietuvos. Reikėtų jį surišti ir patardyti“, – šnairuodamas į mane kitam kariui pašnibždomis pasakė Vitalijus.



Netikėta pažintis

Iš to antrojo kario, vardu Jurijus Šubinas, vėliau ir sužinojau, kad Vitalijus mūšyje prie Soledaro buvo sužeistas, patyrė labai stiprią kontūziją ir dabar vyksta į reabilitacijos ligoninę. Neadekvačiai besielgiantį Vitalijų paprašytas jo draugų J. Šubinas globojo ir traukiniu keliaujant iki Kyjivo, ir autobuse iki Černigovo.

Aš to nežinojau, ir likimui lėmus atsisėsti šalia kariškio uniformą dėvinčio vaikino nusprendžiau šį pakalbinti. Pasisakius, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, karys pradžiugo ir pareiškė, jog man gali papasakoti įdomių dalykų iš fronto, ypač apie paskutinį mūšį. Prieš tai jis pasisakė, kad užaugo vaikų namuose, jog žmona su dviem dukrelėmis išvykusi į Bulgariją. Vitalijui pradėjus pasakoti apie fronto mūšius paklausiau, ar galiu pokalbį įrašyti, o jį nufotografuoti. Vaikinas sutiko.



Karo sužalotas

Anot pasakotojo, tą dieną jų būrys ėjo į žvalgybą ir nelauktai atsidūrė priešų apsuptyje. „Mes buvome penkiese, o jų – gal šimtas penkiasdešimt. Ugnis pasipylė iš visų pusių, bet spėjome įbėgti į vieną namą. Būtume visi žuvę, bet laiku prisišaukėme pagalbą“, – pasakojo Vitalijus.



Išsigelbėjimo džiugesį, pasak jo, netrukus pakeitė nerimas, nes kariams dar nespėjus išeiti iš užimto namo laukuose pasirodė rusų tankai. Šie ėmė šaudyti į ukrainiečius, į pastatą ėmė lėkti sviediniai.

„Per dūmus spėjau pamatyti, kaip sprogimas sudraskė į gabalus Andrejų ir Kirilą, o po to atsijungiau“, – pasakojo Vitalijus. Jis buvo nugabentas į ligoninę.

Tai, kad Vitalijaus atmintis rimtai šlubuoja, supratau po to, kai jis negalėjo prisiminti savo gimimo datos ir dukrelių amžiaus. Vaikinas netikėtai nutraukė pokalbį ir pareiškė, jog nepakeliamai skauda galvą, jog reikia vaistų. Viena moteris ištiesė pakelį paracetamolio. Vitalijus iškart prarijo dešimt tablečių, kitaip, sakė, vaistai nesuveiksią.

Tada karys atsisuko ir netikėtai paklausė: „O kodėl tu mane visko klausinėji, kodėl įrašinėji pokalbį?“ Priminiau, kad esu žurnalistas ir kad jis pats su tuo sutiko. „Viską skubiai ištrink“, – pareiškė Vitalijus ir pagriebė iš mano rankos telefoną. Atsistojęs ėmė grasinti, kad telefoną sudaužys, jei nepateiksiu įrodymų, kad esu žurnalistas.

Situacija darėsi grėsminga, tačiau tuo momentu prie Vitalijaus prišokęs J. Šubinas jį apkabino ir perėmė mano telefoną, pareiškęs, kad pats viską išsiaiškins. J. Šubinas paprašė, kad Vitalijų prižiūrėtų netoliese sėdėjęs kitas karys, o mane pakvietė pasikalbėti.



Apžiūrėjęs mano dokumentus bei žurnalisto pažymėjimą vaikinas atsiprašė už Vitalijaus elgesį.

„Jį akivaizdžiai per anksti išleido iš ligoninės, dar turėjo bent savaitę pagydyti, o po to siųsti į reabilitaciją, bet karo ligoninės perpildytos, visus stengiamasi kuo greičiau išrašyti, nes reikia vietų sunkiau sužeistiems kariams“, – kalbėjo J. Šubinas.



Su pralaimėjimais nesusitaiko

Kai traukinio bufete gėrėme arbatą, Jurijus papasakojo, jog jį iš ligoninės irgi išrašė ne visai pasveikusį, ir parodė sužeidimo žymę ant kaklo.

„Man pasisekė, mūšyje prie Avdijivkos skeveldra perskrodė sprandą nepaliesdama nei stuburo slankstelių, nei venų – ji įstrigo kakle“, – pasakojo 42-ejų J. Šubinas, vykęs dvylikos dienų atostogų į namus Nižino mieste, Černigovo regione.

Karys pasisakė turintis du brolius, iš kurių vienas irgi kare, o kitas, jaunesnis, turi krūvą vaikų, tad jam kol kas į frontą eiti nereikia. Vidurinysis brolis turi sužadėtinę, o jis, vyriausiasis, pastaruosius kelerius metus niekur nedirbo, išgyveno depresiją po skyrybų. Prieš tai 15 metų dirbo autoservise.

Jurijus savanoriu į frontą užsirašė vildamasis, kad tai jam padės įveikti depresiją, bet atsitiko priešingai – nebeliko jokių planų ir svajonių, apėmė dar didesnis liūdesys.



Armijoje vyriškis pateko į 110-ąją puolamąją brigadą, kurioje iš 120 pirmųjų karių trečdalio, teigė, jau nebelikę – jų vietoje kovoja naujokai. Keletas iš žuvusiųjų buvo tapę labai gerais draugais, tad J. Šubinas prisiekė, kad per atostogas būtinai aplankys jų tėvus. „Privalau jiems papasakoti, ką veikėme fronte, kaip viskas nutiko, ką Andriejus ir Olegas svajojo veikti po karo, kaip jie gražiai kalbėjo apie savo šeimas ir tėvus, kokie jiems šie buvo svarbūs“, – žadėjo karys.

Paklaustas, ar nebus baugu grįžti atgal į frontą, jis atsakė, jog nebežinantis, ar išvis ko nors bebijo, nes prie Avdijivkos, kur jie visą laiką kovoja, mirtis nuolat yra šalia. „Bus taip, kaip bus, gyventi teko tokiu metu, kai Rusija mūsų tėvynę užpuolė, o mes, vyrai, privalome ją ginti ir nugalėti. Mes juk kazokų palikuonys, su pralaimėjimais niekada nesusitaikome“, – ryžtingai kabėjo Ukrainos karys.



Į frontą išėjo savanoriu

Ne mažiau sukrečiančią istoriją papasakojo ir 32 metų Irina Kramarenka. Į šią jauną moterį, traukiniu vykusią kartu su kelerių mėnesių kūdikiu, atkreipiau dėmesį, nes ji atrodė labai liūdna. Užkalbinta sakė vykstanti į Vakarų Ukrainą pas pirmagimio Makaro senelius. „Iš Makaro tėvo, Donecke kovojančio mano sužadėtinio Aleksandro, jau du mėnesius nebegaunu jokių žinių. Neramios mintys ėmė taip slėgti, jog viena nebeatlaikau įtampos, tad nusprendžiau vykti pas jo tėvus, kurie taip pat labai jaudinasi“, – kalbėjo Irina.

Su Aleksandru Irina draugavo dvejus metus, vasarą planavo kelti vestuves, o apie tai, kad laukiasi kūdikio, sužinojo likus vos dviem dienoms iki karo. Bet jos didžiulis džiaugsmas netrukus tapo baisiu nerimu, nes pirmąją karo dieną Aleksandras užsirašė į savanorius ir išėjo ginti Kyjivo.

Vaikinas turėjo gerą darbą – dirbo televizijoje operatoriumi, ir greičiausiai į armiją jo net nebūtų ėmę, tačiau nuo tokio žingsnio nei Irina, nei tėvai nesugebėjo atkalbėti. „Aleksandras pasakė: privalau, kitaip sau neatleisiu bailumo“, – taip vyro sprendimą prisiminė Irina.

„Baisias mintis stengiuosi vyti šalin, tačiau nežinia slegia, vis dažniau kreipiuosi į Dievą, jei galite, jūs irgi pasimelskite už Aleksandrą“, – atsisveikindama paprašė Irina.

Visgi neseniai ji laiminga pranešė, kad Aleksandras atsirado ir gydomas ligoninėje. Po patirtos kontūzijos jam buvo padaryta nugaros operacija, ir trims mėnesiams bus išleistas į namus reabilitacijos. Po to karys greičiausiai vėl privalės grįžti į frontą, tačiau kurį laiką jis bus artimųjų apsuptyje ir pagaliau galės priglausti krykštaujantį Makarą.

Aleksandras juk dėl to ir išėjo į karą – kad Makarui ir kitiems Ukrainos vaikams ateityje nebereikėtų patirti to, ką jam teko išgyventi fronte.





Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Dnipro





Galerija: Dnipras




Publikuota: 2023-04-17 17:02:42

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone
* Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai