|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-04-24 16:34
|
|
|
Prie neseniai palaidoto kario Sergijaus Nerodos kapo gedi mama Svetlana bei pusbrolis Jurijus.
Eldorado BUTRIMO nuotr.
Lietuvos kunigaikščių pastatyta ir valdyta, 400 km nuo Kyjivo nutolusi didinga Lucko pilis yra vadinama labiausiai į Vakarus nutolusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilimi. Tačiau kai kurie Ukrainos istorikai teigia, kad dar apie pusšimtį kilometrų į Vakarus nutolusi buvo mažesnė LDK pilis Litovežo kaime, kuris viduramžiais vadinosi Litovižu.
Kilmė – diskusijų objektas
Spėjama, kad šios gyvenvietės pavadinimas buvo sudarytas iš žodžių „Litva“ (Lietuva) ir „veža“ (bokštas, pilis). Nors dėl archeologinių tyrimų trūkumo istorikai neturi vienos nuomonės dėl pilies kilmės, šio kaimelio herbe puikuojasi ant balto žirgo jojantis vytis. Atsitiktinai internete pamatytas šis herbas ir tapo pretekstu nuvykti į Litovežą bei pasidomėti, su kokiomis nuotaikomis karo metu gyvena „lietuviškas“ kaimas.
Litovežas yra arti Lenkijos sienos, nutolęs 100 km nuo Voluinės regiono sostinės Lucko. Kaimelyje gyvena 1,5 tūkst. žmonių. Čia veikia vidurinė mokykla, už kurios stovi ir pradinė. Kiek toliau – vaikų darželis, kaimelio muziejus bei statomas naujas seniūnijos pastatas (šiuo metu seniūnija glaudžiasi buvusio „Kirovo“ kolūkio administraciniame pastate). Už jo puikuojasi vaikų žaidimo aikštelė bei kaimelio pasididžiavimas – prieš pat karą pastatyta ir aptverta futbolo aikštelė su dirbtine danga.
Centrinės aikštės prieigoje iš kitos pusės stovi dar didesnis kaimo pasididžiavimas – pačių gyventojų lėšomis ir rankomis prieš 25 m. pastatyta Dievo Motinos vardo cerkvė.
Parama pabėgėliams ir kariams
Prasidėjus karui Litoveže buvo apsistoję apie 400 pabėgėlių. Kaip papasakojo kaimo tarybos pirmininkė Olena Kasiančuk, jie buvo apgyvendinti pas kaimo žmones arba negyvenamose privačiose patalpose, kurių savininkai leido atvykėliams ten įsikurti. Kadangi darbą rasti kaime yra sunku, dauguma pabėgėlių vėliau išvyko į didesnes gyvenvietes. Dabar jų čia likę apie šimtą.
Kaime gyvenantiems pabėgėliams ir fronte kovojantiems kariams skiriams didelis dėmesys. Žmonės dosniai aukoja kariuomenei, o už tuos pinigus kaimo vaikinai Lenkijoje jau nupirko ir į frontą nuvežė dvylika mašinų. Be to, kas dvi savaites į tą fronto dalinį, kuriame tarnauja litovežiečiai, vyksta mašina su moterų suruoštais skanėstais: kepiniais, uogienėmis, dešromis, vaisiais.
Mokyklą pavadino kario vardu
Šiemetinės Velykos Litoveže nebuvo tokios šventiškos, kaip prieš karą. Tuo labiau kad neseniai kaimas palaidojo fronte žuvusį 37-erių Sergijų Nerodą ir čia buvo paskelbta gedulo diena. Iš viso kare žuvo jau šeši Litovežo seniūnijos gyventojai, iš kurių trys gyveno pačiame Litoveže. Iš viso seniūnijai priklauso 6 kaimai, kuriuose gyvena 4 tūkst. žmonių.
Pirma karo netektis kovose su Rusijos okupantais kaimą ištiko dar 2014 m. Tada mūšyje su separatistais prie Luhansko žuvo 27-erių jaunesnysis seržantas Volodimiras Jakobčukas, našlaičiais liko du jo sūneliai. Lucko universitete psichologo specialybę įgijęs vyras įstojo į kariuomenę, dalyvavo dviejose karinėse misijose užsienyje. Kartu su dar aštuoniais bendražygiais karys žuvo patekęs į priešo pasalą, kai šarvuotomis mašinomis vyko į pagalbą apsuptam ukrainiečių būriui.
Pagerbdama kario atminimą Litovežo seniūnija vietos vidurinei mokyklai suteikė V. Jakobčuko vardą.
Palaidojo tik po metų
Vyrų kaime žymiai praretėję – net du šimtai jų yra paimti į frontą. Tad Velykų išvakarėse kaimo kapinės knibždėjo artimųjų kapus tvarkančios moterys. Prie vos prieš kelias dienas palaidoto sūnaus kapo sutikau ir S. Nerodos mamą Svetlaną. „Skaudi buvo ne tik žinia apie sūnaus žūtį, bet ir pranešimas, kad jo kūno iš mūšio lauko nėra kaip paimti, mat tą teritoriją buvo užėmę priešai“, – pasakojo kario mama.
Žuvusiojo kūną pavyko pargabenti praėjus beveik metams, o laidotuvės įvyko tik po to, kai genetiniai tyrimai paliudijo žmogaus tapatybę. „Daug ašarų per tuos metus praliejau, bet dabar, kai galiu ateiti parymoti prie sūnaus kapo, skausmas kiek atlėgo, širdžiai tapo ramiau“, – kalbėjo moteris.
Ji papasakojo, kad Sergijus nuo vaikystės buvo labai drąsus, ryždavosi įvairiems nuotykiams. Pernai, jau pirmą karo dieną, sūnus užsirašė į savanorius ir buvo pasiųstas į frontą.
„Sergijus žuvo nuo skeveldrų praėjus vos dviem dienoms po Velykų, per kurias jis iš fronto paskambino absoliučiai visiems giminaičiams ir draugams. Dabar visi tai prisimename kaip savotišką atsisveikinimą“, – motinos pasakojimą pratęsė kario pusbrolis Jurijus Neroda.
Pauglystėje kartu su Sergijumi išdaigas krėtęs Jurijus nuo karo tarnybos yra atleistas, nes augina keturis vaikus. „Jeigu ne gausi šeima ir atsakomybė už išsinuomotą žemę bei turimą 200 ha ūkį, į frontą būčiau ir aš išvykęs. Mes, vietos vyrai, nesame bailūs“, – kalbėjo J. Neroda.
Vyriškis, kaip dauguma vietos ūkininkų, užsiima ne gyvulininkyste, bet grūdų – sojos, kviečių, grikių auginimu. „Kviečių kainos labai nukrito, nes dėl karo nepavyko jų eksportuoti ir yra perteklius. Juos auginti tapo nuostolinga, reikės sėti kitas kultūras“, – apgailestavo ūkininkas.
Didžiuojasi kaimo muziejumi
„Kai po Antrojo pasaulinio karo žmonės namams atstatyti ardė pilies plytas, tai kalbėjo, kad jos kitokios, lietuviškos, nes didesnės nei įprastos“, – pasakojo Litovežo muziejų aprodžiusi mokyklos direktorė Tatjana Ivanicka. Ji didžiavosi, kad kasinėjimus šalia Litovežo vykdę archeologai radinių padovanojo ir muziejui. Parodė molinį puoduką, nulipdytą prieš 200 m. iki Kristaus gimimo.
Viena muziejaus patalpa skirta kaimo istorijai, kitoje puikuojasi liaudies dirbiniai. Vienas įdomesnių eksponatų – ornamentais išsiuvinėtas rankšluostis su keliais mažyčiais Ukrainos simboliais – Gedimino stulpus primenančiais „tridančiais“. Apie jų išsiuvinėjimą kažkokiu būdu sužinojusi sovietinė valdžia rankšluosčio autorę su visa šeima buvo ištrėmusi į Sibirą.
Sieks užmegzti kultūrinius ryšius su Lietuva
Kaimo tarybos pirmininkė Olena Kasiančuk mano apsilankymo dieną buvo tarnybinėje komandiruotėje Kyjive, pasitarime dėl šalies atstatymo po karo. Telefonu moteris papasakojo, jog Litovežo herbas su Vyčiu seniūnijos tarybos sprendimu buvo patvirtintas 2016 m. Tokiu herbu esą buvo norima priminti istorinius saitus su Lietuva ir tai, kad čia stovėjo pilis, o gyvenvietė turi garbingą praeitį. Kyjivo archeologai, pradėję tyrinėti pilies liekanas, pagalbon pasikvietė ir Lietuvos mokslininkus. Prieš trejus metus čia vyko bendra lietuvių ir ukrainiečių istorikų konferencija, kurioje buvo suplanuoti bendri tyrimai, bet šiems sutrukdė prasidėjęs karas.
O. Kasiančuk viliasi, kad po karo šis bendras projektas su Lietuva bus atgaivintas, o Litovežui pavyks užmegzti partnerystę su kokia nors nedidele istorine Lietuvos gyvenviete. Kaimo vadovė svajoja kartu su lietuviais bei lenkais Litoveže suorganizuoti folkloro kolektyvų šventę. „Gal tai taptų netgi tradiciniu renginiu, nes karas parodė, kad lietuviai ir lenkai tikrai yra broliškos tautos, mums labai padeda, tad turime gaivinti ir bendrą istorinę atmintį bei kultūrinius, turistinius ryšius“, – kalbėjo O. Kasiančuk.
Ar Litoveže stovėjusią pilį tikrai pastatė lietuviai, kol kas nėra vienareikšmių įrodymų, mat Ukrainos archeologai labiau domėjosi čia buvusiomis priešistorinėmis gyvenvietėmis.
Archeologai greta Litovežo rado liekanas dviejų gyvenviečių, viena iš jų egzistavo 3-iame, o kita 7-ame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. 1097 m. rašytame Ipatijaus metraštyje minima, kad čia stovėjusi įtvirtinta gyvenvietė buvo gynybinis Voluinės žemių punktas prieš lenkiškas valdas.
Kaip nedidelė LDK gyvenvietė su mūrine pilimi ir aukštais gynybiniais žemės pylimais Litovežas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIII a.
Magdeburgo teises Litovežui 1451 m. suteikė kunigaikštis Skirgaila, o po 50 m. šias teises užtvirtino Žygimantas Senasis.
Po 1569 m. sudarytos Liublino sutarties Litovežas iš LDK priklausomybės perėjo Lenkijos žinion. Netrukus kaimelis tapo asmenine didikų Čartoryskių, o vėliau – didikų Zaslavskių, Radvilų, Jablonovskių nuosavybe.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Litovežo
Lietuvos kunigaikščių pastatyta ir valdyta, 400 km nuo Kyjivo nutolusi didinga Lucko pilis yra vadinama labiausiai į Vakarus nutolusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilimi. Tačiau kai kurie Ukrainos istorikai teigia, kad dar apie pusšimtį kilometrų į Vakarus nutolusi buvo mažesnė LDK pilis Litovežo kaime, kuris viduramžiais vadinosi Litovižu. |
Kilmė – diskusijų objektas
Spėjama, kad šios gyvenvietės pavadinimas buvo sudarytas iš žodžių „Litva“ (Lietuva) ir „veža“ (bokštas, pilis). Nors dėl archeologinių tyrimų trūkumo istorikai neturi vienos nuomonės dėl pilies kilmės, šio kaimelio herbe puikuojasi ant balto žirgo jojantis vytis. Atsitiktinai internete pamatytas šis herbas ir tapo pretekstu nuvykti į Litovežą bei pasidomėti, su kokiomis nuotaikomis karo metu gyvena „lietuviškas“ kaimas.
Litovežas yra arti Lenkijos sienos, nutolęs 100 km nuo Voluinės regiono sostinės Lucko. Kaimelyje gyvena 1,5 tūkst. žmonių. Čia veikia vidurinė mokykla, už kurios stovi ir pradinė. Kiek toliau – vaikų darželis, kaimelio muziejus bei statomas naujas seniūnijos pastatas (šiuo metu seniūnija glaudžiasi buvusio „Kirovo“ kolūkio administraciniame pastate). Už jo puikuojasi vaikų žaidimo aikštelė bei kaimelio pasididžiavimas – prieš pat karą pastatyta ir aptverta futbolo aikštelė su dirbtine danga.
Centrinės aikštės prieigoje iš kitos pusės stovi dar didesnis kaimo pasididžiavimas – pačių gyventojų lėšomis ir rankomis prieš 25 m. pastatyta Dievo Motinos vardo cerkvė.
Parama pabėgėliams ir kariams
Prasidėjus karui Litoveže buvo apsistoję apie 400 pabėgėlių. Kaip papasakojo kaimo tarybos pirmininkė Olena Kasiančuk, jie buvo apgyvendinti pas kaimo žmones arba negyvenamose privačiose patalpose, kurių savininkai leido atvykėliams ten įsikurti. Kadangi darbą rasti kaime yra sunku, dauguma pabėgėlių vėliau išvyko į didesnes gyvenvietes. Dabar jų čia likę apie šimtą.
Kaime gyvenantiems pabėgėliams ir fronte kovojantiems kariams skiriams didelis dėmesys. Žmonės dosniai aukoja kariuomenei, o už tuos pinigus kaimo vaikinai Lenkijoje jau nupirko ir į frontą nuvežė dvylika mašinų. Be to, kas dvi savaites į tą fronto dalinį, kuriame tarnauja litovežiečiai, vyksta mašina su moterų suruoštais skanėstais: kepiniais, uogienėmis, dešromis, vaisiais.
Mokyklą pavadino kario vardu
Šiemetinės Velykos Litoveže nebuvo tokios šventiškos, kaip prieš karą. Tuo labiau kad neseniai kaimas palaidojo fronte žuvusį 37-erių Sergijų Nerodą ir čia buvo paskelbta gedulo diena. Iš viso kare žuvo jau šeši Litovežo seniūnijos gyventojai, iš kurių trys gyveno pačiame Litoveže. Iš viso seniūnijai priklauso 6 kaimai, kuriuose gyvena 4 tūkst. žmonių.
Pirma karo netektis kovose su Rusijos okupantais kaimą ištiko dar 2014 m. Tada mūšyje su separatistais prie Luhansko žuvo 27-erių jaunesnysis seržantas Volodimiras Jakobčukas, našlaičiais liko du jo sūneliai. Lucko universitete psichologo specialybę įgijęs vyras įstojo į kariuomenę, dalyvavo dviejose karinėse misijose užsienyje. Kartu su dar aštuoniais bendražygiais karys žuvo patekęs į priešo pasalą, kai šarvuotomis mašinomis vyko į pagalbą apsuptam ukrainiečių būriui.
Pagerbdama kario atminimą Litovežo seniūnija vietos vidurinei mokyklai suteikė V. Jakobčuko vardą.
Palaidojo tik po metų
Vyrų kaime žymiai praretėję – net du šimtai jų yra paimti į frontą. Tad Velykų išvakarėse kaimo kapinės knibždėjo artimųjų kapus tvarkančios moterys. Prie vos prieš kelias dienas palaidoto sūnaus kapo sutikau ir S. Nerodos mamą Svetlaną. „Skaudi buvo ne tik žinia apie sūnaus žūtį, bet ir pranešimas, kad jo kūno iš mūšio lauko nėra kaip paimti, mat tą teritoriją buvo užėmę priešai“, – pasakojo kario mama.
Žuvusiojo kūną pavyko pargabenti praėjus beveik metams, o laidotuvės įvyko tik po to, kai genetiniai tyrimai paliudijo žmogaus tapatybę. „Daug ašarų per tuos metus praliejau, bet dabar, kai galiu ateiti parymoti prie sūnaus kapo, skausmas kiek atlėgo, širdžiai tapo ramiau“, – kalbėjo moteris.
Ji papasakojo, kad Sergijus nuo vaikystės buvo labai drąsus, ryždavosi įvairiems nuotykiams. Pernai, jau pirmą karo dieną, sūnus užsirašė į savanorius ir buvo pasiųstas į frontą.
„Sergijus žuvo nuo skeveldrų praėjus vos dviem dienoms po Velykų, per kurias jis iš fronto paskambino absoliučiai visiems giminaičiams ir draugams. Dabar visi tai prisimename kaip savotišką atsisveikinimą“, – motinos pasakojimą pratęsė kario pusbrolis Jurijus Neroda.
Pauglystėje kartu su Sergijumi išdaigas krėtęs Jurijus nuo karo tarnybos yra atleistas, nes augina keturis vaikus. „Jeigu ne gausi šeima ir atsakomybė už išsinuomotą žemę bei turimą 200 ha ūkį, į frontą būčiau ir aš išvykęs. Mes, vietos vyrai, nesame bailūs“, – kalbėjo J. Neroda.
Vyriškis, kaip dauguma vietos ūkininkų, užsiima ne gyvulininkyste, bet grūdų – sojos, kviečių, grikių auginimu. „Kviečių kainos labai nukrito, nes dėl karo nepavyko jų eksportuoti ir yra perteklius. Juos auginti tapo nuostolinga, reikės sėti kitas kultūras“, – apgailestavo ūkininkas.
Didžiuojasi kaimo muziejumi
„Kai po Antrojo pasaulinio karo žmonės namams atstatyti ardė pilies plytas, tai kalbėjo, kad jos kitokios, lietuviškos, nes didesnės nei įprastos“, – pasakojo Litovežo muziejų aprodžiusi mokyklos direktorė Tatjana Ivanicka. Ji didžiavosi, kad kasinėjimus šalia Litovežo vykdę archeologai radinių padovanojo ir muziejui. Parodė molinį puoduką, nulipdytą prieš 200 m. iki Kristaus gimimo.
Viena muziejaus patalpa skirta kaimo istorijai, kitoje puikuojasi liaudies dirbiniai. Vienas įdomesnių eksponatų – ornamentais išsiuvinėtas rankšluostis su keliais mažyčiais Ukrainos simboliais – Gedimino stulpus primenančiais „tridančiais“. Apie jų išsiuvinėjimą kažkokiu būdu sužinojusi sovietinė valdžia rankšluosčio autorę su visa šeima buvo ištrėmusi į Sibirą.
Sieks užmegzti kultūrinius ryšius su Lietuva
Kaimo tarybos pirmininkė Olena Kasiančuk mano apsilankymo dieną buvo tarnybinėje komandiruotėje Kyjive, pasitarime dėl šalies atstatymo po karo. Telefonu moteris papasakojo, jog Litovežo herbas su Vyčiu seniūnijos tarybos sprendimu buvo patvirtintas 2016 m. Tokiu herbu esą buvo norima priminti istorinius saitus su Lietuva ir tai, kad čia stovėjo pilis, o gyvenvietė turi garbingą praeitį. Kyjivo archeologai, pradėję tyrinėti pilies liekanas, pagalbon pasikvietė ir Lietuvos mokslininkus. Prieš trejus metus čia vyko bendra lietuvių ir ukrainiečių istorikų konferencija, kurioje buvo suplanuoti bendri tyrimai, bet šiems sutrukdė prasidėjęs karas.
O. Kasiančuk viliasi, kad po karo šis bendras projektas su Lietuva bus atgaivintas, o Litovežui pavyks užmegzti partnerystę su kokia nors nedidele istorine Lietuvos gyvenviete. Kaimo vadovė svajoja kartu su lietuviais bei lenkais Litoveže suorganizuoti folkloro kolektyvų šventę. „Gal tai taptų netgi tradiciniu renginiu, nes karas parodė, kad lietuviai ir lenkai tikrai yra broliškos tautos, mums labai padeda, tad turime gaivinti ir bendrą istorinę atmintį bei kultūrinius, turistinius ryšius“, – kalbėjo O. Kasiančuk.
Ar Litoveže stovėjusią pilį tikrai pastatė lietuviai, kol kas nėra vienareikšmių įrodymų, mat Ukrainos archeologai labiau domėjosi čia buvusiomis priešistorinėmis gyvenvietėmis.
Archeologai greta Litovežo rado liekanas dviejų gyvenviečių, viena iš jų egzistavo 3-iame, o kita 7-ame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. 1097 m. rašytame Ipatijaus metraštyje minima, kad čia stovėjusi įtvirtinta gyvenvietė buvo gynybinis Voluinės žemių punktas prieš lenkiškas valdas.
Kaip nedidelė LDK gyvenvietė su mūrine pilimi ir aukštais gynybiniais žemės pylimais Litovežas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIII a.
Magdeburgo teises Litovežui 1451 m. suteikė kunigaikštis Skirgaila, o po 50 m. šias teises užtvirtino Žygimantas Senasis.
Po 1569 m. sudarytos Liublino sutarties Litovežas iš LDK priklausomybės perėjo Lenkijos žinion. Netrukus kaimelis tapo asmenine didikų Čartoryskių, o vėliau – didikų Zaslavskių, Radvilų, Jablonovskių nuosavybe.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Litovežo
Galerija: Litovežas
Publikuota: 2023-04-24 16:34:43
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|