Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-04-27 16:24

---

Gydytojas Petras Vaitiekūnas yra iš tos medikų kartos, kuri gyvena ligonine ir pacientais.

Autorės nuotr.

Vakar savo profesinės šventės – Lietuvos medicinos darbuotojų dienos proga rajono gydytojai ir slaugytojos sulaukė sveikinimų ir nuoširdžių padėkos žodžių. „Santakos“ puslapiuose pacientai medikams dėkoja nuolat, o bene daugiausia padėkų už profesionalią pagalbą, nuoširdų rūpestį ir gerą žodį, kuris padeda pasveikti, skiriama neurologui, rajono ligoninės direktoriaus pavaduotojui Petrui Vaitiekūnui.

Profesinės šventės proga su juo kalbėjomės apie begalinę atsakomybę ir mediko darbo prasmę.


Įsitikinimų nekeičia

Pacientų be galo mylimas ir švelniai „mūsų daktarėliu“ vadinamas Petras Vaitiekūnas prisipažįsta, kad ligonių ištartą ačiū išgirsti visuomet malonu. Smagu, kai žmonės įvertina sunkų medikų darbą, kai supranta, kad gydo ne tik vaistai, bet ir dėmesys, rūpestis, geras žodis.

Paklaustas, kur slypi bendravimo su pacientais paslaptis, gydytojas atskleidė, kad visuomet randa laiko išklausyti ligonį – pakalba apie orą, ūkio darbus, namų rūpesčius. Nes į ligoninę patekusiam, nuo artimųjų ir namų atitrauktam žmogui labai reikia dėmesio.

Dar viena paslaptis – su ligoniu neverta ginčytis ir gąsdinti, kad ir kokia sudėtinga situacija būtų. Konfliktų su pacientais išvengiantis gydytojas laikosi nuomonės, kad ligoniui reikia paaiškinti apie ligą, bet nebandyti pakeisti jo įsitikinimų.

– Kartais bandau subtiliai paaiškinti, kad skausmas kyla ne dėl užspausto nervo, o dėl susidėvėjusio stuburo, kad dėl svaigstančios galvos reikia ne stebuklingų vaistų, o patikimos lazdelės. Tačiau supratęs, kad pacientas to nenori girdėti, nusileidžiu ir neįtikinėju, – atviravo P. Vaitiekūnas.


Atėjo savaime

„Daktaru iš pašaukimo“ pavadintas gydytojas nusišypso ir prisipažįsta tikrai nebuvęs tuo, kuris nuo vaikystės svajojo apie baltą chalatą ir pagalbą kenčiantiesiems. Giminėje taip pat nebuvo medikų, tad profesija į jo gyvenimą atėjo tarsi pati savaime.

Gerais pažymiais vienoje iš tuometinio Kapsuko (dabar Marijampolė) vidurinių mokyklų mokęsis P. Vaitiekūnas tik paskutinėje klasėje nusprendė, kad studijuos mediciną, ir ryžto siekti šio tikslo neatšaldė netgi tai, kad pirmaisiais metais į institutą įstoti nepavyko.

Jis prisimena, kad mokytis tuometiniame Kauno medicinos institute buvo sunku, bet be galo įdomu. Studentą masino psichiatrija, neurochirurgija, kurias sovietiniais laikais gaubė daug paslapčių ir mistikos. Neurologija traukė savo sudėtingumu, nes žmogaus nervų sistema – ypatinga sritis, apimanti ne tik nervus, bet ir smegenis, kraujagysles, raumenis.

Gavę diplomus medikai tuomet neturėjo galimybės rinktis, kurioje gydymo įstaigoje norėtų dirbti. P. Vaitiekūnas prisimena, jog išdrįso reikšti pageidavimą dirbti Šakių ligoninėje. Kodėl – net pats nežino. Tačiau dabar galėtų tik padėkoti komisijai, kuri jo pageidavimo nepaisė ir vaikiną iš kaimyninio miesto paskyrė į Vilkaviškį.

– Aš be galo pamilau Vilkaviškio ligoninę, joje dirbančius žmones. Nesu karjeristas, todėl niekada negalvojau apie darbą Vilniaus „Santaros“ ar Kauno klinikose. Man rajono ligoninėje buvo labai gera, turėjau puikias sąlygas dirbti ir tobulėti, tad niekada negalvojau išvykti, – kalbėjo jau 35-erius metus kasdien iš Marijampolės į darbą Vilkaviškyje važinėjantis P. Vaitiekūnas.


Įvyko stebuklai

Tuo metu, kai atvyko dirbti – 1988-aisiais, dar tik penktus metus skaičiuojančioje naujoje Vilkaviškio ligoninėje atsidarė Neurologijos skyrius, tad specialistų labai reikėjo. Padėti kolegoms gimtinėje grįžo vilkaviškietis neurologas Vidmantas Mickevičius, o terapeutų diplomus įgijusios gydytojos Valė Tamulienė, Laima Bačkierienė išvyko studijuoti neurologijos. Netrukus prisijungė Borisas Kakliuginas, tad vienu metu į Vilkaviškio ligoninę plūstelėjo jaunų neurologų banga. Didžiuliame skyriuje darbo pakako visiems.

– Dirbti buvo labai smagu. Mano kolegės L. Bačkierienė ir V. Tamulienė turėjo terapinio darbo patirties, tad jų patarimai man labai praversdavo. Ligoninėje tuomet dirbo, mano akimis, savo darbo korifėjai – gydytojai Vladas Matulevičius, Vitas Jurevičius, Angelė Mazauskienė. Iš jų išmokau labai daug ir kaip gydytojas, ir kaip žmogus, – kalbėjo P. Vaitiekūnas.

Anot jo, neurologija tais laikais buvo visiškai kitokia. Diagnostinės priemonės – tik plaktukas, adatėlė ir liumbalinė punkcija. Dabar be vaizdinių tyrimo – kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso – neurologija neįsivaizduojama.

– Palyginus tą laiką, kai atėjau dirbti, su dabartimi, atrodytų, kad medicinoje įvyko stebuklai, – kalbėjo P. Vaitiekūnas. – Tada net į galvą nebūtų atėję, kad rajoninėje ligoninėje turėsime kompiuterinį tomografą, o prireikus pacientus galėsime siųsti tirti magnetiniu rezonansu.


Gyvena ligonine

Jaunas, gabus medikas jau po penkerių darbo metų tapo vyriausiojo gydytojo pavaduotoju medicinai. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje medicinoje vyko aibė reformų, tad įstaigos vadovai turėjo studijuoti gausybes dokumentų. Kompiuterių dar nebuvo, darbo valandų nepakako, todėl storiausius segtuvus tekdavo vežtis namo.

Pagalvojęs apie tą laikotarpį P. Vaitiekūnas prisipažįsta nesuprantąs, kaip viską suspėdavo. Nes jaunas ligoninės kolektyvas tuo metu ne tik drauge dirbo, bet ir leisdavo laisvalaikį, organizavo varžybas, dalyvavo saviveikloje.

– Mūsų ligoninė visada buvo rajoninių gydymo įstaigų priešakyje. Turėjome naujausias technologijas, dideles galimybes tobulėti, todėl visada didžiavausi savo įstaiga, – kalbėjo Petras Vaitiekūnas. – Esu iš tos kartos gydytojų, kurie gyvena ligonine ir pacientais. Tai labai svarbi mano gyvenimo dalis, todėl net grįžęs po darbo ar atostogaudamas nuolat apie tai galvoju.

P. Vaitiekūnas neslepia, kad jam šiek tiek apmaudu, jog rajonų ligoninėse nyksta Neurologijos skyriai. Mat pacientai, kuriems reikalinga sudėtingesnė pagalba, siunčiami į specializuotas ligonines.

– Ištikti insulto rajono gyventojai iškart gabenami į Kauno klinikas ar į tarpinę Marijampolės ligoninę. Taip pat ir po galvos, stuburo traumų. Pas mus gydomi tik lėtinėmis ligomis sergantys pacientai, turintys kraujotakos sutrikimų, taip pat tie, kurie kreipėsi dėl ūmių juosmens ar galvos skausmų, – apgailestavo didžiulę patirtį turintis, ne vieną pacientą nuo sunkių ligų išgelbėjęs neurologas.


Pacientų nesuskaičiuotų

Kiek per beveik keturis dešimtmečius teko gydyti ligonių, medikas nebesuskaičiuotų, tačiau kai kurie atvejai giliai įsirėžė atmintin – ypač pasibaigę pacientų mirtimi, kai gydytojas pasijuto bejėgis prieš lemtį, kuri šansų nepaliko jauniems, darbingiems ir šiame pasaulyje labai reikalingiems žmonėms.

P. Vaitiekūnas sako prisimenantis jauną moterį, kurią po gimdymo ištiko hemoraginis insultas, taip pat aštuoniolikmetę vilkaviškietę, kurios staigios mirties priežastis taip ir liko paslaptimi. Akyse iškyla jauni žmonės, patyrę skaudžias, su gyvybe nesuderinamas galvos traumas, ir tie, kurie, rodos, sveiko, tačiau vis tiek išėjo...

– Mediko darbas be galo sunkus emociškai. Todėl jei kas paklaustų, ar dabar rinkdamasis profesiją vėl eičiau šiuo keliu, nežinočiau, ką atsakyti. Nesakau, kad ne. Tačiau dažnai pagalvoju, kad norėčiau lengvesnio, mažiau pastangų ir atsakomybės reikalaujančio darbo, – kalbėjo profesinės šventės proga mediko darbo prasmę permąstęs pacientų mylimas neurologas.

Galerija: Vaitiekūnas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---