Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Tolumoje matomas pailgas baltas pastatas – tai senkromis Vilkaviškio centrinėje aikštėje.

Tarpukaryje Marijampolės ir Vilkaviškio centrinėse aikštėse stovėjo pailgos, vientisos trobos. Senkromiais vadintuose pastatuose ilgus dešimtmečius buvo vystoma prekyba.

Senkromiuose įsikūrusiose krautuvėse buvo prekiaujama galanterija, manufaktūra ar kitomis importinėmis prekėmis. Bėgant metams ilgieji kromai tapo nepopuliarūs, o senoji Marijampolės valdžia ėmėsi ieškoti būdų, kaip šiuos pastatus išguiti iš miesto centro.

Senieji kromai laikyti istoriniais pastatais. Senkromiai iškilo po Lietuvos ir Lenkijos Valstybės griūties. Tokie baltai nutinkuoti, ilgi pastatai stovėjo kiekvieno Sūduvos miestelio centre. Čia buvo ištisos žydų krautuvėlės su virš durų kabančiomis puošniomis reklaminėmis iškabomis.

Ligų, nederliaus, bado išvargintame Lietuvos krašte 1795 m. vokiečiai, austrai ir rusai ėmė šeimininkauti kaip savo kieme. Tado Kosčiuškos sukilimas buvo numalšintas. Visa Užnemunė atiteko Prūsijos karalystei, likusi Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos glėbį.

Vokiečiai okupavo lenkų žemes iki pat Varšuvos, taip pat visą Suvalkiją ir dalį Žemaitijos. Anot šaltinių, „iš viso susidarė 44 tūkst. kvadratinių kilometrų su beveik milijonu gyventojų.“

Kaimyninė Marijampolė tuo metu buvo mažas miestelis prie Šešupės. Vokiečiai laikė lietuvius pakankamai ramiais žmonėmis.

Apie sotų gyvenimą, tinkamą žemės dirbimą, sutvarkytą administracinį valdymo aparatą, teismus suvalkiečiai neturėjo žalio supratimo. Vokiečiai buvo įsitikinę, kad šis naujasis kraštas amžiams liks jų įtakos zonoje, tad nieko nelaukę visoje Užnemunėje pradėjo įvedinėti savo tvarką ir įstatymus.

Šaltiniuose teigiama, kad „tuo metu Marijampolė buvo vadinama mažu, karališku miesteliu. Turėjo apie tūkstantį du šimtus gyventojų. Iš jų didžiąją dalį sudarė žydai.“ Pagal miesto dydį Marijampolė XVIII a. pabaigoje buvo beveik paskutinė. Pirmaujančių gretose lyderių pozicijas laikė Kudirkos Naumiestis, Kalvarija, Vilkaviškis, Prienai, Virbalis, Kybartai ir net Vištytis.

Suvalkiečių žemes okupavusi Prūsijos karalystė Marijampolėje rado beveik 200 medinių namų, vienuolyną. Mieste nebuvo nei mokyklos, nei ligoninės. Visas miestelis buvo susitelkęs vakarinėje dabartinės Vytauto gatvės pusėje, ant dešiniojo Jevonio upelio kranto.

Anot senųjų šaltinių, „kitapus upelio, tarp Šešupės ir Bažnyčios gatvės, buvo grafienės Butlerienės dovanota marijonų vienuolių žemė. O už tarpukaryje buvusio miesto sodo – į vakarus ir pietus – žaliavo Kvietiškio dvaro laukai.

Tuo metu kelias į Vilkaviškį ėjo pro bažnyčią. Antroji kiek mažiau patikima versija sako, kad kelias į Vilkaviškį vingiavo per šiaurinę pašešupio aikštės dalį.

Tarpukaryje egzistavęs Pašešupio kaimelis 1795 m. davė pradžią Marijampolės miestui ir jau tada buvo vadinamas Tarpučiais.“ Todėl dabartinės vakarinės Marijampolės miesto dalies gyventojai gali didžiuotis, nes jų gyvenamojo rajono pavadinimas turi šimtmečius skaičiuojančią istoriją.

XVIII a. pabaigoje link Vilkaviškio vedusioje gatvės atkarpoje buvo kapinės. Vokiečiai, 1795 m. atėję į miestą, nusprendė, kad pirmasis jų darbas Marijampolėje privalo būti ligoninės ir mokyklos įkūrimas.

Marijampolės krašte, kaip ir kitur, žmones vargino įvairiausios ligos, taip pat ir lytiškai plintančios (tuo metu jos buvo vadinamos „atėjusiomis iš Varšuvos“ arba „Varšuvos piktligėmis“).

Vokiečiai atėmė iš marijonų nemenką žemės gabalą ir pastatė mokyklą. Šalia mokyklos anuomet iškilo antrasis pastatas, kuriame buvo įkurta prieglauda. Tarpukariu tame name buvo parapijos špitolė.

Panaši mokykla parapijos žemėse buvo pastatyta ir Vilkaviškyje. Šio miesto klebonas visus naujai pastatytus namus ir žemes iš prūsų valdžios išpirko.

Kiek prasčiau 1795 m. Marijampolėje buvo su ligonine. Į jos statybą vokiečiai investavo dvigubai daugiau lėšų nei į mokyklos ir prieglaudos. Ligoninė Marijampolėje iškilo apie 1800 m. Ji įsikūrė gana gražioje vietoje, prie tuo metu buvusio miesto sodo.

Kartu buvo pradėti tvarkyti ir keliai, susisiekimas su kitais miesteliais. Naujasis kelias į Liudvinavą buvo apsodintas liepomis. Iškilo ir pasakojimo pradžioje minėti senkromiai, halė.

Manoma, kad J. Basanavičiaus aikštę Marijampolėje suplanavo ir pavertė turgaviete būtent vokiečiai. Jie suprato, kad miestas turi turėti savo savivaldybę ir tarybą, taip pat buvo įsteigta Marijampolės miesto burmistro pareigybė.

Pirkliai senkromiais vadintus statinius išsinuomodavo iš Marijampolės savivaldybės. Šaltiniai teigia, kad 1850 m. patalpos ilguose kromuose buvo išpirktos ir tapo privačia daugiausia žydų nuosavybe. Panašius ilguosius kromus vokiečiai pastatė Vilkaviškyje, Virbalyje ir Prienuose.

Napoleonui nugalėjus prūsus, 1807 m. buvo sudaryta Tilžės taika. Vokiečių viešpatavimas lietuvių žemėse baigėsi. Vakarų kultūros atėjūnų palikimas Marijampolės ir Vilkaviškio miestuose išliko ištisą šimtmetį, išmokė suvalkiečius ūkininkauti, laikytis higienos, tinkamai valdyti miestą.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---