|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-05-25 17:04
|
|
|
„Dobilynės“ šeimininkė Jovita Simanavičienė (dešinėje) Vilkaviškio krašto turizmo sektoriaus atstovams papasakojo sodybos komplekso kūrimo istoriją.
Autorės nuotr.
Simona SIMANAVIČIENĖ
Turėti svajonių namus trokšta kiekvienas. Svajonę turėjo ir vilkaviškietė Jovita Simanavičienė, drauge su vyru Raimundu prieš penkiolika metų įsigiję senučiukę sodybą Dotamų kaime (Gražiškių sen.). Šeimos namais virtęs pirkinys tapo ramybės prieglobsčiu ne tik patiems šeimininkams, bet ir „Dobilynėje“ viešintiems turistams.
Apie verslą negalvojo
Jovita pasakojo, jog ieškomai sodybai anuomet kėlė labai daug reikalavimų. Ji turėjo būti ne toliau kaip 25–30 km nuo Vilkaviškio, o kaimynystėje – jokių dirbamos žemės plotų. Žinoma, pastarasis noras atrodė utopija: juk derlingomis žemėmis garsėjančioje Suvalkijoje kiekvienas plotelis išnaudojamas augalininkystei vystyti.
„Kai visa tai pasakiau savo vyrui ir dar pridėjau, jog norėčiau, kad sodybvietė būtų ant kalno, o šalia tyvuliuotų pelkė, jis nedvejodamas sutiko ir sakė: „Ieškok – tikrai pirksim, bet žinau, kad tokios nesąmonės nerasi!“ O aš radau ir dar viską vienoje vietoje“, – leisdamasi į prisiminimus pokalbį linksmai pradėjo J. Simanavičienė.
Taip šeima įsigijo vidury pievų ant kalnelio esančią sodybėlę ir ūkinį pastatą, iš viso – 5 ha sklypą.
Kadangi Jovita kliovėsi intuicija, jos negąsdino laukiantys darbai, netgi priešingai – moteris sakė, kad vos atvykusi apžiūrėti sodybvietės iškart pajuto čia esančią gerą energiją. Pasirodo, prieš tai sodyboje gyveno vietinė geradarė – pedagogė Ona Kvasnauskienė. Vieniša moteris savo globon buvo paėmusi ir užaugino du gyvenimo nuskriaustus vaikus.
„Tokių senų sodybų kaip ši netoliese yra labai daug. Jos visiškai apleistos, o vienoje iš jų net palikti baldai, drabužiai, vaikų žaislai. Laikas joms negailestingas. Viską į savo glėbį po truputį glaudžia gamta. Todėl norėčiau „Dobilynėje“ viešintiems svečiams pasiūlyti edukaciją ir parodyti šias sodybas, papasakoti apie pasibaigusius gyvenimus. Juk mūsiškės laukė toks pat likimas“, – kalbėjo J. Simanavičienė.
Laimei, įsigyta sodyba atgimė iš naujo ir jau dvejus metus Jovita, Raimundas bei jų sūnūs Emilis ir Ignas sukurtu grožiu dalijasi su ramaus poilsio ieškančiais keliautojais.
Vienu metu sodyboje ir netoliese esančiame namelyje gali apsistoti iki 8 žmonių. Čia yra keli vonios kambariai, pirtis ir kubilas, būtiniausiais prietaisais ir reikmenimis aprūpinta virtuvė. Sodyba jauki ir autentiška, o etnografinį elementą – baltas langines – puošia „Dobilynės“ simbolio – dobilo raižiniai. Kas vasarą pievoje galveles kelia dobiliukai, todėl idėjos sodybos pavadinimui ilgai ieškoti nereikėjo.
Yra pelkė ir tvenkinys
Nors patys sodybos šeimininkai gyvena Vilkaviškyje, į „Dobilynę“ priimti klientų jie vyksta labai dažnai. Sodyboje garantuojamas privatumas ir ramybė, kadangi vienu metu čia gali viešėti tik viena šeima ar draugų būrys. Yra ir tokių turistų, kurie jau spėjo pamėgti šį išskirtinį gamtos kampelį, todėl grįžta dar kartą.
O pamatyti čia tikrai yra ką. Vien ko verta natūraliai susiformavusi pelkė, kurioje šiuo metų laiku ūbauja valstybės saugomi varliagyviai – raudonpilvės kūmutės. Išskirtinį įspūdį kuria ir samanoti medžių virtuoliai, ir, rodos, visai greta čerškiantys paukščiai, kurie sodyboje atlieka sanitarų funkciją ir reguliuoja uodų populiaciją.
„Lietuviai dar neįvertina pelkės grožio, bet atvykę svetimtaučiai ja labai džiaugiasi. Prancūzijoje ar Danijoje žmonės moka didžiulius pinigus kraštovaizdžio specialistams, kad atkurtų tai, kas buvo sukultūrinta“, – pasakodama apie pelkę akcentavo J. Simanavičienė.
Sodyboje taip pat yra tvenkinys, į kurį ypač smagu pasinerti po kaitrios pirties. Kad jis čia atsirastų, Jovitai reikėjo atlaikyti nemenką pasipriešinimą, mat kasėjai aiškino, jog ant kalno vandens būti negali. Bet sodybos šeimininkė buvo užsispyrusi, todėl darbininkai kasė, kol netikėtai užkliudė šaltinį. „Buvo labai sausi metai, išseko net šulinys, o tvenkinys buvo pilnutėlis“, – kaip svarbu tikėti savimi, sakė J. Simanavičienė.
Kasant tvenkinį rasta labai daug akmenų, kurie buvo panaudoti konstruojant teritoriją juosiančią tvorą. Pasirodo, į sodybą atsigerti šalto tvenkinio vandenuko vis užklysdavo trisdešimties karvių banda, todėl apsauga nuo juodmargių buvo būtina.
„Jaučiausi įsigijusi didelį turtą, Suvalkijos lobį. Laksčiau ir visiems pasakojau, kaip čia kabos mano baltos langinės, kad bus tvenkinys. Ir taip buvo tol, kol čia neatvyko mano mama ir uošviai. Jie labai išsigando ir galvojo, kad man metas pas psichiatrą. Uošvis galiausiai užtarė, nors sakė nemanęs, jog atlaikysime pirmą vasarą. Bet atlaikėme“, – pasakojo sodybos šeimininkė.
Laukia permainos
Nors sodyba atrodo iki smulkmenų išpuoselėta, Jovita prasitarė, kad jų laukia permainos.
Kai su Vilkaviškio krašto turizmo atstovais viešėjome „Dobilynėje“, ten jau plušėjo statybininkai, kurie greta senosios sodybos rentė naujutėlį pastatą. Moteris sakė, kad dalis jo bus skirta ūkiniams dalykams, o kita – poilsio patalpoms. Statinys turėtų pakeisti ūkinį pastatą, stovintį kieme. Liūdnu žvilgsniu nulydėjome langų rėmais puoštą senutėlį svirną, tačiau Jovita nuramino, kad jau atėjo laikas jį nugriauti, nes tada ne tik padidės kiemo erdvė, bet ir iš terasos atsivers vaizdas į pakalnę ir Pūstežerio upelio slėnį.
Jovita turi dar daug planų plėsti paslaugas, tačiau, kaip pati sako, viskam savas laikas. Akivaizdu, kad moteriai tiek šis kraštas, tiek pamilta sodyba per penkiolika metų pasidarė itin brangūs, todėl Jovita džiaugėsi ne tik savo šeimos nariais – didžiausiais pagalbininkais, bet ir „Dobilynės“ kaimynu, kuris tapo puikiu bičiuliu.
„Aš labai susidraugavau su savo kaimynu Algučiu. Kai tik susitikome, jis man patarė nusipirkti suknelių ir važiuoti prie jūros, nes bandydama prikelti sodybą paliksiu sveikatą. Kai pamatė, kad aš iš čia niekur neinu, tai nutarė padėti, – apie smagią draugystę pasakojo Jovita ir linkėjo kiekvienam turėti tokį šaunų kaimyną. – Vieną vakarą į sodybą užsuko nekviesti svečiai, privažiavo prie sodybos, o toliau – nė per žingsnį. Stovi mano Algutis su dviem vilkšuniais ir pasiėmęs bloknotą jau rašosi atvykėlių automobilio numerius.“
Turėti svajonių namus trokšta kiekvienas. Svajonę turėjo ir vilkaviškietė Jovita Simanavičienė, drauge su vyru Raimundu prieš penkiolika metų įsigiję senučiukę sodybą Dotamų kaime (Gražiškių sen.). Šeimos namais virtęs pirkinys tapo ramybės prieglobsčiu ne tik patiems šeimininkams, bet ir „Dobilynėje“ viešintiems turistams. |
Jovita pasakojo, jog ieškomai sodybai anuomet kėlė labai daug reikalavimų. Ji turėjo būti ne toliau kaip 25–30 km nuo Vilkaviškio, o kaimynystėje – jokių dirbamos žemės plotų. Žinoma, pastarasis noras atrodė utopija: juk derlingomis žemėmis garsėjančioje Suvalkijoje kiekvienas plotelis išnaudojamas augalininkystei vystyti.
„Kai visa tai pasakiau savo vyrui ir dar pridėjau, jog norėčiau, kad sodybvietė būtų ant kalno, o šalia tyvuliuotų pelkė, jis nedvejodamas sutiko ir sakė: „Ieškok – tikrai pirksim, bet žinau, kad tokios nesąmonės nerasi!“ O aš radau ir dar viską vienoje vietoje“, – leisdamasi į prisiminimus pokalbį linksmai pradėjo J. Simanavičienė.
Taip šeima įsigijo vidury pievų ant kalnelio esančią sodybėlę ir ūkinį pastatą, iš viso – 5 ha sklypą.
Kadangi Jovita kliovėsi intuicija, jos negąsdino laukiantys darbai, netgi priešingai – moteris sakė, kad vos atvykusi apžiūrėti sodybvietės iškart pajuto čia esančią gerą energiją. Pasirodo, prieš tai sodyboje gyveno vietinė geradarė – pedagogė Ona Kvasnauskienė. Vieniša moteris savo globon buvo paėmusi ir užaugino du gyvenimo nuskriaustus vaikus.
„Tokių senų sodybų kaip ši netoliese yra labai daug. Jos visiškai apleistos, o vienoje iš jų net palikti baldai, drabužiai, vaikų žaislai. Laikas joms negailestingas. Viską į savo glėbį po truputį glaudžia gamta. Todėl norėčiau „Dobilynėje“ viešintiems svečiams pasiūlyti edukaciją ir parodyti šias sodybas, papasakoti apie pasibaigusius gyvenimus. Juk mūsiškės laukė toks pat likimas“, – kalbėjo J. Simanavičienė.
Laimei, įsigyta sodyba atgimė iš naujo ir jau dvejus metus Jovita, Raimundas bei jų sūnūs Emilis ir Ignas sukurtu grožiu dalijasi su ramaus poilsio ieškančiais keliautojais.
Vienu metu sodyboje ir netoliese esančiame namelyje gali apsistoti iki 8 žmonių. Čia yra keli vonios kambariai, pirtis ir kubilas, būtiniausiais prietaisais ir reikmenimis aprūpinta virtuvė. Sodyba jauki ir autentiška, o etnografinį elementą – baltas langines – puošia „Dobilynės“ simbolio – dobilo raižiniai. Kas vasarą pievoje galveles kelia dobiliukai, todėl idėjos sodybos pavadinimui ilgai ieškoti nereikėjo.
Nors patys sodybos šeimininkai gyvena Vilkaviškyje, į „Dobilynę“ priimti klientų jie vyksta labai dažnai. Sodyboje garantuojamas privatumas ir ramybė, kadangi vienu metu čia gali viešėti tik viena šeima ar draugų būrys. Yra ir tokių turistų, kurie jau spėjo pamėgti šį išskirtinį gamtos kampelį, todėl grįžta dar kartą.
O pamatyti čia tikrai yra ką. Vien ko verta natūraliai susiformavusi pelkė, kurioje šiuo metų laiku ūbauja valstybės saugomi varliagyviai – raudonpilvės kūmutės. Išskirtinį įspūdį kuria ir samanoti medžių virtuoliai, ir, rodos, visai greta čerškiantys paukščiai, kurie sodyboje atlieka sanitarų funkciją ir reguliuoja uodų populiaciją.
„Lietuviai dar neįvertina pelkės grožio, bet atvykę svetimtaučiai ja labai džiaugiasi. Prancūzijoje ar Danijoje žmonės moka didžiulius pinigus kraštovaizdžio specialistams, kad atkurtų tai, kas buvo sukultūrinta“, – pasakodama apie pelkę akcentavo J. Simanavičienė.
Sodyboje taip pat yra tvenkinys, į kurį ypač smagu pasinerti po kaitrios pirties. Kad jis čia atsirastų, Jovitai reikėjo atlaikyti nemenką pasipriešinimą, mat kasėjai aiškino, jog ant kalno vandens būti negali. Bet sodybos šeimininkė buvo užsispyrusi, todėl darbininkai kasė, kol netikėtai užkliudė šaltinį. „Buvo labai sausi metai, išseko net šulinys, o tvenkinys buvo pilnutėlis“, – kaip svarbu tikėti savimi, sakė J. Simanavičienė.
Kasant tvenkinį rasta labai daug akmenų, kurie buvo panaudoti konstruojant teritoriją juosiančią tvorą. Pasirodo, į sodybą atsigerti šalto tvenkinio vandenuko vis užklysdavo trisdešimties karvių banda, todėl apsauga nuo juodmargių buvo būtina.
„Jaučiausi įsigijusi didelį turtą, Suvalkijos lobį. Laksčiau ir visiems pasakojau, kaip čia kabos mano baltos langinės, kad bus tvenkinys. Ir taip buvo tol, kol čia neatvyko mano mama ir uošviai. Jie labai išsigando ir galvojo, kad man metas pas psichiatrą. Uošvis galiausiai užtarė, nors sakė nemanęs, jog atlaikysime pirmą vasarą. Bet atlaikėme“, – pasakojo sodybos šeimininkė.
Nors sodyba atrodo iki smulkmenų išpuoselėta, Jovita prasitarė, kad jų laukia permainos.
Kai su Vilkaviškio krašto turizmo atstovais viešėjome „Dobilynėje“, ten jau plušėjo statybininkai, kurie greta senosios sodybos rentė naujutėlį pastatą. Moteris sakė, kad dalis jo bus skirta ūkiniams dalykams, o kita – poilsio patalpoms. Statinys turėtų pakeisti ūkinį pastatą, stovintį kieme. Liūdnu žvilgsniu nulydėjome langų rėmais puoštą senutėlį svirną, tačiau Jovita nuramino, kad jau atėjo laikas jį nugriauti, nes tada ne tik padidės kiemo erdvė, bet ir iš terasos atsivers vaizdas į pakalnę ir Pūstežerio upelio slėnį.
Jovita turi dar daug planų plėsti paslaugas, tačiau, kaip pati sako, viskam savas laikas. Akivaizdu, kad moteriai tiek šis kraštas, tiek pamilta sodyba per penkiolika metų pasidarė itin brangūs, todėl Jovita džiaugėsi ne tik savo šeimos nariais – didžiausiais pagalbininkais, bet ir „Dobilynės“ kaimynu, kuris tapo puikiu bičiuliu.
„Aš labai susidraugavau su savo kaimynu Algučiu. Kai tik susitikome, jis man patarė nusipirkti suknelių ir važiuoti prie jūros, nes bandydama prikelti sodybą paliksiu sveikatą. Kai pamatė, kad aš iš čia niekur neinu, tai nutarė padėti, – apie smagią draugystę pasakojo Jovita ir linkėjo kiekvienam turėti tokį šaunų kaimyną. – Vieną vakarą į sodybą užsuko nekviesti svečiai, privažiavo prie sodybos, o toliau – nė per žingsnį. Stovi mano Algutis su dviem vilkšuniais ir pasiėmęs bloknotą jau rašosi atvykėlių automobilio numerius.“
Galerija: „Dobilynė“
Publikuota: 2023-05-25 17:04:59
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|