„Santaka“ / Į slaptą kovą su okupantais stojantys civiliai demonstruoja didvyriškumą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-05-29 17:04

Dalinkitės:  


Pensininkė Taisia Celiurik tapo savanore žvalge.

Autoriaus nuotr.


Į slaptą kovą su okupantais stojantys civiliai demonstruoja didvyriškumą


Be lazdelės vaikščioti neįstengianti 78 metų Taisia Celiurik, viena gyvenanti Kyjivo priemiestyje Bučoje, per okupaciją netikėtai tapo svarbia Ukrainos kariuomenės žvalgybininke. Nedidelis mūrinis pensininkės namelis stovi tiesiai prieš sankryžą, per kurią karo pradžioje šarvuota priešo technika judėjo į Varšuvos greitkelį.



Rinko svarbią informaciją

„Kaip jums kilo mintis užrašinėti informaciją apie priešo mašinas ir perdavinėti ją žvalgybai?“ – paklausiau bobule Taisia kaimynų vadinamos moters.

„Dėl įpročio viską užsirašinėti yra kalta prastėjanti atmintis. Daug ką pamirštu, todėl į sąsiuvinį rašau, ką reikia nupirkti, nuveikti, kada vykti pas gydytoją, susitikti su dukra ar anūke“, – pasakojo T. Celiurik.

Kai 2014 m. kilo mūšiai Donbase, pensininkė, troškusi saviškių pergalės, įsijautė į karą ir ėmė užsirašinėti per televiziją matytus ir spaudoje perskaitytus faktus – kokią dieną ir kokioje vietovėje vyko mūšis, kiek žuvo savų karių, kiek priešų.

Pernai priešui įsiveržus į Bučą T. Celiurik vėl ėmė viską užrašinėti. Moteriai tuomet kilo mintis, kad jos informacija apie pravažiuojančią karinę priešo techniką galėtų būti naudinga žvalgybai, tik nežinojo, kam apie tai pranešti.



Vieną dieną prie jos namų sustojo sunkvežimis, o jo vairuotojas paklausė, ar galėtų kieme iškrauti arklių fermai atvežtus pašaro maišus, mat okupantai neleidžia jų privežti prie fermos.

Minėtas vyriškis buvo lietuvių kilmės kazachas Konstantinas Gudauskas, vadovavęs civilių Bučos gyventojų bei gyvūnų gelbėjimo operacijai. Jam pensininkė ir prasitarė apie norą būti „žvalge“. K. Gudauskas mielai sutiko gautą informaciją perdavinėti Kyjivui, į kurį jis vežė pabėgėlius.



Prašė negirti

Lietuvio patarta moteris ėmė šifruoti savo užrašus, o sąsiuvinius su senesne informacija sudegindavo, kad į namus užėję okupantai nieko įtartino nerastų.

„Mėgdavau lauke prie tvoros pasistatyti kėdę, sėdėti ir stebėti žmones, bet kai kartą rusų kariškis gąsdindamas paleido iš automato šūvių seriją ir peršovė tvorą, teko bėgti į vidų ir viską stebėti pasislėpus už lango užuolaidos“, – pasakojo pensininkė.

Kai paklausiau, ar nebijojo, kad už tai okupantai galėjo ją sušaudyti, moteris atsakė, kad baimės nejuto. „Galvojau taip: savo amžių jau nugyvenau, jeigu bus lemta žūti, tai žūsiu, bet mūsų kariams turiu padėti“, – kalbėjo Taisia. O kai vėliau okupantai ėmė žudyti žmones Bučoje ir netoli jos namų nušovė dviračiu važiavusį vyrą, baimė esą visiškai pranyko, ją užvaldė pyktis. T. Celiurik apgailestavo, kad yra neįgali ir negali su šautuvu kovoti.



Taisia papasakojo, jog užaugo labai vargingoje šeimoje, tad, nors labai mėgo skaityti knygas ir svajojo apie aukštuosius mokslus, baigusi aštuonias klases privalėjo eiti dirbti. Iš pradžių triūsė sunkiai – gamykloje bei krovininių mašinų vairuotoja, vėliau dirbo pardavėja, kirpėja, sekretore.

„Negirkit manęs, nieko svarbaus nepadariau, verčiau rašykit apie vaikinus fronte, apie jų kovas“, – pokalbį užbaigė Taisia.



Gelbėjo kaimo žmones

Neaukštinti nuopelnų paprašė ir 49 metų charkivietis Dmytro Babinas, kuris vienintelis per okupaciją rizikavo gelbėti žmones iš mūšių apimtų trijų aplinkinių kaimų. Tada, kai į tuos kaimus neturėjo drąsos vykti humanitarinių organizacijų atstovai, savo mikroautobusu jis išvežė 150 gyventojų.

Dimos mašiną suvarpė skeveldros, kartą jį „medžiojo“ priešo tankas, o suėmę okupantai kaltino šnipinėjimu ir sakė gyvo nepaleisiantys. Bene beprotiškiausias žygis visgi buvo rusų karininko rankinės, kurioje jis laikė puolimo planus ir žemėlapius, vagystė. Apie ją Dima iki šiol nepasakojo nei mamai, nei žmonai.

Pirmąją karo dieną vyriškis išvežė savo šeimą iš Charkivo į vasarnamį Vilhivkos kaime, manydamas, kad bus saugiau. Taip pat pasikvietė ten atvykti ir bičiulį su žmona bei vaiku. Atsitiko priešingai – priešai Charkivo neužėmė, o Vilhivką okupavo jau pirmą popietę.



Netrukus ten ėmė lėkti bombos, pradingo elektra, dujos, vanduo, šildymas, o į rūsius sulindusiems gyventojams ėmė trūkti maisto. Dima savo šeimą išlydėjo į Vokietiją, o pats nuskubėjo pagelbėti į Vilhivką.

„Kaime iš dviejų tūkstančių gyventojų liko vos keliasdešimt – dauguma pagyvenusio amžiaus žmonės, kurie neturėjo, kur bėgti. Mūšių aidai kartais buvo tokie garsūs, jog rūsiuose tūnantys žmonės negirdėdavo mano signalo, kad atvežiau maistą“, – pasakojo vyriškis.

Dimai teko matyti, kaip išbadėję šunys ėdė priešo karių lavonus, o gatvėse leisgyviai būriais vaikščiojo neprižiūrimi arkliai, karvės ir ožkos. Teko matyti ir tai, kaip priešo tankų vilkstinė bandė Charkivą pulti lauko keliuku, bet drėgname pavasario juodžemyje įklimpo ir buvo sunaikinta ukrainiečių artilerijos. Vyriškis niekada gyvenime nepamirš ir atvejo, kai į mašiną buvo nukreiptas priešo tanko vamzdis. Tą akimirką jį buvo apėmęs jausmas, jog iš baimės tuoj „apsikakos“.



Galbūt Dievas saugo už gerus darbus?

Kalbėdamas apie riziką gelbstint kaimo pensininkus nuo bado, D. Babinas pasakojo, jog tai daręs ir dėl savo sūnų, kuriuos auklėja drąsiais ir teisingais žmonėmis. Sakė, jog pats užsigrūdino dviračių sporto mokykloje. Prie pavojų priprato stovyklose Kryme, kai kasdien visą žiemą tekdavo važiuoti kalnų keliais virš bedugnės, į kurią nukritęs žuvo vienas bičiulis.

Abu Dimos paaugliai sūnūs irgi sportininkai, laimintys apdovanojimus karatė varžybose, todėl tėvas per karą esą negalėjo suskysti.

Vyriškis pasakojo, jog dabar, kai per šventes gauna išgelbėtų žmonių sveikinimus ir pranešimus, kad šie meldžiasi už jo gyvybę, supranta, kad tada pasielgęs teisingai ir gyvenime nuveikė kažką tikrai prasmingo.

Į daugiabučio kiemą atlėkusi priešo bomba suniokojo ten stovėjusią mašiną lietuviškais numeriais. Ją vienas kaimynas buvo parsivežęs iš Kauno. Bombos skeveldros išdaužė daugelio butų langus, tačiau Dimos namų liko sveiki. Vyriškis spėja, kad Dievas jį saugo už padarytus gerus darbus.



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Ukrainos





Galerija: Ukrainos reportažai




Publikuota: 2023-05-29 17:04:17

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Policijos komisariate – jaunų pareigūnų desantas
* Moskvičius pats „pasiprašė“ prie jūros
* Knygos pristatymas: per gyvenimą ir eilėraščio meną...
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kuris vasaros mėnuo atostogauti Jums geriausias?
Birželis.
Liepa.
Rugpjūtis.
Nematau skirtumo.
Vasarą neatostogauju.



Kalbos patarimai

Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai