„Santaka“ / Nesenstantys kraštiečio atsiminimai. Virbalio praeitis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda javų kombainą INTERNATIONAL-431 (pjaunamoji 3,6 m, 6 cilindrų variklis, pilnai veikiantis). Perka šieno ir šienainio ritinius. Tel. 8 631 87 876.
Galioja iki: 2024-03-01 11:26:25

Parduoda naują nedidelį savos gamybos šildymo katilą-viryklę (tinka jungti per mašinsuolį, 700 Eur), naują pripučiamą 3,1 m valtį (650 Eur). Atlieka lengvųjų automobilių kėbulo suvirinimo darbus, dengia kėbulą antikorozine danga. Tel. 8 614 21 817.
Galioja iki: 2024-03-01 11:31:28



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-06-01 16:18

Dalinkitės:  


Virbalis puošiasi birželio 15 d. vyksiančiai šventei – 430-osioms Magdeburgo teisių suteikimo metinėms.

Andriaus GRYGELAIČIO nuotr.


Nesenstantys kraštiečio atsiminimai. Virbalio praeitis


Miestui minint Magdeburgo teisės 430 metų sukaktį siūlome pluoštelį žmogaus, vadinamo Virbalio enciklopedija, atsiminimų, užrašytų prieš šešis dešimtmečius. Juozo Zabielavičiaus (1900–1990) liudijimai įamžinti bendruomenės „Virbalio vartai“ išleistoje knygoje „Virbalis mano atsiminimuose“.

„Žinau, ką pasakytų šiandien Juozas Zabielavičius, mano tėvas, jauniesiems virbaliečiams, kurie dar neatradę savo vigainių ir paviržupių. Kreiptųsi klausdamas, kiek dienų reikia dirbti, kasti, arti žemę, kad atrastum puodynę, pilną ne aukso, bet meilės gimtinės gamtai, žmonėms, jos istorijai?“ – įžanginiame knygos žodyje apie tėvą rašė sūnus Jonas Rimvydas Zabielavičius.

Knygos ištraukas atrinko Virbalio miesto bibliotekos bibliotekininkė Danutė Stankūnienė.

Praėjus keliems dešimtmečiams po Žalgirio mūšio, po kurio nutrūko nuolatiniai kryžiuočių žygiai į Lietuvos gilumą, nespėtose užgrobti Sūduvos žemėse prasidėjo, palyginti, ramus periodas. Didžiuliais miškais apaugęs kraštas, buvo retai apgyvendintas. Žmonių sodybėlės su pilaitėmis buvo tik kur ne kur Šešupės, Šeimenos, Širvintos pakraščiuose. Tokios senų laikų pilaitės liekanos yra išlikusios Virbalio giraitėje, prie pat Paviržupės pietinio skardžio, pro kurį eina gilus, stačiakrantis griovys. Kartu su nemažiau stačiais Paviržupės krantais jis apjuosia apie 1 ha vis dar gana ryškų pylimą.


Tuometinės Lenkijos ir Lietuvos Valstybės šiaurės vakarinėje dalyje padėtis bendrai buvo ramesnė. Visai kitaip buvo valstybės pietryčiuose, kuriuos nuolat puldinėjo Krymo totoriai ir Padnieprės kazokai. Matomai, kunigaikščiui Žygimantui Senajam ir už jį daug energingesnei karalienei Bonai parūpo tvirčiau įsikurti ramesnėje Paprūsėje. Tam reikalui buvo pasirinkta ir dabartinio Virbalio vieta. Bonos iniciatyva iš šalies pietryčių buvo atkeltos 33 šeimos. Tai buvo pirmieji Virbalio gyventojai. Atsikėlėliai, save vadinantys lenkais, turėjo neperdirbtas lenkiškas pavardes, kai kurios iš jų išlikusios ligi šių dienų. Tai Smolskiai, Novickiai, Jelenevskiai, Podolskiai, Zabielavičiai, Šidlovskiai, Dlugovskiai, Nievedomskiai, Ciprisevičiai, Kislovskiai, Dombrovskiai ir kt. Ilgainiui žmonės daugelį lenkiškų pavardžių sulietuvino, o parapijų klebonai metrikų knygose nemažai lietuviškų pavardžių sulenkino. Iš Galinio padarė Galinovski, iš Jovaro – Javorovski, o iš Kairio – net Levitski.

Pirmoji medinė Virbalio bažnyčia buvo pastatyta dabartiniame parke, vadinamame miesto sodu, prieš pašto pastatą. Kapinės buvo toje pačioje vietoje, o jų pradžia buvo vakarinėje dalyje.

Naujakuriams paskirtos žemės buvo beveik tose pačiose ribose, kurios išliko iki kolūkinės sistemos. Be to, Virbaliui priklausė žemės plotai, kur jau nuo antrojo lenkmečio įsikūrė trys Ostankino kaimai: vienas – Mažučių dvaro pusėje, kitas – Kybeikių kaimo pašonėje, trečias ribojosi su Rutkiškio ir Unijos dvarų žemėmis. Tų laukų viduryje kūrėsi Virbalio miestas, iš visų keturių pusių apsuptas 150–300 m pločio nedirbamos žemės sklypais, vadinamais rikavonėmis. Vakaruose jos ribojosi su kapinėmis ir keliuku, ėjusiu nuo vigainių iki girios, o šiaurėje dideliu 15 ha ruožu priėjo prie pat vigainių. Pietuose virbaliečiams buvo priskirta 400 ha ploto Virbalio giraitė, kuri pradžioje buvo didesnė negu dabar. Šiaurinėje miestelio dalyje kartu su plačiomis rikavonėmis miesteliui priskirtos taip pat 400 ha ploto bendros ganyklos, vadinamos vigainėmis. Be to, Virbaliui dar buvo priskirta ir iki 1888 m. priklausiusi Budavonės giria prie Bartninkų.


Nemažus žemės plotus ir dvarus gavo Virbalio parapija ir vienuolynas. Visuose trijuose Virbalio laukuose jie gavo po valaką žemės. Parapijai priklausė Raudondvaris (Virbalio), o vienuolynui – Nevadolės, Vaišvilų, Podvarko dvarai.

Įsikūrus Virbalio administraciniam centrui, didžiausiam Suvalkijoje, iš Lenkijos ėmė plūsti šlėktos, kurių vien Virbalio administraciniame centre įsikūrė 82 dvarai, o jiems kartu su žemėmis atiteko ir visi jose esantys miškai. Iki I pasaulinio karo apie 60 proc. Virbalio ploto priklausė privatininkams, likęs, įskaitant vigaines, Virbalgirį, rikavones ir kitus plotelius, buvo bendra visuomeninė žemė.

Virbalis – vienintelė visoje Suvalkijoje vietovė, kurioje iki kolektyvizacijos išsilaikė rėžių, margų, pusmargių, daržų ir pusdaržių sistema. Pagal valakų sistemą Virbaly buvo tokie laukų rėžiai: pusvalakiai – 15 margų, treiniai – 10 margų, ketvirčiai – 9 margai, šeštainiai – 5 margai, ašmenukai – 3,8 margo. Visuose trijuose laukų plotuose buvo įterpti margai, pusmargiai, o nuo miesto ribų iki rėžių zonos – suskirstyti daržai po 0,75 ha ir pusdaržiai po 38 arus.

Ašmenukas simbolizavo mažažemį, už jį dvigubai didesnis ketvirtis – vidutinioką, o pats plačiausias – pusvalakis – stambų gaspadorių. Terminas „buožė“ atsirado tik 1917 m. Šeštainis su treiniu buvo tokie tarpiniai šniūrai. Iš abiejų šniūrų galų ėjo siauri keliukai, vadinami sienutėmis, ir vienas nuo kito ribojosi siauromis, kartais vos matomomis, rūpestingai iš abiejų pusių skaptuojamomis ežiomis. Ten, kur tokių šniūrų savininkai nebuvo tokie gobšūs, ežios buvo platesnės. Ežių skaptavimas dažnai būdavo visokių nesusipratimų, barnių, pykčių, net muštynių ar teisinių bylų priežastimi.


Margai, pusmargiai, daržai ir pusdaržiai buvo papildomi priedai prie pagrindinių žemės plotų – šniūrų. Juos valdė arba šniūrų savininkai, arba kartais ir mažažemiai, visokie amatininkai, tarnautojai, rečiau – kiek prasigyvenę darbininkai. Stambesnius daržus valdė ir Virbalio klebonai. Vienas stambiausių Virbalio žemės valdytojų buvo Kauno pramonininkas ponas Rekašius, o vėliau – žydelis Skudskis.

Iki 19 a. vidurio Virbalio daržų, margų ir šniūrų plotuose nebuvo nė vienos trobos, visi pastatai koncentravosi prie miestelio šoninių gatvių. Nors jos turėjo savo oficialius pavadinimus, liaudis jas vadino savais vardais, dažniausiai gatvėje gyvenusio stambiausio ūkininko pavarde. Dabartinė Vištyčio gatvė buvo praminta Varijacka ūlyčia, Birutės – Rekašio (Rekošo), Maironio – Vižanskio, Vaičaičio – Vittmoserio. Gatvės šiaurinėje miesto pusėje taip pat turėjo savas „pravardes“: Vymerio, Kizlausko, Raudondvario. Visi žinojo, kad miestelio pietuose, prieš Varijacką ūlyčią, grupelė trobesių buvo vadinama Cibakaimiu dėl to, kad jų gyventojai laikė kelias ožkas ir ožį.

Savo vardus turėjo vigainių, laukų ir giraitės atskiros vietos. Vakarinėje vigainių dalyje buvo duobė, festungė, prūdvietė, gojus, pagojys, per vidurį – dubinė, kupstynė, o rytuose – razalynė. Į pietus ėjo Kybeikių, Nevadolės ir Zeremskelio, Pajevonio keliai, į pietryčius – Mažučių kelias. Aukščiausia Virbalio laukų vieta buvo rytinėje miškelio pusėje ir vadinosi Kazokakalniu. Pačiame miške buvo ir tebėra lapkalnis, barsukynė, majuvkynė, kurapkynė.

Per Virbalio laukus tekėjo dabar jau paverstos grioviais trys upės. Didžiausia – nuo Kazokakalnio prasidedanti Širvinta, tekėjusi pro Alvito, Unijos, Rutkiškio ir Šiaudiniškių dvarus, lėta, bet labai žuvinga upė. Ties Vaišvilais prasidėjo, per Virbalgirį ir pietinius laukus raitėsi stačiakrantė Paviržupė, kurioje buvo vėžių, vėgėlių, užplaukdavo lydekos, prie geležinkelio įtekanti į Širvintą. Ir dar nedidukas, netoli Kazokakalnio iš keleto šaltinių prasidedantis Piktupelis, kuris tekėdamas pro rytinę miestelio dalį sudarė pelkėtą vietovę, vadintą Narbūdiškiais.

Visi trys upeliūkščiai pavasarį tirpstant sniegui arba po didesnių vasaros liūčių virsdavo srauniomis, šniokščiančiomis upėmis. Ypač smagiai prasiverždavo Paviržupė, kai per žiemą Virbalgiryje susikaupęs sniegas staiga tirpdamas užliedavo jos vagą, o išsiveržę vandenys dažnai užtvenkdavo Nevadolės vieškelį. Plačia vaga nešdama vandenis link geležinkelio, ten įsiliedavo į Širvintą, užpildama gilų duburį, skenduoliais pagarsėjusią juodduobę.

Plimbalys tikrumoje turėjo vadintis Plynbaliu. Tai nedidelis, dabar jau tik keleto ha pločio nusausėjęs žemės plotelis. Seniau čia buvo neišklampojama, priaugusi nendrių, viksvų, švendrų, niekad neišdžiūstanti dauba. Į tą vietą neįbrisdavo nei žmogus, nei gyvulys. Tačiau ją labai mėgo visokie balų paukščiai.




(Bus daugiau)





Galerija: Virbalio praeitis




Publikuota: 2023-06-01 16:18:55

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Po kritikos laikraštyje sulaukta pokyčių
* Pomėgį verslu pavertusiam vilkaviškiečiui klientų netrūksta
* Naujajam šilumos tinklų vadovui didžiausia problema – specialistų trūkumas
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar savo parašu paremsite kandidatus Prezidento rinkimuose?
Jau pasirašiau savo iniciatyva.
Jei paprašys asmeniškai – pasirašysiu.
Nesirašysiu nė už vieną.
Dar nenusprendžiau.



Kalbos patarimai

Pieninis ar pieniškas šokoladas?
Kalbos požiūriu taisyklingi abu variantai. Priesagos -iškas būdvardis vartojamas nusakant daikto požymį. Jis paprastai vartojamas šnekoje, laisvuosiuose stiliuose: pieniškas šokoladas, pieniškas valgis, pieniški ledai, pieniška sriuba.
Sudarant terminus, kai reikia pabrėžti rūšį, vartojamas priesagos -inis būdvardis: pieninis šokoladas, grietininis šokoladas, riešutinis šokoladas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai