„Santaka“ / Nesenstantys kraštiečio atsiminimai. Virbalio žmonės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naują elektrinį duonkepį (30 Eur), naują kirpėjų įrankių sterilizatorių (50 Eur), senoviškas grindų plyteles, naudotą moterišką dviratį (50 Eur). Tel. 0 608 43 814.
Galioja iki: 2024-07-22 15:43:54



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-06-05 16:36

Dalinkitės:  


Turgaus aikštėje vykdavę garsieji jomarkai net ir šiais laikais tebesiejami su Virbalio vardu.

Nesenstantys kraštiečio atsiminimai. Virbalio žmonės


Miestui minint Magdeburgo teisės 430 metų sukaktį siūlome pluoštelį Juozo Zabielavičiaus (1900–1990) atsiminimų, įamžintų knygoje „Virbalis mano atsiminimuose“. Knygos ištraukas parinko Virbalio miesto bibliotekos bibliotekininkė Danutė Stankūnienė.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 42)



Tos pirmosios 33 iš Lenkijos pietryčių atsikėlusios šeimos sudarė tik besikuriančio miesto branduolį. Nedidelę palydą su savimi atsigabeno ir iš Lenkijos atsikėlę dvasininkai. Žemės gavę lenkų šlėktos be vietinės darbo jėgos negalėjo nei jos arti, nei sėti, nei trobas statyti. Todėl į šią Sūduvos teritoriją per Nemuną iš Veliuonos, Skirsnemunės, Jurbarko ir kitų vietų pradėjo keltis ir daugiau stipresnių ir ryžtingesnių žmonių. Tai buvo viena atsikėlusių žmonių grupė, kuri pirmiausia užimdama Panemunius pamažu stūmėsi į pietus. Senovėje iki Novos upelio įsikūrę gyventojai vadinosi veliuoniškiais, o persikėlę per ją iki pat Šešupės – zanavykais. Kita žmonių grupė į Sūduvą kėlėsi nuo Kauno, Prienų, Alytaus ir slinkdamasi iki Prūsų sienos pagal kitus kalbinius ypatumus sudarė vadinamųjų kapsų grupę. Mažiausiai atsikėlė iš buvusios jotvingių žemės, dabar – Dzūkijos.

Jau nuo Pajevonio, Bartninkų, Kalvarijos, Krosnos į pietus gyveno kiek kitokio būdo žmonės. Gyvendami kalvotose, akmenuotose, žemės ūkiui daug mažiau nei Suvalkijos lygumos tinkamose žemėse, žmonės ten niekada nebuvo turtingi, kryžiuočiai pas juos didesnių grobių nesitikėdami rečiau juos ir lankė. Be to, jie buvo daug narsesni ir karštesni už lygumų žmones ir užpuolikams atkakliau priešinosi. Tokio būdo dzūkai yra ir šiandien.



Į Virbalį iš visų pusių rinkosi gana skirtingų tipų žmonės. Nemažai jų buvo ir iš Prūsijos. Taigi virbaliečiai buvo iš visos Lietuvos suplaukę, susimaišę gyventojai.

Dabartinis Kybartų miestelis susikūrė tik 19-ojo šimtmečio viduryje, kai buvo nutiestas geležinkelis. Balose paskendusio nedidelio pasienio kaimo vietoje buvo pastatyta didžiulė Virbalio geležinkelio stotis su muitine, ekspedicijų kontoromis, sandėliais.

Sūduvoje apsigyvenusiesiems buvo reikalinga druska, geležis, buities daiktai, kuriuos atsigabenti buvo galima iš toliau, daugiausia iš artimiausio jūros uosto – Karaliaučiaus. Su juo nuo seno jungė sauskelis Kaunas–Ąžuolų Būda–Pilviškiai–Virbalis–Karaliaučius. Tas kelias lengviausiai būdavo išvažiuojamas žiemos metu, kai žemę kietai surakindavo šaltis, nutiesdamas „tiltus“ per upes ir balas. Į Karaliaučių žmonės keliaudavo su kailiais, medumi, vašku, grūdais, o iš ten grįždavo su druska, geležies bei plieno dirbiniais, audiniais, papuošalais ponams ir bažnyčiai. Virbalio geležinkelio stotyje buvo muitinė, įvežamų bei išvežamų spec. mokesčiais apmokamų prekių sandėliai.

Universaliausiais pirkliais buvo žydai, kurie iš vakarų į Lietuvą ėmė keltis dar kunigaikščio Gedimino laikais. Nenuostabu, kad pirmoji ir pati didžiausioji žydų kolonija įsikūrė kaip tik Virbalyje. Reikia pripažinti, kad žydus Lietuvoje toleravo žymiai labiau negu bet kurioje krikščioniškoje Vakarų Europos šalyje. Tačiau ir Virbalyje, kaip ir kitur, žydai savo namų langus nakčiai užštanguodavo, sergėdamiesi nuo įsilaužimų.



Vokiečiai į Sūduvą pradėjo keltis po paskutinio Lenkijos ir Lietuvos Valstybės padalinimo 1795 m. Iš apskurusio Zalcburgo arkliais, jaučiais ir karvėmis kinkytais vežimais su pačiomis ir vaikais, šunimis ir šiokia tokia manta kėlėsi į Sūduvą, kuri po paskutinio padalinimo buvo prijungta prie Rytprūsių. Skaitlingiausia jų kolonija ir citadelė kaip tik ir buvo Virbalyje, kuris prūsiškai vadinosi Virballen. Čia jie įkūrė savo parapiją su vienabokšte bažnyčia, klebonija, pastoriumi, vargonininku, kuris kartu ėjo ir mokytojo pareigas.

Atsikėlę vokiečiai turėjo charakteringas zalcburgiškas pavardes, besibaigiančias „er“: Wiemer, Hepner, Schumacher, Liotermoser, Breneiser, Rechenberger, Tolkler ir t. t. Buvo ir kita grupė vokiečių – Haax, Preis, Veis, Hink, Neus ir kiti. Kvaili katalikų dvasininkai prie vokiečių priskyrė ir protestantų tikėjimo lietuvius, tokius kaip Pliuškaitis, Dervelis, Ramanauskas, Šurkus, Mačiulaitis, kurie namuose kalbėdavo tik lietuviškai ir daugelis iš jų vokiškai nė nemokėjo. Visi Virbalio vokiečiai kalbėjo zalcburgiška „platt“ tarme, kuri nuo literatūrinės skyrėsi dar daugiau negu ukrainiečių nuo rusų.

Prūsų valdžia į Sūduvą, kuri buvo praminta Naująja Prūsija, atsikėlusiems vokiečiams pastatė trobas ir aprūpino gyvenimo pradžiai. Jų namai buvo dengti degto molio „prancūziškomis“ raudonomis čerpėmis ir vien iš namų buvo galima atskirti, kur gyvena vokietis. Į miestelį ir aplinkinius kaimus atkelti vokiečiai buvo aprūpinti konfiskuota bažnytine žeme, dvarų arba iš vietos katalikų atimta žeme.



Tarp vokiečių buvo nemažai gerų amatininkų – kalvių, račių, malūnininkų, balnių, siuvėjų. Ir visur, kur buvo įsikūrusi stambesnė jų kolonija, buvo ir rakalis – skūralupys, kurio pareiga buvo nulupti kritusius gyvulius, sudoroti jų lavonus ir padėti žandarams nuplakti nusikaltėlius.

Būdami neblogi gaspadoriai, geri amatininkai, tvarkingi žmonės, vokiečiai sudarė uždarą ir iš lietuvių tarpo ryškiai išsiskiriančią bendruomenę. Tenka pripažinti, kad ir jų tarpusavio ar giminingi santykiai buvo gana oficialūs ir toli gražu ne tokie jautrūs kaip tarp lietuvių arba žydų. Be to, visi vokiečiai buvo akli evangelikai, tikėjo šv. Jono pranašystėmis – apokalipse, burtais, pikta akimi, užkeikimais ir kitais „paibeliais“. Net ir paskutiniu laiku keliaujant per vokiečių gyvenamą kaimą kryžkelės viduryje galėdavai pamatyti pribarstytų plunksnų kamblių, kad „žąsys geriau sektųsi“. Norėdami pakenkti savo kaimynui, naktimis į šiaudinius stogus prikaišiodavo „užburtų“ skudurų, „dieveldrekio“, gyvulių plaukų ar dar ko nors. Retai kuris į savo tvartą įsileisdavo kaimyną, kad, atseit, karvės neužtraukintų, nenužiūrėtų gyvulio arba vištų ar neužneštų kitokios nelaimės.

Lietuviai vokiečių nemėgo daugiau negu prie jų labiau prisitaikiusių žydų. Juos pašiepdavo vadindami „fliukais“, „notangariais“, „striukiais“ ir kitokiais vardais. Nemažą vaidmenį vaidino ir katalikų kunigų skleidžiama propaganda ne tiek prieš žydus, kurių vieną velnias būtinai turėjo išnešti didžiąją naktį, kiek prieš vokiečius, kurie visą laiką „bendravo“ su velniais ir raganom.

Kunigai kūrė ir platino visokius antiprotestantiškus pamfletus, giesmes, pamokslus, pasakas, esą, vokiečiui mirštant varpai skambina „bombil eius, bombil zvei“, o kapuose, leidžiant į duobę, giedodavę „Lįs, lįs į amžiną skylę, iš jos daugiau neišlįs, ilgą pypkę nerūkys.“

Visokių „bambiziškų“ giesmių, gadzinkų, pamokslų galima surašyti į storiausią knygą. Jei lietuviui tarnauti pas žydą buvo tik sarmata, tai pas vokietį – didelis griekas, nes per jį neišvengiamai „Papildysi smertiną nuodėmę pėtnyčioje ėsdamas lašinius“.

Jeigu joks katalikų kunigas neduodavo šliūbo skirtingų tikybų poroms, tai evangelikų kunigai suženydavo kataliką su evangeliku, abu užrašydami ne tik evangelikais, bet ir vokiečiais. Ir koks tada sukildavo triukšmas katalikų ir ypač kunigų „gvardijoje“, davatkų tarpe. Prisimenu, kai mano vaikystės metais lietuvio evangeliko duktė ištekėjo už Vinco Zarembos, davatkų pykčiui nebuvo galo, o basi apsiskarmalavę lietuvių vaikai gatvėse pilna burna rėkė: „Ramanauski, liuteri, ženyk savo dukterį, tavo duktė ubagė, galą bambos nudegė.“

O apie vedybas tarp krikščionių ir žydų negalėjo būti ir kalbos. Kai šio amžiaus pradžioje lietuvį pamilusi žydaitė bažnyčioje pasikrikštijo ir juos kunigas suženijo, tai apie bažnyčią susirinkusi goveda žydų kėlė neišpasakytą triukšmą. Žydelkos aimanuodamos rovėsi plaukus, o po šliūbo visi susirinkę ją viešai iškeikė, palaikė mirusia ir... nutilo. Jiems jos daugiau jau nebuvo.





(Bus daugiau)





Galerija: Virbalio_istorija_2023




Publikuota: 2023-06-05 16:36:39

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Gimtadienio šventė – be programos ir... be dovanų
* Vizitas sutapo su šventėmis ir bažnyčios remonto pabaiga
* Verslininkų klubo nariai vieni kitiems neša visokeriopą naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kuris vasaros mėnuo atostogauti Jums geriausias?
Birželis.
Liepa.
Rugpjūtis.
Nematau skirtumo.
Vasarą neatostogauju.



Kalbos patarimai

Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai