„Santaka“ / Su kuo valgoma moralė? / Pasvarstymai balsu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.
Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Pasvarstymai balsu

Dalinkitės:  



Su kuo valgoma moralė?

Robertas DARGIS


Moralė ir politika – amžinas kaip mūsų civilizacija klausimas. Nuo senovės filosofai, teologai ir politiniai veikėjai svarstė moralės ir politikos santykį. Į ilgas diskusijas įsipina ir tokios sampratos, kaip teisė ir gėris, teisingumas ir lygybė, asmens laisvė ir viešas interesas. Šiandien ši diskusija pas mus yra opi kaip niekada, ir pagrindinis nesutarimas, mano nuomone, kyla dėl elementaraus nesuvokimo, kad politikas prisiima įsipareigojimus dirbti visuomenės labui ir jam yra taikomi aukštesni moralės bei skaidrumo standartai.

Gal nuskambės labai jau „kunigiškai“, bet tiek visuomenė, tiek patys politikai jau seniai pamiršo esminę nuostatą – tarnystę. Politikas, kuris ateina į rinkimus ir juo patikima, prisiima pareigą tarnauti tiek bendruomenei, tiek valstybei. Jį išrinkdamas rinkėjas deleguoja sprendimų teisę ir pasirašo su juo kontraktą, kad jis gins jo, o ne savo interesus ir tarnaus ne savo gerbūviui, o valstybei. Deja, bet mūsų politikai jau seniai pamiršo, o gal per tuos daugiau nei 30 nepriklausomybės metų taip ir neišmoko esminės tiesos – valdžia nėra lygu valstybė, kas reiškia, jog politikui niekas nesuteikia teisės manyti, kad jis yra aukščiau kitų ir yra nebaudžiamas.



Mes, kaip piliečiai ir kaip rinkėjai, iki šiol politikams davėme visišką laisvę veikti, kaip jiems patogiau, ir galvoti tik apie savo reitingus, bet ne apie valstybę ir jos piliečius. Politikoje nebeliko įsipareigojimo šiai valstybei ir visuomenei, politikų lygmenyje nėra diskusijos apie valstybės ateitį. Ir kai pagaliau iš politikų buvo pareikalauta elementarios net ne atsakomybės, o atskaitomybės už keletą jų valdomų sidabrinių, staiga, pasirodo, valstybė griūva, nes politikai nesugeba suvokti, kad jiems deleguota valdžia yra ne lygu valstybė ir jie yra atskaitingi juos išrinkusiai visuomenei už kiekvieną sprendimą ir kiekvieną mūsų visų į valstybės biudžetą suneštą eurą.

Nežinau, kaip jums, bet man, kaip piliečiui ir kaip žmogui, yra nepriimtina, kai demaskuoti politikai nejaučia jokios gėdos ir vienetai iš jų susivokia, kad mažų mažiausia ką jie privalo padaryti, tai atsiprašyti visuomenės. Deja, bet daugelis jų tiesiog tėškia paprastai: „Jeigu taip, tai nafig. Tegu bomžai eina į tas tarybas dirbti“ (vienos savivaldybės Tarybos narės pareiškimas per žinias). Kai išgirsti tokius dalykus, kyla klausimas: tai kokių intencijų vedinas tu, žmogau, ėjai į tą Tarybą – tarnauti ar „pasigramboliauti“?



Mūsų politinis elitas turi vadovautis aukščiausio lygio liberaliosios demokratijos principais, nes mes neturime ilgamečių parlamentarizmo tradicijų, kurias senosios demokratijos puoselėjo dešimtmečiais. Juk liberaliosios demokratijos kelią Lietuva pasirinko išeidama iš sovietinių „poniatkių“ suformuotos aplinkos. Nepamirškime, kad mes prašokome ir kelis pramoninės revoliucijos etapus, per kuriuos Vakaruose formavosi klasės su savo tradicijomis, moralės normomis ir veikimo principais.

Sutikime, kad jeigu paklaustume eilinio praeivio gatvėje, ko jie tikisi iš politiko, tai atsakymai būtų panašūs: norime, kad mūsų politikai būtų geri žmonės ir veiktų moraliai mūsų labui. Išgirstume ir daugelio nuomonę, kad jie nuolat nepateisina mūsų lūkesčių. Nemaža dalis politikus laiko korumpuotais, savanaudiškais, amoraliais. Jie meluoja, išsisukinėja, vengia atsakyti į svarbius klausimus ir retai kada, jei išvis kada nors, prisiima atsakomybę už savo klaidas ar blogus darbus. Manau, jau daugelis pamiršo istoriją, kai pati atsistatydino kelias kronas iš valdiškos kreditinės kortelės (berods, pirkdama pėdkelnes) per klaidą panaudojusi Švedijos ministrė arba su slapta informacija netinkamai pasielgusi Suomijos vyriausybės narė. Ir Skandinavijos visuomenėje, į kurią žodžiais vis dar norime lygiuotis, tai yra norma – norma pačiam prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.



Tikėtina, kad po visų šių istorijų mūsų pasitikėjimas politinėmis institucijomis ir jose dirbančiais vyrais bei moterimis sumenks dar labiau. Ir, manau, tai yra didžiausia žala, kurią „kvitukų istorija“ padarė šiai valstybei ir jos ateičiai.
Politikoje nebeliko įsipareigojimo šiai valstybei ir visuomenei, politikų lygmenyje nėra diskusijos apie valstybės ateitį.


Glumina tai, kad politikai, ypač tie, kurie demokratinėse visuomenėse laimi rinkimus, kad įgytų ir išlaikytų valdžią, ir kuriuos nuolat stebi laisva spauda, elgiasi taip, kad kelia abejonių dėl jų moralinio sąžiningumo ir mažina mūsų simpatijas ir pasitikėjimą jais. Žmonės tikisi permainų, balsuoja už juos, ir tik nuo politikų priklauso, kokį kreditą visuomenės akyse jie sukaups. Politikai ateina veikti su mūsų jiems suteiktu nemažu pasitikėjimo kreditu, bet vėliau, deja, neretai patys tą pasitikėjimo kreditą ir išvaisto. Akivaizdu, kad atėjus iš sovietinės visuomenės labai sunku išsivaduoti iš kolektyvinės atsakomybės ir kolektyvinės pasąmonės.

Be to, turint omenyje, kad politikai nėra kvaili ar nežinantys visuomenės nuomonės apie juos, kyla klausimas, kodėl jie ir toliau elgiasi taip, kad dar labiau sumenkintų visuomenės nuomonę apie save? Trumpai tariant, turint galvoje paskatas būti mėgstamam, spaudos priežiūrą ir būtinybę elgtis moraliai ir skaidriai, kodėl politikai vis tiek elgiasi taip, kad pakenktų savo patikimumui? Atsakymas vertas Nobelio premijos.

Bet visoje šioje istorijoje matau ir keletą šviesių dalykų.

Pirma, atsiranda viltis, kad tai gali būti apsivalymo ir pilietinės visuomenės brendimo pradžia.

Antra, mūsų visuomenė jau be politikų paskatų žengia „Lietuvos vizijos 2050 m.“ įgyvendinimo link, kurioje sakoma, kad strateginę ambiciją realizavusioje Lietuvoje ne tik veiks stiprios ir atsakingos politinės partijos, bet ir didžioji dauguma Lietuvos piliečių save suvoks kaip aktyvius politinės sistemos dalyvius, bus įsitraukę į įvairias organizacijas, dalyvaus bendruomenių, savanoriškose veiklose. Nevyriausybinės organizacijos, įvairios bendruomenės ir asociacijos bus įsitraukusios į valstybės reikalus. Nedidelės bendruomenės ir kelių lyderių dėka ledai jau pajudėjo. Manau, kad tai bus uždeganti paskata nelikti abejingiems tam, kas vyksta valstybėje.

„Lietuvos vizijoje 2050 m.“ viskas teisingai pasakyta, bet neturime pamiršti, kad tik nuo mūsų, aktyvių piliečių, priklauso, kokią turėsime valstybę.

Pastaruosius keletą metų nuolat kartojame, kad iš kiekvienos krizės turime galimybę išeiti sustiprėję. Kaip niekad svarbu, kad šią tiesą dabar suvoktų politikai ir politinių partijų lyderiai – ne ambicijos ir reitingai dabar svarbiausia. Dabar būtina, kad žmonės patikėtų, jog dar yra politikų, kurie nori tarnauti Lietuvai ir geba oriai bei nuoširdžiai pripažinti savo klaidas. Antraip, strateginės ambicijos ir kelrodžiai, deklaruojantys, kad piliečių kuriama demokratija yra patikima, atvira, telkianti, ir liks tik dar vienos strategijos skambus šūkis.





Publikuota: 2023-06-07 12:56:36

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei
* Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai