Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Atmintis

---

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilkaviškio skyriaus pirmininkė Regina Neiberkienė džiaugėsi, kad iš tremties grįžo visa jos šeima – tėvai ir septyni vaikai.

Autorės nuotr.

Tremties istorija – tai neišblėstantys prisiminimai, neužgyjančios žaizdos tiems, kurie patys išgyveno deportacijas. Visi kiti gali tik įsivaizduoti tėvų, senelių, prosenelių patirtą skausmą, klausytis pasakojamų istorijų ir saugoti jas atmintyje pagerbdami nukentėjusiuosius.

Ilgas pavardžių sąrašas

Trečiadienį visoje Lietuvoje paminėta Gedulo ir vilties diena, 82-osios Lietuvos gyventojų trėmimo metinės. Nuo pat ryto Vilkaviškio centre, J. Basanavičiaus aikštėje, vyko akcija „Atminties neištremsi“.

Vilkaviškio kultūros įstaigų – Sūduvos (Suvalkijos), Vilkaviškio bei Kybartų kultūros centrų, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro, viešosios bibliotekos, Trečiojo amžiaus universiteto – atstovai, skautai skaitė tremtį patyrusių rajono gyventojų pavardes.

Tokia tremtinių ir politinių kalinių pavardžių skaitymo akcija Lietuvoje organizuojama jau 8-ą kartą – prasidėjusi Vilniuje ji jau keletą metų rengiama ir kituose miestuose. Pavardžių sąrašai ilgi: sovietinių represijų laikotarpiu iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių, tarp jų – per 3 000 Vilkaviškio krašto gyventojų.

Prie paminklo tremtiniams

Vėliau Vilkaviškio katedroje melstasi už visus tremtinius: tiek negrįžusius iš Sibiro platybių, tiek už tuos, kurie, iškentę tremtį, parkeliavo į Lietuvą.

Pasibaigus pamaldoms, prie Vilkaviškio viešosios bibliotekos, kur stovi masinių trėmimų aukoms atminti skirtas paminklas, surengtas minėjimas „Nešini vardu Lietuvos stipresni už negandas ir laiką…“

Po jautriai smuikininkės Mildos Vizgirdaitės atlikto kūrinio renginio kuratorė, Vilkaviškio krašto muziejininkė Elena Rupeikienė pakvietė tremtinių atminimą pagerbti tylos minute. Tremtį patyrusiems žmonėms buvo skirta Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos skaučių daina, prie paminklo padėtos gėlės, uždegtos žvakelės.

„Džiugu, kad čia susirinko už negandas ir laiką stipresni tremtiniai, šeimos trėmimų liudininkai, kad atvyko Savivaldybės meras Algirdas Neiberka, bibliotekos darbuotojai, skautų bendruomenės atstovai, Vilkaviškio Petro Karužos 406-osios kuopos šauliai, mokiniai iš Vilkaviškio Salomėjos Nėries ir Sūdavos pagrindinių mokyklų moksleiviai“, – vardijo istorikė.

Vežė senus ir mažus

E. Rupeikienė priminė ir tremties istorijos pradžią.

„1941 m. birželio 14-osios naktį įvykęs pirmas trėmimas buvo ypatingas tuo, kad jis vyko vienu metu visame Pabaltijyje. Žinoma, ruošiamasi šiam genocidui buvo dar nuo 1939 m., kai Berija įpareigojo kolaborantą Aleksandrą Guzevičių su daugybe pagalbininkų stebėti Lietuvą ir sudarinėti „nepatikimųjų“ sąrašus.

Prasidėjus okupacijai sąrašai buvo papildyti ir prasidėjo trėmimai. Pirmiausiai buvo areštuoti aktyviausi žmonės, valdžios atstovai, mokytojai, skautai, šauliai, o paskui prasidėjo visų okupantams grėsmę galėjusių kelti žmonių trėmimas.

Birželio 14, 15, 16 dienomis išriedėjo į Rytus traukiniai... Šeimos su mažais vaikais, seneliais, moterimis, netgi nėščiosiomis, kurios traukiniuose gimdė. Traukiniai riedėjo link Arkties vandenyno, prie Lenos, Laptevų jūros, į ledynuotuosius kraštus. Bet žmonės ištvėrė atšiaurius Sibiro šalčius, nes juos vienijo tėvynės meilė, artimųjų palaikymas, malda, daina, bendravimas“, – pasakojo E. Rupeikienė.



Jaunimas turi išgirsti

Minėjimui tęsiantis išdžiūvusią žemę ėmė laistyti taip ilgai laukto lietaus lašai.

„Lietus neturėtų išgąsdinti renginio dalyvių. Mūsų tremtiniai ne tiek iškentėjo, o Lietuvai lietaus dabar labai reikia“, – šiltai su renginio dalyviais bendravo rajono meras A. Neiberka ir dėkojo visiems susirinkusiems į šventę.

Dekanas Virginijus Gražulevičius ypač džiaugėsi į minėjimą atėjusiais jaunais žmonėmis, kurie apie tokius svarbius Lietuvos istorinius įvykius gali sužinoti tik iš vadovėlių ar savo močiučių.

„Kai mane vežė, aš dar mažesnė už jus buvau – iš kaimelio ištraukta, į vežimą įmesta ir atidardėjusi iki Krasnojarsko krašto...“ – prisiminimais su moksleiviais dalijosi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilkaviškio skyriaus pirmininkė Regina Neiberkienė.

Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos mokytoja Virginija Venckūnienė pasakojo, kad gimnazistai žinių apie tremtį gauna ne tik pamokose, bet ir lankydami tremtinius bei aprašydami jų prisiminimus. Toks bendravimas padėjo vaikams suprasti, kokią gilią gyvenimo išmintį ir ryžtą tie žmonės spinduliuoja. „Ateitis kuriama ant praeities pamatų. Esame tuo, kuo mus padarė praeitis, ir ji negali būti pamiršta, nes yra mūsų tapatybės dalis“, – kalbėjo pedagogė.

Po minėjimo tremtiniai buvo nuvežti aplankyti tremties atminimo paminklų prie Vilkaviškio geležinkelio stoties bei miesto kapinėse.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---