|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-07-03 17:03
|
|
|
Fermos vedėjas Sergejus Vorobjovas rodo karvę su nukąsta uodega.
Kelis kartus mirties išvengęs, veterinaro išprotėjimą bei karvių kanibalizmą matęs ukrainietis visiems laikams prakeikė gimtuosius namus užpuolusius okupantus.
Elgėsi kaip grobikai
Nuo Bachmuto 80 km nutolęs Gusarivkos kaimelis okupacijoje išbuvo tik tris savaites, bet jo gyventojai patyrė tokių žiaurumų, jog dar ir dabar pasakodami apie tai persižegnoja. Dauguma kaimelio žmonių iki karo dirbo modernioje žemės ūkio bendrovėje „Gusarivka“, turėjusioje naujas dirbtuves, pašarų saugyklas bei fermas, kuriose augino 2 800 gyvulių – kiaulių, karvių, jaučių. Bendrovė mėsą tiekė aplinkinių rajonų parduotuvėms, o pieną parduodavo vienai Švedijos įmonei, gaminusiai pieno produktus Ukrainos vaikams.
Priešai į kaimelį įžengė antrą karo savaitę ir su pusšimčiu šarvuotų mašinų bei tankų įsikūrė fermų pastatuose.
„Pasirodžius rusams pagalvojau, kad bomžai atėjo: kariai buvo apdriskę, nevalyvi, išbadėję, nes juos į karą pasiuntė žadėdami pergalę per tris dienas ir neaprūpino nei maistu, nei degalais“, – pasakojo 63-ejų fermos vedėjas, zootechnikas Sergejus Vorobjovas.
Anot jo, okupantai pirmas tris dienas dirbti netrukdė, tačiau elgėsi kaip grobikai – išplėšė parduotuves, fermos bufetą. Rusų karininkas S. Vorobjovui nurodė griežtai įspėti darbuotojus, jog nesineštų telefonų į darbą ir nebandytų teikti informacijos ukrainiečių kariams, nes bus sušaudyti.
Tačiau jau ketvirtą dieną į fermą atlėkė pirmoji ukrainiečių raketa, pataikiusi į lauke stovėjusį rusų tanką. Okupantai įsiuto ir išvarė visus fermos darbuotojus, nes įtarė, kad kažkas iš jų visgi talkina ukrainiečių kariuomenei.
Išgelbėjo nuojauta
Po dviejų dienų išbadėję gyvuliai ėmė baubti, žviegti ir kėlė tokį triukšmą, jog atvykėliai neapsikentė ir atėję į kaimelį paragino vyrus grįžti į fermą. Jie pažadėjo už darbą atsilyginti paskerstų galvijų mėsa.
„Man jų kvietimas pasirodė įtartinas. Atsisakiau eiti, ir tai man išgelbėjo gyvybę. Penkis vyrus, nuėjusius šerti galvijų, po darbo jie tiesiog nužudė, taip „apsidrausdami“, kad nenutekėtų informacija gynėjams“, – pasakojo fermos vedėjas. Aukų kūnus okupantai sudegino siekdami nuslėpti nusikaltimą.
Iš tiesų tą rytą dirbti buvo nuėję šeši vyrai, tačiau jauniausiam iš jų, dvidešimtmečiam vaikinui, pavyko pabėgti.
Kasdien dėkoja Dievui
Dar po dienos alkani gyvuliai vėl ėmė baisiai baubti ir žviegti, tad žmonių paragintas S. Vorobjovas su grupe vyrų nuėjo prie fermos vartų. Okupantai jį ir šalia stovėjusius du vyrus iš karto suėmė, o tai pamatę kiti kaimiečiai išsilakstė.
„Karininkas man pasakė: „Buvau perspėjęs – jei kažkas iš darbininkų pranešinės apie mus gynėjams, visus sušaudysiu, tad privalau pažadą tesėti, nes ukrainiečių raketos atlėkė tiesiai į mus“, – prisiminė zootechnikas.
Suimtus vedėją, veterinarą bei šėriką priešai įstūmė į pusrūsį, kurį saugojo du kariai. Tačiau netrukus prasidėjo netikėtas ukrainiečių puolimas, kieme pasigirdo triukšmas, sprogimai, ir vyrai spruko pro paliktas nesaugomas duris.
„Deja, 26 metų veterinaras, tąsyk laukdamas sušaudymo, lingavo, lingavo ir išprotėjo, nieko dabar dirbti negali, vaikšto visas drebėdamas. O man nieko, nes tą arešto pusdienį meldžiausi ir savo likimą patikėjau Dievui, kuris ir vėl man buvo gailestingas. Už tai dabar kas rytą ir vakarą dėkoju maldomis“, – kalbėjo iš mirties nagų ištrūkęs vedėjas.
Dar viena likimo dovana
Trečią kartą likimas S. Vorobjovo pasigailėjo ėmus bomboms kristi prie namo, kuriame gyveno.
„Pirmai bombai nukritus kieme puoliau pusplikis bėgti į rūsį ir vos tik laiptais nusileidau žemyn, antra bomba pataikė į kambarį, kuriame miegojau“, – pasakojo S. Vorobjovas. Bet tąkart nepasisekė vienuolikmečiui kaimynų berniukui, kuris žuvo išėjęs iš rūsio į tualetą tuo metu, kai atskrido bomba.
Vyriškis neslepia, jog per karą tapo gerokai religingesnis, ir dėkojo 109 metus pragyvenusiai senelei Marijai, kad jį, pionierių, slapta išmokė maldų. „Mokykloje tada buvo šaipomasi iš tikinčiųjų, kuriuos vadino atsilikėliais kvaileliais, tai ir aš nenorėjau tų maldų mokytis. Bet senelė buvo kantri, pažadėdavo nupirkti ledų vien už tai, kad garsiai jai perskaitysiu poterius“, – paauglystę prisiminė S. Vorobjovas.
Žiaurumui nebuvo ribų
Vyriškis susigraudino rodydamas pusrūsį, kuriame uždarytas su bendradarbiais laukė sušaudymo, nusivedė ir prie karvių nukąstomis uodegomis. „Jie elgėsi kaip žmogiškumą praradę sadistai: kvatojo matydami prasidėjusį gyvulių kanibalizmą – karvės iš bado ėdė viena kitai uodegas. Okupantai šaudė į gyvulius vien todėl, kad šie alkani baubė ir žviegė“, – su ašaromis akyse kalbėjo zootechnikas.
Iš septynių šimtų karvių išgyveno trys, o iš šešių šimtų kiaulių gyvų liko tik vienuolika. Dalis gyvulių žuvo į fermą pataikius bomboms, dalį papjovę suvalgė okupantai, tačiau didelė dalis buvo iššaudyta nežinia dėl ko. Okupantai be jokios priežasties sušaudė ir pro fermą mašina važiavusią jauną šeimą su kūdikiu, kuri norėjo pabėgti iš mūšių apimto kaimo.
Iš viso Gusarivkoje buvo nužudyta septyniolika žmonių. Nušovė net niekuo dėtą senelį, rūkiusį ant suoliuko prie savo namo durų. O vieną sutuoktinių porą kareiviai kažkodėl subadė peiliais. Spėjama todėl, kad jiedu nenorėjo leisti iš namo pagrobti kompiuterio ir papuošalų.
Vedėjo teigimu, dalis okupantų buvo puslaukiniai šiaurinių tautų atstovai, kurie stebėjosi pamatę tualetinį popierių, ir šiuo nesinaudojo, bet į tualetą nešėsi laikraščių atraižas. Dauguma Gusarivkoje įsitvirtinusių okupantų, spėjamai apie du tūkstančiai, žuvo per ukrainiečių šturmą, o po kaimo išvadavimo jo gatvės buvo nusėtos tankų nuolaužomis bei priešų lavonais.
Du sudegusius priešų tankus nuspręsta palikti fermoje – kaip prisiminimą apie vykusius mūšius. Tai, kad per kaimą ėjo fronto linija, liudija ir tas faktas, jog vos už 5 km esantis Novos Gusarivkos kaimas okupacijoje išbuvo 7 mėnesius, nes ukrainiečiams ilgai nepavyko jo atkovoti. Gusarivka okupacijos žiaurumus išgyveno tik tris savaites, tačiau žaizdas gydysis ilgus dešimtmečius.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Ukrainos
Kelis kartus mirties išvengęs, veterinaro išprotėjimą bei karvių kanibalizmą matęs ukrainietis visiems laikams prakeikė gimtuosius namus užpuolusius okupantus. |
Nuo Bachmuto 80 km nutolęs Gusarivkos kaimelis okupacijoje išbuvo tik tris savaites, bet jo gyventojai patyrė tokių žiaurumų, jog dar ir dabar pasakodami apie tai persižegnoja. Dauguma kaimelio žmonių iki karo dirbo modernioje žemės ūkio bendrovėje „Gusarivka“, turėjusioje naujas dirbtuves, pašarų saugyklas bei fermas, kuriose augino 2 800 gyvulių – kiaulių, karvių, jaučių. Bendrovė mėsą tiekė aplinkinių rajonų parduotuvėms, o pieną parduodavo vienai Švedijos įmonei, gaminusiai pieno produktus Ukrainos vaikams.
Priešai į kaimelį įžengė antrą karo savaitę ir su pusšimčiu šarvuotų mašinų bei tankų įsikūrė fermų pastatuose.
„Pasirodžius rusams pagalvojau, kad bomžai atėjo: kariai buvo apdriskę, nevalyvi, išbadėję, nes juos į karą pasiuntė žadėdami pergalę per tris dienas ir neaprūpino nei maistu, nei degalais“, – pasakojo 63-ejų fermos vedėjas, zootechnikas Sergejus Vorobjovas.
Anot jo, okupantai pirmas tris dienas dirbti netrukdė, tačiau elgėsi kaip grobikai – išplėšė parduotuves, fermos bufetą. Rusų karininkas S. Vorobjovui nurodė griežtai įspėti darbuotojus, jog nesineštų telefonų į darbą ir nebandytų teikti informacijos ukrainiečių kariams, nes bus sušaudyti.
Tačiau jau ketvirtą dieną į fermą atlėkė pirmoji ukrainiečių raketa, pataikiusi į lauke stovėjusį rusų tanką. Okupantai įsiuto ir išvarė visus fermos darbuotojus, nes įtarė, kad kažkas iš jų visgi talkina ukrainiečių kariuomenei.
Po dviejų dienų išbadėję gyvuliai ėmė baubti, žviegti ir kėlė tokį triukšmą, jog atvykėliai neapsikentė ir atėję į kaimelį paragino vyrus grįžti į fermą. Jie pažadėjo už darbą atsilyginti paskerstų galvijų mėsa.
„Man jų kvietimas pasirodė įtartinas. Atsisakiau eiti, ir tai man išgelbėjo gyvybę. Penkis vyrus, nuėjusius šerti galvijų, po darbo jie tiesiog nužudė, taip „apsidrausdami“, kad nenutekėtų informacija gynėjams“, – pasakojo fermos vedėjas. Aukų kūnus okupantai sudegino siekdami nuslėpti nusikaltimą.
Iš tiesų tą rytą dirbti buvo nuėję šeši vyrai, tačiau jauniausiam iš jų, dvidešimtmečiam vaikinui, pavyko pabėgti.
Dar po dienos alkani gyvuliai vėl ėmė baisiai baubti ir žviegti, tad žmonių paragintas S. Vorobjovas su grupe vyrų nuėjo prie fermos vartų. Okupantai jį ir šalia stovėjusius du vyrus iš karto suėmė, o tai pamatę kiti kaimiečiai išsilakstė.
„Karininkas man pasakė: „Buvau perspėjęs – jei kažkas iš darbininkų pranešinės apie mus gynėjams, visus sušaudysiu, tad privalau pažadą tesėti, nes ukrainiečių raketos atlėkė tiesiai į mus“, – prisiminė zootechnikas.
Suimtus vedėją, veterinarą bei šėriką priešai įstūmė į pusrūsį, kurį saugojo du kariai. Tačiau netrukus prasidėjo netikėtas ukrainiečių puolimas, kieme pasigirdo triukšmas, sprogimai, ir vyrai spruko pro paliktas nesaugomas duris.
„Deja, 26 metų veterinaras, tąsyk laukdamas sušaudymo, lingavo, lingavo ir išprotėjo, nieko dabar dirbti negali, vaikšto visas drebėdamas. O man nieko, nes tą arešto pusdienį meldžiausi ir savo likimą patikėjau Dievui, kuris ir vėl man buvo gailestingas. Už tai dabar kas rytą ir vakarą dėkoju maldomis“, – kalbėjo iš mirties nagų ištrūkęs vedėjas.
Trečią kartą likimas S. Vorobjovo pasigailėjo ėmus bomboms kristi prie namo, kuriame gyveno.
„Pirmai bombai nukritus kieme puoliau pusplikis bėgti į rūsį ir vos tik laiptais nusileidau žemyn, antra bomba pataikė į kambarį, kuriame miegojau“, – pasakojo S. Vorobjovas. Bet tąkart nepasisekė vienuolikmečiui kaimynų berniukui, kuris žuvo išėjęs iš rūsio į tualetą tuo metu, kai atskrido bomba.
Vyriškis neslepia, jog per karą tapo gerokai religingesnis, ir dėkojo 109 metus pragyvenusiai senelei Marijai, kad jį, pionierių, slapta išmokė maldų. „Mokykloje tada buvo šaipomasi iš tikinčiųjų, kuriuos vadino atsilikėliais kvaileliais, tai ir aš nenorėjau tų maldų mokytis. Bet senelė buvo kantri, pažadėdavo nupirkti ledų vien už tai, kad garsiai jai perskaitysiu poterius“, – paauglystę prisiminė S. Vorobjovas.
Vyriškis susigraudino rodydamas pusrūsį, kuriame uždarytas su bendradarbiais laukė sušaudymo, nusivedė ir prie karvių nukąstomis uodegomis. „Jie elgėsi kaip žmogiškumą praradę sadistai: kvatojo matydami prasidėjusį gyvulių kanibalizmą – karvės iš bado ėdė viena kitai uodegas. Okupantai šaudė į gyvulius vien todėl, kad šie alkani baubė ir žviegė“, – su ašaromis akyse kalbėjo zootechnikas.
Iš septynių šimtų karvių išgyveno trys, o iš šešių šimtų kiaulių gyvų liko tik vienuolika. Dalis gyvulių žuvo į fermą pataikius bomboms, dalį papjovę suvalgė okupantai, tačiau didelė dalis buvo iššaudyta nežinia dėl ko. Okupantai be jokios priežasties sušaudė ir pro fermą mašina važiavusią jauną šeimą su kūdikiu, kuri norėjo pabėgti iš mūšių apimto kaimo.
Iš viso Gusarivkoje buvo nužudyta septyniolika žmonių. Nušovė net niekuo dėtą senelį, rūkiusį ant suoliuko prie savo namo durų. O vieną sutuoktinių porą kareiviai kažkodėl subadė peiliais. Spėjama todėl, kad jiedu nenorėjo leisti iš namo pagrobti kompiuterio ir papuošalų.
Vedėjo teigimu, dalis okupantų buvo puslaukiniai šiaurinių tautų atstovai, kurie stebėjosi pamatę tualetinį popierių, ir šiuo nesinaudojo, bet į tualetą nešėsi laikraščių atraižas. Dauguma Gusarivkoje įsitvirtinusių okupantų, spėjamai apie du tūkstančiai, žuvo per ukrainiečių šturmą, o po kaimo išvadavimo jo gatvės buvo nusėtos tankų nuolaužomis bei priešų lavonais.
Du sudegusius priešų tankus nuspręsta palikti fermoje – kaip prisiminimą apie vykusius mūšius. Tai, kad per kaimą ėjo fronto linija, liudija ir tas faktas, jog vos už 5 km esantis Novos Gusarivkos kaimas okupacijoje išbuvo 7 mėnesius, nes ukrainiečiams ilgai nepavyko jo atkovoti. Gusarivka okupacijos žiaurumus išgyveno tik tris savaites, tačiau žaizdas gydysis ilgus dešimtmečius.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Ukrainos
Galerija: Gusarivka
Publikuota: 2023-07-03 17:03:37
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kaimynų konfliktas tęsiasi 20 metų* Bendruomenė turi vieną norą – gyventi patogiau
* Arklinio pašto laikai Vilkaviškio krašte
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|