|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-08-07 17:18
|
|
|
Pasakodama apie artimųjų netektis Antonina Belova nesulaiko raudos.
Autoriaus nuotr.
Karo apimtoje šalyje visi žmonės išgyvena nerimą ir baimę, ypač tie, kurie atsidūrė arti fronto linijos. Likimas vienus apsaugo nuo fatališkos baigties ar skausmo, o kitiems būna ypač negailestingas.
Sunku rasti žodžių
Charkivo kapinėse viena moteris papasakojo apie beprasmę savo sesers, jaunos studentės, žūtį jau penktą karo dieną. Studentė panoro būti naudinga priešo užpultai tėvynei ir atėjo į seniūniją. Ten jaunai merginai skyrė darbą – prie staliuko registruoti savanoriais gynėjais pageidaujančius tapti vyrus. Mergina net nesuspėjo prisėsti prie stalo, kai tuo metu į seniūniją įskriejo galinga priešo raketa. Ji nusinešė ne tik studentės, bet ir dar keliasdešimties žmonių gyvybes.
Panašių pokalbių su kare žuvusių karių bei civilių artimaisiais būta įvairiose Ukrainos vietovėse, ir per pašnekesius nuolat kartojasi retorinis klausimas – kodėl būtent tą akimirką, būtent į tą vietą ir būtent į tą asmenį pataikė kulka ar raketos skeveldra. Religingi žmonės apgailestauja, kad tokia buvo Dievo valia, o netikintys ukrainiečiai keikia fatališką atsitiktinumą ir šalį užpuolusį priešą.
Visgi su tuo, jog mylimam žmogui Viešpats skyrė žiaurią lemtį, ramiai susitaikyti neįstengia net ir labai religingi gedintieji. Karių kapinėse Lvive teko sutikti keturiasdešimtmetę dviejų vaikų mamą, paskendusią neviltyje ir išgyvenančią tikėjimo krizę.
Moteris garsiai raudojo prie sutuoktinio kapo ir sakė negalinti susitaikyti su mintimi, kad rusų snaiperio kulka iš šešių ukrainiečių žvalgų pakirto būtent jos vyrą, perskrosdama kišenėje prie širdies laikytą Kristaus atvaizdą bei kryželį. Klausydamasis šios moters pasakojimo ir žiūrėdamas į jos rodomą peršautą šventą paveikslėlį aš pats netekau amo. Tą akimirką nesugebėjau rasti jokių paguodos žodžių, o vien kartojau: „Žiauru, žiauru, žiauru.“
Nepriklausomybe nesidžiaugė
Prieš keletą dienų Charkive užkalbinęs ant suoliuko prie kaimyninės laiptinės sėdinčią senyvą neįgalią moterį ir išklausęs jos skausmingo pasakojimo, vėl praradau amą bei užspringau tyla. Šią liūdną senutę, sėdinčią ant suoliuko su katinu, apsuptą balandžių pulkelio, buvau matęs ir anksčiau, o užkalbinau ryte pastebėjęs, kad katino nugaroje – nemaža žaizda. „Tai šuns darbas?“ – paklausiau.
„Nežinau kas, panašu į šuns įkandimą, bet galėjo ir katinas – nuo vieno Murikas jau buvo stipriai nukentėjęs. Per karą kiemuose atsirado daugybė benamių gyvūnų, jie kovoja dėl būvio su senbuviais, ginančiais savo teritoriją. Muriko šeimininkai, pensininkai Ivanovai, karo pradžioje išbėgo į Lvivą, tačiau po to, kai raketa pataikė į Galinos Ivanovos brolio namą ir vyras žuvo, sesuo kartu su vyru išvyko pas dukrą į Vokietiją. Jie, greičiausiai, čia nebegrįš niekada, tačiau Murikas to nesupranta, kantriai laukia šeimininkų ir nesileidžia imamas ant rankų. Kasdien išnešu jam maisto ir vandens, tad manęs vienintelės nesibaido – net leidžia žaizdas vaistais ištepti. Rūpestis Muriku man suteikia jėgų gyventi, nes per karą praradau visus brangius žmones“, – skarelės kraštu šluostydamasi ašaras pasakojo senolė.
Stovėjau šalia nejudėdamas, nedrįsau nieko ištarti, tik laukiau, kad ji tęstų pasakojimą. Paklaususi mano vardo ji prisistatė esanti 78-erių Antonina Belova. Sakė gimusi tais metais, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Tad vaikystėje jai teko patirti nemažai vargo, išgyventi įvairių sunkumų.
„Aš esu senos kartos žmogus, išauklėta tikėti SSSR tautų draugyste, be to, esu rusakalbė. Mano tėvai į Charkivą atsikraustė iš Rusijos šiaurės, todėl kai prieš 34 metus Ukraina atsiskyrė nuo Maskvos, tai vertinau neigiamai ir nepatikliai“, – pasakojo Antonina Belova.
Moteris neslėpė, jog ją, visą gyvenimą sąžiningai dirbusią vaikų darželio auklėtoja, bei vyrą Konstantiną, elektriką, šokiravo kartu su nepriklausomybės atgavimu prasidėjęs chaosas, valstybinių įmonių turto grobstymas, jo perėjimas į privačias rankas, po to įsivyravusi oligarchų savivalė, korupcija, nedarbas. Nors tarptautinių pervežimų firmoje vairuotoju dirbęs vienturtis sūnus Radionas, neretai vykdavęs į Rusiją, tėvams pasakojo, kad šios šalies provincijose žmonės gyvena dar skurdžiau, o betvarkė gerokai didesnė.
Laidotuvės po laidotuvių
Antoninos sūnus Radionas su žmona Marina bei dviem sūnumis gyveno Donecko mieste, kuris 2014 metais netikėtai kartu su gretimu Luhansko regionu neva panoro prisijungti prie Rusijos.
„Kyjive tada įvyko Maidano revoliucija ir demonstrantai nuvertė promaskvietišką valdžią. Bet Kremliui pavyko sukiršinti rusakalbių regionus, tad prasidėjo karas, kurio priežasčių mudu su vyru tada nesupratome, nes Maskvos televizija kalbėjo vieną, o Kyjivo – visai kitką“, – pasakojo Antonina.
Radiono šeima buvo įsikūrusi Donecko pakraštyje, ten, kur kilo pirmieji mūšiai ir ėmė formuotis fronto linija. Tad vyriškis nusprendė skubiai išvežti savo šeimą pas mamą į Charkivą. Tragedija nutiko pabėgimo išvakarėse, kai mašina važiavusį Radioną gatvėje sustabdė tariamieji sukilėliai. Jie pareikalavo atiduoti automobilį.
42 metų sportiškas Radionas priešinosi, todėl „sukilėliai“ jį nušovė.
„Tuo metu Donecko ir Luhansko srityse vyravo baisus banditizmas, prie sukilėlių jungėsi kaliniai ir benamiai, kurie plėšė ukrainietiškas įmones ir atiminėjo turtą iš Kyjivo politiką palaikančių asmenų. Tad mašinų atiminėjimas, žudynės buvo to meto kasdienybė“, – liūdnai galvą lingavo Antonina.
Netrukus po laidotuvių Radiono žmonai Marinai kartu su paaugliais sūnumis Jevgenijumi ir Olegu pavyko evakuotis. Jie apsigyveno pas senelius bute. Tačiau anūkų ir marčios atvykimas neišsklaidė šeimos gedulo, kuris po pusmečio dar sustiprėjo – nuo infarkto mirė Antoninos vyras Sergejus.
„Jį sūnaus netektis, matyt, paveikė labiau. Aš užsidariusi vonioje slapta kasdien išsiverkdavau, o jis liūdesį tramdė kitaip – pasiėmęs Radiono nuotrauką vakarais rymodavo miegamajame. Su ja rankoje ir radau susmukusį“, – pasakojo pensininkė.
Palaiko rusenanti viltis
Po netekčių pablogėjo ir Radiono žmonos Marinos, sirgusios cukriniu diabetu, sveikata, tad po dvejų metų numirė ir ji. Trijų artimųjų mirtys labai prislėgė Antoniną, tačiau pensininkė savo negalavimus stengėsi slėpti, kad nenuliūdintų anūkų. Vyresnysis Jevgenijus baigęs informatikos studijas apsigyveno Kyjive, o jaunėlis Olegas įsidarbino vairuotoju ir liko pas senelę Charkive.
„Kai praeitą vasarį Maskvos kariai apsupo Kyjivą, Jevgenijus savanoriu išėjo statyti barikadų, vėliau buvo pasiųstas į frontą. Mane jis telefonu ramindavo, jog yra saugus, o broliui kalbėjo, kad privalo atkeršyti už tėvo mirtį. Jevgenijus žuvo gimtojo Donecko prieigose, mūšyje prie Marjinkos miestelio. Netrukus po to kariauti išėjo ir Olegas, nors aš maldavau to nedaryti“, – pasakojo senolė.
Prieš keturis mėnesius Antoninai buvo pranešta, kad Olegas žuvo kovose dėl Bachmuto. Laidotuvės nebuvo surengtos, nes po sprogimo iš anūko kūno nieko neliko. „Man atvežė parodyti dalį kruvinų kariškų marškinių, esą jie Olego, ir paėmė seilių genetiniam tyrimui. Tačiau tyrimas nepatvirtino, kad marškiniai Olego. Todėl neprarandu vilties, kad anūkas nežuvo – gal pateko priešo nelaisvėn“, – vylėsi ašaromis apsipylusi Antonina.
Pensininkė prisipažino, jog karo pradžioje išgirdusi oro pavojaus signalą visada laikydavosi dviejų sienų taisyklės – eidavo slėptis į vonią, kad apsisaugotų pro langus galinčių įskristi skeveldrų. Dabar moteris nebesislepia nei namie, nei lauke.
„Jėgų gyventi suteikia tik viltis, kad anūkas Olegas dar gyvas. Rūpestis katinu Muriku ir kiemo balandžiais mane priverčia išeiti į lauką. Verkiu ne tik dėl sūnaus ir anūkų – verkiu dėl visų karo aukų, klausausi žinių ir nesulaikau ašarų. Daugybę metų tikėjau Maskvos žodžiais apie žmonijai nešamą taiką, o dabar pagaliau supratau, kad tai – melas, kad ši šalis – skausmo ir beprotybės skleidėja“, – pokalbį baigė Antonina.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Charkivo
Karo apimtoje šalyje visi žmonės išgyvena nerimą ir baimę, ypač tie, kurie atsidūrė arti fronto linijos. Likimas vienus apsaugo nuo fatališkos baigties ar skausmo, o kitiems būna ypač negailestingas. |
Charkivo kapinėse viena moteris papasakojo apie beprasmę savo sesers, jaunos studentės, žūtį jau penktą karo dieną. Studentė panoro būti naudinga priešo užpultai tėvynei ir atėjo į seniūniją. Ten jaunai merginai skyrė darbą – prie staliuko registruoti savanoriais gynėjais pageidaujančius tapti vyrus. Mergina net nesuspėjo prisėsti prie stalo, kai tuo metu į seniūniją įskriejo galinga priešo raketa. Ji nusinešė ne tik studentės, bet ir dar keliasdešimties žmonių gyvybes.
Panašių pokalbių su kare žuvusių karių bei civilių artimaisiais būta įvairiose Ukrainos vietovėse, ir per pašnekesius nuolat kartojasi retorinis klausimas – kodėl būtent tą akimirką, būtent į tą vietą ir būtent į tą asmenį pataikė kulka ar raketos skeveldra. Religingi žmonės apgailestauja, kad tokia buvo Dievo valia, o netikintys ukrainiečiai keikia fatališką atsitiktinumą ir šalį užpuolusį priešą.
Visgi su tuo, jog mylimam žmogui Viešpats skyrė žiaurią lemtį, ramiai susitaikyti neįstengia net ir labai religingi gedintieji. Karių kapinėse Lvive teko sutikti keturiasdešimtmetę dviejų vaikų mamą, paskendusią neviltyje ir išgyvenančią tikėjimo krizę.
Moteris garsiai raudojo prie sutuoktinio kapo ir sakė negalinti susitaikyti su mintimi, kad rusų snaiperio kulka iš šešių ukrainiečių žvalgų pakirto būtent jos vyrą, perskrosdama kišenėje prie širdies laikytą Kristaus atvaizdą bei kryželį. Klausydamasis šios moters pasakojimo ir žiūrėdamas į jos rodomą peršautą šventą paveikslėlį aš pats netekau amo. Tą akimirką nesugebėjau rasti jokių paguodos žodžių, o vien kartojau: „Žiauru, žiauru, žiauru.“
Prieš keletą dienų Charkive užkalbinęs ant suoliuko prie kaimyninės laiptinės sėdinčią senyvą neįgalią moterį ir išklausęs jos skausmingo pasakojimo, vėl praradau amą bei užspringau tyla. Šią liūdną senutę, sėdinčią ant suoliuko su katinu, apsuptą balandžių pulkelio, buvau matęs ir anksčiau, o užkalbinau ryte pastebėjęs, kad katino nugaroje – nemaža žaizda. „Tai šuns darbas?“ – paklausiau.
„Nežinau kas, panašu į šuns įkandimą, bet galėjo ir katinas – nuo vieno Murikas jau buvo stipriai nukentėjęs. Per karą kiemuose atsirado daugybė benamių gyvūnų, jie kovoja dėl būvio su senbuviais, ginančiais savo teritoriją. Muriko šeimininkai, pensininkai Ivanovai, karo pradžioje išbėgo į Lvivą, tačiau po to, kai raketa pataikė į Galinos Ivanovos brolio namą ir vyras žuvo, sesuo kartu su vyru išvyko pas dukrą į Vokietiją. Jie, greičiausiai, čia nebegrįš niekada, tačiau Murikas to nesupranta, kantriai laukia šeimininkų ir nesileidžia imamas ant rankų. Kasdien išnešu jam maisto ir vandens, tad manęs vienintelės nesibaido – net leidžia žaizdas vaistais ištepti. Rūpestis Muriku man suteikia jėgų gyventi, nes per karą praradau visus brangius žmones“, – skarelės kraštu šluostydamasi ašaras pasakojo senolė.
Stovėjau šalia nejudėdamas, nedrįsau nieko ištarti, tik laukiau, kad ji tęstų pasakojimą. Paklaususi mano vardo ji prisistatė esanti 78-erių Antonina Belova. Sakė gimusi tais metais, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Tad vaikystėje jai teko patirti nemažai vargo, išgyventi įvairių sunkumų.
„Aš esu senos kartos žmogus, išauklėta tikėti SSSR tautų draugyste, be to, esu rusakalbė. Mano tėvai į Charkivą atsikraustė iš Rusijos šiaurės, todėl kai prieš 34 metus Ukraina atsiskyrė nuo Maskvos, tai vertinau neigiamai ir nepatikliai“, – pasakojo Antonina Belova.
Moteris neslėpė, jog ją, visą gyvenimą sąžiningai dirbusią vaikų darželio auklėtoja, bei vyrą Konstantiną, elektriką, šokiravo kartu su nepriklausomybės atgavimu prasidėjęs chaosas, valstybinių įmonių turto grobstymas, jo perėjimas į privačias rankas, po to įsivyravusi oligarchų savivalė, korupcija, nedarbas. Nors tarptautinių pervežimų firmoje vairuotoju dirbęs vienturtis sūnus Radionas, neretai vykdavęs į Rusiją, tėvams pasakojo, kad šios šalies provincijose žmonės gyvena dar skurdžiau, o betvarkė gerokai didesnė.
Antoninos sūnus Radionas su žmona Marina bei dviem sūnumis gyveno Donecko mieste, kuris 2014 metais netikėtai kartu su gretimu Luhansko regionu neva panoro prisijungti prie Rusijos.
„Kyjive tada įvyko Maidano revoliucija ir demonstrantai nuvertė promaskvietišką valdžią. Bet Kremliui pavyko sukiršinti rusakalbių regionus, tad prasidėjo karas, kurio priežasčių mudu su vyru tada nesupratome, nes Maskvos televizija kalbėjo vieną, o Kyjivo – visai kitką“, – pasakojo Antonina.
Radiono šeima buvo įsikūrusi Donecko pakraštyje, ten, kur kilo pirmieji mūšiai ir ėmė formuotis fronto linija. Tad vyriškis nusprendė skubiai išvežti savo šeimą pas mamą į Charkivą. Tragedija nutiko pabėgimo išvakarėse, kai mašina važiavusį Radioną gatvėje sustabdė tariamieji sukilėliai. Jie pareikalavo atiduoti automobilį.
42 metų sportiškas Radionas priešinosi, todėl „sukilėliai“ jį nušovė.
„Tuo metu Donecko ir Luhansko srityse vyravo baisus banditizmas, prie sukilėlių jungėsi kaliniai ir benamiai, kurie plėšė ukrainietiškas įmones ir atiminėjo turtą iš Kyjivo politiką palaikančių asmenų. Tad mašinų atiminėjimas, žudynės buvo to meto kasdienybė“, – liūdnai galvą lingavo Antonina.
Netrukus po laidotuvių Radiono žmonai Marinai kartu su paaugliais sūnumis Jevgenijumi ir Olegu pavyko evakuotis. Jie apsigyveno pas senelius bute. Tačiau anūkų ir marčios atvykimas neišsklaidė šeimos gedulo, kuris po pusmečio dar sustiprėjo – nuo infarkto mirė Antoninos vyras Sergejus.
„Jį sūnaus netektis, matyt, paveikė labiau. Aš užsidariusi vonioje slapta kasdien išsiverkdavau, o jis liūdesį tramdė kitaip – pasiėmęs Radiono nuotrauką vakarais rymodavo miegamajame. Su ja rankoje ir radau susmukusį“, – pasakojo pensininkė.
Po netekčių pablogėjo ir Radiono žmonos Marinos, sirgusios cukriniu diabetu, sveikata, tad po dvejų metų numirė ir ji. Trijų artimųjų mirtys labai prislėgė Antoniną, tačiau pensininkė savo negalavimus stengėsi slėpti, kad nenuliūdintų anūkų. Vyresnysis Jevgenijus baigęs informatikos studijas apsigyveno Kyjive, o jaunėlis Olegas įsidarbino vairuotoju ir liko pas senelę Charkive.
„Kai praeitą vasarį Maskvos kariai apsupo Kyjivą, Jevgenijus savanoriu išėjo statyti barikadų, vėliau buvo pasiųstas į frontą. Mane jis telefonu ramindavo, jog yra saugus, o broliui kalbėjo, kad privalo atkeršyti už tėvo mirtį. Jevgenijus žuvo gimtojo Donecko prieigose, mūšyje prie Marjinkos miestelio. Netrukus po to kariauti išėjo ir Olegas, nors aš maldavau to nedaryti“, – pasakojo senolė.
Prieš keturis mėnesius Antoninai buvo pranešta, kad Olegas žuvo kovose dėl Bachmuto. Laidotuvės nebuvo surengtos, nes po sprogimo iš anūko kūno nieko neliko. „Man atvežė parodyti dalį kruvinų kariškų marškinių, esą jie Olego, ir paėmė seilių genetiniam tyrimui. Tačiau tyrimas nepatvirtino, kad marškiniai Olego. Todėl neprarandu vilties, kad anūkas nežuvo – gal pateko priešo nelaisvėn“, – vylėsi ašaromis apsipylusi Antonina.
Pensininkė prisipažino, jog karo pradžioje išgirdusi oro pavojaus signalą visada laikydavosi dviejų sienų taisyklės – eidavo slėptis į vonią, kad apsisaugotų pro langus galinčių įskristi skeveldrų. Dabar moteris nebesislepia nei namie, nei lauke.
„Jėgų gyventi suteikia tik viltis, kad anūkas Olegas dar gyvas. Rūpestis katinu Muriku ir kiemo balandžiais mane priverčia išeiti į lauką. Verkiu ne tik dėl sūnaus ir anūkų – verkiu dėl visų karo aukų, klausausi žinių ir nesulaikau ašarų. Daugybę metų tikėjau Maskvos žodžiais apie žmonijai nešamą taiką, o dabar pagaliau supratau, kad tai – melas, kad ši šalis – skausmo ir beprotybės skleidėja“, – pokalbį baigė Antonina.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Charkivo
Galerija: UKRAINOS REPORTAŽAI
Publikuota: 2023-08-07 17:18:03
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|