|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-08-17 16:35
|
|
|
Išpuoselėtoje sodyboje ukrainiečius priėmusi Stanislovo, Donatos ir Laimutės Petrukaičių šeima šitų darbų nesureikšmina ir mano, kad pareigą padėti turėtų jausti kiekvienas.
Autorės nuotr.
Simona SIMANAVIČIENĖ
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios prabėgo beveik pusantrų metų. Sugriauti namai, artimųjų netektys ir negęstanti viltis, kad viskas baigsis ukrainiečių pergale. Nors karo tamsoje sudėtinga įžvelgti ką nors gero, šviesos spinduliais tapo savo namų duris atvėrę ar kitaip ukrainiečiams padėję mūsų rajono gyventojai. Vieni iš jų – vilkaviškiečių Laimutės, Donatos ir Stanislovo Petrukaičių šeima.
Išvyko vieni pirmųjų
Kelionių verslu S. Petrukaitis užsiima beveik tris dešimtmečius. Pradžioje jis teikė transporto paslaugas, o vėliau ėmėsi kelionių organizavimo. Vilkaviškiečio įsteigta įmonė viena pirmųjų anuomet pradėjo siūlyti keliones į nepriklausomybę neseniai atgavusią Kroatiją. „Kai įsitikinome, kad saugu, vežėme ten žmones. Atsimenu pakelėse stovėjusius susprogdintus tankus. Vis dėlto baimės nebuvo, nes traukė pamatyti kitą kraštą“, – prisiminimais dalijosi S. Petrukaitis.
Kaip tąsyk jis buvo vienas iš pirmųjų, taip į Lenkijos ir Ukrainos pasienį norėjo išvykti vos ne tą pačią akimirką, kai 2022 m. vasario 24 d. sužinojo apie prasidėjusį karą. Nors aiškaus plano, ką darys nuvykę, Petrukaičiai neturėjo, jie tikėjo, kad gali būti kuo nors naudingi. Į pirmąją iš penkių kelionių asmeniniu autobusiuku leidosi Stanislovas kartu su dukra Donata.
„Atsimenu, sėdime ant sofos, o Stasys sako: „Tai reikia kažką daryti, negi mes taip ir sėdėsime prie to televizoriaus?“, – pirmuosius pasvarstymus vykti į pasienį prisiminė L. Petrukaitienė. Mamą papildė ir Donata: „Vieną dieną Kyjivas atsilaikė, antrą, trečią, o pasienyje žmonių vis daugėjo. Galiausiai tėtis sako: „Tu žiūrėk, tie žmonės nebeturi kur dėtis!“ Jis turbūt būtų išvažiavęs tą pačią dieną, kai tik pamatė, kas vyksta. Ilgai netrukome ir jau kovo 1-ąją buvome pasienyje.“
Nuvykę į vieną iš stambiausių pasienio punktų Donata ir Stanislovas neslėpė žavesio organizuotu lenkų darbu: šimtai žmonių jau buvo įkurdinti prekybos centre, veikė lauko virtuvėlės, buvo dalijami rūbai, suteikiama pirmoji medicininė pagalba. Bet buvo ir daug sutrikimo... Tada Petrukaičiai pradėjo stebėti, kokia pagalba yra reikalingiausia. Buvo akivaizdu, kad pasienio punkte ukrainiečiai ilgam likti negali, kadangi dideliu srautu nuo sienos, kuri buvo už penkių kilometrų, nuolat atvykdavo autobusai, atgabenantys vis naujų karo pabėgėlių.
„Žmonės bėgo, kaip galėjo: automobiliais, pėsčiomis. Buvo ankstyvas pavasaris, šalta, kartkartėmis ir pasnigdavo, o jie su kūdikiais ant rankų laukdavo po 30 valandų eilėje, kad galėtų pereiti sieną“, – prisiminė S. Petrukaitis.
Tada Stanislovas perdavė savo kontaktus lenkams, o šie kas pusvalandį per megafoną pranešdavo apie galimybę nemokamai keliauti į Lietuvą. Penkiolikos vietų autobusiukas prisipildė neiškart. Greičiausiai ukrainiečiai baiminosi vykti į agresorės pašonėje esančią Lietuvą, buvo neramu, kuria linkme pasisuks karas. Visgi pirmoji kelionė įvyko, ir pabėgėliai, lydimi Petrukaičių, sėkmingai pasiekė registracijos centrą Marijampolėje.
Šeimai pavyko pargabenti į Lietuvą apie šimtą nuo karo bėgusių Ukrainos gyventojų. Pirmąsias keliones savo lėšomis organizavę vilkaviškiečiai greitai sulaukė draugų, bendraminčių ir kitų neabejingų žmonių pagalbos. Vieni prisidėjo finansiškai, kiti – rūbais ar maisto produktais.
„Mes galėjome ten vykti, nes turime autobusą. Kiti tokios galimybės neturėjo, todėl padėjo kitais būdais. Gražiausia šioje istorijoje yra tai, kad prie mūsų prisijungė daug žmonių. Tai buvo širdžių šauksmas“, – jautriai kalbėjo S. Petrukaitis.
„Stiprūs kartu“
Vyriškis pasakojo, kad informaciją apie individualiai organizuojamas keliones į Lietuvą perdavė konsulatui Ukrainoje, taip pat užsiregistravo žurnalisto ir visuomenininko Edmundo Jakilaičio vadovaujamoje VšĮ „Stiprūs kartu“. Netikėtai sulaukta sniego gniūžtės efekto – norinčiųjų vykti į Lietuvą atsirado labai daug.
„Dieną ir naktį netilo telefonas. Skambindavo ukrainiečių artimieji, prašydami iš pasienio paimti jų dukras, mamas ar žmonas su vaikais. Galiausiai mes tiesiog negalėjome nevažiuoti“, – kalbėjo Stanislovas ir Donata.
Kai kuriuos ukrainiečius kraštiečiai pavėžėdavo iki apgyvendinimo vietos Lenkijoje, kiti keliaudavo su jais iki pat Lietuvos. Laimei, vežėjų taip pat ėmė daugėti, nes į pasienio punktą iš Lietuvos pradėjo vykti lengvieji automobiliai, autobusiukai. Vilkaviškiečiai greitai tapo savotiškais kelionių į Lietuvą koordinatoriais, lydėjusiais lietuvių vilkstines.
Petrukaičiams teko girdėti ir negražių istorijų apie verbuojamus, grobiamus ukrainiečius. Kad tokioms blogybėms užbėgtų už akių, Donata registravo kartu dirbančius vežėjus.
„Mes dalijomės ukrainiečių kontaktais, skirstėme žmones, todėl jautėme atsakomybę. Pradžioje buvo daug chaoso, tai nenuostabu, kad kažkas sugalvojo pasinaudoti situacija“, – pasakojo Donata, kuri rūpinosi ukrainiečių srautais. Apie minėtą saugumo problemą ji pranešė ir VšĮ „Stiprūs kartu“, kurioje savanoriavo.
Neilgai trukus ukrainiečiams ėmė padėti ir stambios transporto įmonės. Lietuvos užsakymu jos gabendavo ukrainiečius į jiems užsakytą „Arkadijaus“ viešbutį Lenkijoje.
„Mes, mažiukai, padarėme pradžią. Paskui pagalba vyko centralizuotai, viskas išsiplėtė, ir tada aš jau daugiau nebevažiavau“, – pasakojo Stanislovas Petrukaitis.
Apgyvendino savo sodyboje
Kadangi Petrukaičiai turi kaimo turizmo sodybą Vygrelių kaime (Gražiškių sen.), jie apsisprendė karo pabėgėliams atverti ir savo namų duris. Trečiąjį kartą kraštiečiai išvyko ne į pasienio punktą, o prie pat Lenkijos ir Ukrainos sienos, kadangi jau žinojo, jog ten jų laukia penkiolika žmonių – devyni vaikai ir šešios moterys.
Atvykėliai Petrukaičių sodyboje ilgai neužsibuvo, kelias šeimas tuoj priglaudė kiti rajono geradariai, todėl Vygreliuose liko gyventi dvi mamos su vaikais.
„Patys pirmieji mūsų gyventojai – Irina su sūnumis – buvo iš Bučos. Okupantai juos ir kitus daugiabučio gyventojus laikė uždarytus rūsyje. Kai išleido, grįžti namo jie negalėjo, buvo liepta eiti kur nori. Oksana su vaikais yra iš Čerkasų, o dabar jie gyvena Gražiškiuose“, – apie pirmuosius gyventojus pasakojo S. Petrukaitis.
Nuo ankstyvo pavasario iki rudens sodyboje žmonės keitėsi ne kartą. Tėvynės ilgesys ir palikti artimieji ukrainiečius vertė rizikuoti ir važiuoti atgal į gimtinę. Kai Irina su vaikais grįžo atgal į Bučą, bendravimas su Petrukaičių šeima nenutrūko. Netgi priešingai – prieš keletą savaičių ukrainiečiai buvo atvykę į Lietuvą.
„Iriną į Ukrainą išlydėjome su ašaromis. Kol jie čia gyveno, visas šventes švęsdavome drauge, labai suartėjome. Viešnagės savaitė buvo smagi, daug pramogavome, vykome prie jūros. Vaikai vis siuntė nuotraukas tėčiui, kuris šiuo metu kariauja“, – įsimintinomis akimirkomis dalijosi Laimutė ir Stanislovas.
Moteris sakė, kad ši užsimezgusi draugystė – tai ženklas, jog viskas buvo daroma ne veltui. Juk ir II pasalinio karo metais buvo tokių, kurie slėpė žydus viskuo rizikuodami. Tiek ji, tiek dukra mano, kad patriotiškumas ir noras padėti žmonėms yra užkoduotas genuose, kadangi Laimutės tėtis Vytautas Sedziniauskas buvo ryšininkas, platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.
Siuntė dronus ir insuliną
Pas Petrukaičius apsistojusios šeimos su vilkaviškiečiais dalijosi savo džiaugsmais ir skausmu. Donata pasakojo, kad su įvairių organizacijų pagalba į frontą pavyko išsiųsti Ukrainos kariams būtinos ekipuotės, dronų, termovizorių ir racijų. O vienam kariui, kuris sirgo diabetu, pavyko nugabenti insulino.
„Buvo didžiulis emocinis ir fizinis krūvis. Daugelis atvyko be dokumentų, todėl reikėjo viską sutvarkyti, prirašyti žmones pas gydytojus, vaikus – į mokyklas, sutvarkyti, kad gautų valstybės paramą, nuvežti į Užimtumo tarnybą“, – kalbėjo Donata.
Petrukaičių atminty išliko daug prisiminimų. Juos iliustruoja filmuota medžiaga iš pasienio ir Lietuvoje darytos nuotraukos, kuriose užfiksuoti besidžiaugiantys vaikai.
„Baigsis karas – išvažiuosiu visų lankyti ir negrįšiu visą vasarą. Sunku suskaičiuoti visus miestus, kurių gyventojus pavėžėjome arba buvome priėmę apsistoti. Irpinė, Kyjivas, Buča, Mariupolis, Lvivas...
Kai ateis laikas, tavęs paklaus arba tu pats savęs paklausi, ne su kokia mašina važiavai, bet kiek žmonių pervežei. Tokiu principu ir vadovaujamės gyvenime.
Raudonasis maras vis dar gyvas, toliau šliaužia, o ukrainiečiai kovoja visų mūsų karą“, – tikėjimo pergale neslėpė S. Petrukaitis.
Už didelę paramą ir pagalbą rūpinantis nuo karo iš Ukrainos bėgusiais žmonėmis nuoširdžiai dėkojame Vilkaviškio rajono gyventojams Genaičiams, Kvederams, Štrimaičiams, Spangevičiams, Skrinskams, Kubiliams, Dailydams, Mekšraičiams, Kakliuginams, Sedziniauskams, Jakubauskams ir brolių Česnavičių šeimoms. Taip pat D. Laužaitytei-Marc, S. Laužaitienei, R. Miliauskienei, A. Mockaičiui, L. Dubickui, Gražiškių seniūnijos kaimo bendruomenei bei marijampoliečiams Krampams ir V. Pažėrienei.
PETRUKAIČIAI
Užsk. 1570
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios prabėgo beveik pusantrų metų. Sugriauti namai, artimųjų netektys ir negęstanti viltis, kad viskas baigsis ukrainiečių pergale. Nors karo tamsoje sudėtinga įžvelgti ką nors gero, šviesos spinduliais tapo savo namų duris atvėrę ar kitaip ukrainiečiams padėję mūsų rajono gyventojai. Vieni iš jų – vilkaviškiečių Laimutės, Donatos ir Stanislovo Petrukaičių šeima. |
Išvyko vieni pirmųjų
Kelionių verslu S. Petrukaitis užsiima beveik tris dešimtmečius. Pradžioje jis teikė transporto paslaugas, o vėliau ėmėsi kelionių organizavimo. Vilkaviškiečio įsteigta įmonė viena pirmųjų anuomet pradėjo siūlyti keliones į nepriklausomybę neseniai atgavusią Kroatiją. „Kai įsitikinome, kad saugu, vežėme ten žmones. Atsimenu pakelėse stovėjusius susprogdintus tankus. Vis dėlto baimės nebuvo, nes traukė pamatyti kitą kraštą“, – prisiminimais dalijosi S. Petrukaitis.
Kaip tąsyk jis buvo vienas iš pirmųjų, taip į Lenkijos ir Ukrainos pasienį norėjo išvykti vos ne tą pačią akimirką, kai 2022 m. vasario 24 d. sužinojo apie prasidėjusį karą. Nors aiškaus plano, ką darys nuvykę, Petrukaičiai neturėjo, jie tikėjo, kad gali būti kuo nors naudingi. Į pirmąją iš penkių kelionių asmeniniu autobusiuku leidosi Stanislovas kartu su dukra Donata.
„Atsimenu, sėdime ant sofos, o Stasys sako: „Tai reikia kažką daryti, negi mes taip ir sėdėsime prie to televizoriaus?“, – pirmuosius pasvarstymus vykti į pasienį prisiminė L. Petrukaitienė. Mamą papildė ir Donata: „Vieną dieną Kyjivas atsilaikė, antrą, trečią, o pasienyje žmonių vis daugėjo. Galiausiai tėtis sako: „Tu žiūrėk, tie žmonės nebeturi kur dėtis!“ Jis turbūt būtų išvažiavęs tą pačią dieną, kai tik pamatė, kas vyksta. Ilgai netrukome ir jau kovo 1-ąją buvome pasienyje.“
Nuvykę į vieną iš stambiausių pasienio punktų Donata ir Stanislovas neslėpė žavesio organizuotu lenkų darbu: šimtai žmonių jau buvo įkurdinti prekybos centre, veikė lauko virtuvėlės, buvo dalijami rūbai, suteikiama pirmoji medicininė pagalba. Bet buvo ir daug sutrikimo... Tada Petrukaičiai pradėjo stebėti, kokia pagalba yra reikalingiausia. Buvo akivaizdu, kad pasienio punkte ukrainiečiai ilgam likti negali, kadangi dideliu srautu nuo sienos, kuri buvo už penkių kilometrų, nuolat atvykdavo autobusai, atgabenantys vis naujų karo pabėgėlių.
„Žmonės bėgo, kaip galėjo: automobiliais, pėsčiomis. Buvo ankstyvas pavasaris, šalta, kartkartėmis ir pasnigdavo, o jie su kūdikiais ant rankų laukdavo po 30 valandų eilėje, kad galėtų pereiti sieną“, – prisiminė S. Petrukaitis.
Tada Stanislovas perdavė savo kontaktus lenkams, o šie kas pusvalandį per megafoną pranešdavo apie galimybę nemokamai keliauti į Lietuvą. Penkiolikos vietų autobusiukas prisipildė neiškart. Greičiausiai ukrainiečiai baiminosi vykti į agresorės pašonėje esančią Lietuvą, buvo neramu, kuria linkme pasisuks karas. Visgi pirmoji kelionė įvyko, ir pabėgėliai, lydimi Petrukaičių, sėkmingai pasiekė registracijos centrą Marijampolėje.
Šeimai pavyko pargabenti į Lietuvą apie šimtą nuo karo bėgusių Ukrainos gyventojų. Pirmąsias keliones savo lėšomis organizavę vilkaviškiečiai greitai sulaukė draugų, bendraminčių ir kitų neabejingų žmonių pagalbos. Vieni prisidėjo finansiškai, kiti – rūbais ar maisto produktais.
„Mes galėjome ten vykti, nes turime autobusą. Kiti tokios galimybės neturėjo, todėl padėjo kitais būdais. Gražiausia šioje istorijoje yra tai, kad prie mūsų prisijungė daug žmonių. Tai buvo širdžių šauksmas“, – jautriai kalbėjo S. Petrukaitis.
„Stiprūs kartu“
Vyriškis pasakojo, kad informaciją apie individualiai organizuojamas keliones į Lietuvą perdavė konsulatui Ukrainoje, taip pat užsiregistravo žurnalisto ir visuomenininko Edmundo Jakilaičio vadovaujamoje VšĮ „Stiprūs kartu“. Netikėtai sulaukta sniego gniūžtės efekto – norinčiųjų vykti į Lietuvą atsirado labai daug.
„Dieną ir naktį netilo telefonas. Skambindavo ukrainiečių artimieji, prašydami iš pasienio paimti jų dukras, mamas ar žmonas su vaikais. Galiausiai mes tiesiog negalėjome nevažiuoti“, – kalbėjo Stanislovas ir Donata.
Kai kuriuos ukrainiečius kraštiečiai pavėžėdavo iki apgyvendinimo vietos Lenkijoje, kiti keliaudavo su jais iki pat Lietuvos. Laimei, vežėjų taip pat ėmė daugėti, nes į pasienio punktą iš Lietuvos pradėjo vykti lengvieji automobiliai, autobusiukai. Vilkaviškiečiai greitai tapo savotiškais kelionių į Lietuvą koordinatoriais, lydėjusiais lietuvių vilkstines.
Petrukaičiams teko girdėti ir negražių istorijų apie verbuojamus, grobiamus ukrainiečius. Kad tokioms blogybėms užbėgtų už akių, Donata registravo kartu dirbančius vežėjus.
„Mes dalijomės ukrainiečių kontaktais, skirstėme žmones, todėl jautėme atsakomybę. Pradžioje buvo daug chaoso, tai nenuostabu, kad kažkas sugalvojo pasinaudoti situacija“, – pasakojo Donata, kuri rūpinosi ukrainiečių srautais. Apie minėtą saugumo problemą ji pranešė ir VšĮ „Stiprūs kartu“, kurioje savanoriavo.
Neilgai trukus ukrainiečiams ėmė padėti ir stambios transporto įmonės. Lietuvos užsakymu jos gabendavo ukrainiečius į jiems užsakytą „Arkadijaus“ viešbutį Lenkijoje.
„Mes, mažiukai, padarėme pradžią. Paskui pagalba vyko centralizuotai, viskas išsiplėtė, ir tada aš jau daugiau nebevažiavau“, – pasakojo Stanislovas Petrukaitis.
Apgyvendino savo sodyboje
Kadangi Petrukaičiai turi kaimo turizmo sodybą Vygrelių kaime (Gražiškių sen.), jie apsisprendė karo pabėgėliams atverti ir savo namų duris. Trečiąjį kartą kraštiečiai išvyko ne į pasienio punktą, o prie pat Lenkijos ir Ukrainos sienos, kadangi jau žinojo, jog ten jų laukia penkiolika žmonių – devyni vaikai ir šešios moterys.
Atvykėliai Petrukaičių sodyboje ilgai neužsibuvo, kelias šeimas tuoj priglaudė kiti rajono geradariai, todėl Vygreliuose liko gyventi dvi mamos su vaikais.
„Patys pirmieji mūsų gyventojai – Irina su sūnumis – buvo iš Bučos. Okupantai juos ir kitus daugiabučio gyventojus laikė uždarytus rūsyje. Kai išleido, grįžti namo jie negalėjo, buvo liepta eiti kur nori. Oksana su vaikais yra iš Čerkasų, o dabar jie gyvena Gražiškiuose“, – apie pirmuosius gyventojus pasakojo S. Petrukaitis.
Nuo ankstyvo pavasario iki rudens sodyboje žmonės keitėsi ne kartą. Tėvynės ilgesys ir palikti artimieji ukrainiečius vertė rizikuoti ir važiuoti atgal į gimtinę. Kai Irina su vaikais grįžo atgal į Bučą, bendravimas su Petrukaičių šeima nenutrūko. Netgi priešingai – prieš keletą savaičių ukrainiečiai buvo atvykę į Lietuvą.
„Iriną į Ukrainą išlydėjome su ašaromis. Kol jie čia gyveno, visas šventes švęsdavome drauge, labai suartėjome. Viešnagės savaitė buvo smagi, daug pramogavome, vykome prie jūros. Vaikai vis siuntė nuotraukas tėčiui, kuris šiuo metu kariauja“, – įsimintinomis akimirkomis dalijosi Laimutė ir Stanislovas.
Moteris sakė, kad ši užsimezgusi draugystė – tai ženklas, jog viskas buvo daroma ne veltui. Juk ir II pasalinio karo metais buvo tokių, kurie slėpė žydus viskuo rizikuodami. Tiek ji, tiek dukra mano, kad patriotiškumas ir noras padėti žmonėms yra užkoduotas genuose, kadangi Laimutės tėtis Vytautas Sedziniauskas buvo ryšininkas, platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.
Siuntė dronus ir insuliną
Pas Petrukaičius apsistojusios šeimos su vilkaviškiečiais dalijosi savo džiaugsmais ir skausmu. Donata pasakojo, kad su įvairių organizacijų pagalba į frontą pavyko išsiųsti Ukrainos kariams būtinos ekipuotės, dronų, termovizorių ir racijų. O vienam kariui, kuris sirgo diabetu, pavyko nugabenti insulino.
„Buvo didžiulis emocinis ir fizinis krūvis. Daugelis atvyko be dokumentų, todėl reikėjo viską sutvarkyti, prirašyti žmones pas gydytojus, vaikus – į mokyklas, sutvarkyti, kad gautų valstybės paramą, nuvežti į Užimtumo tarnybą“, – kalbėjo Donata.
Petrukaičių atminty išliko daug prisiminimų. Juos iliustruoja filmuota medžiaga iš pasienio ir Lietuvoje darytos nuotraukos, kuriose užfiksuoti besidžiaugiantys vaikai.
„Baigsis karas – išvažiuosiu visų lankyti ir negrįšiu visą vasarą. Sunku suskaičiuoti visus miestus, kurių gyventojus pavėžėjome arba buvome priėmę apsistoti. Irpinė, Kyjivas, Buča, Mariupolis, Lvivas...
Kai ateis laikas, tavęs paklaus arba tu pats savęs paklausi, ne su kokia mašina važiavai, bet kiek žmonių pervežei. Tokiu principu ir vadovaujamės gyvenime.
Raudonasis maras vis dar gyvas, toliau šliaužia, o ukrainiečiai kovoja visų mūsų karą“, – tikėjimo pergale neslėpė S. Petrukaitis.
Už didelę paramą ir pagalbą rūpinantis nuo karo iš Ukrainos bėgusiais žmonėmis nuoširdžiai dėkojame Vilkaviškio rajono gyventojams Genaičiams, Kvederams, Štrimaičiams, Spangevičiams, Skrinskams, Kubiliams, Dailydams, Mekšraičiams, Kakliuginams, Sedziniauskams, Jakubauskams ir brolių Česnavičių šeimoms. Taip pat D. Laužaitytei-Marc, S. Laužaitienei, R. Miliauskienei, A. Mockaičiui, L. Dubickui, Gražiškių seniūnijos kaimo bendruomenei bei marijampoliečiams Krampams ir V. Pažėrienei.
PETRUKAIČIAI
Užsk. 1570
Galerija: Ukrainiečiai_2023
Publikuota: 2023-08-17 16:35:24
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|