Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-08-31 16:19

---

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus direktorė Odeta Riklienė įsitikinusi, kad pati dvaro aplinka čia dirbančius žmones įpareigoja elgtis atsakingai.

Autorės nuotr.

Neseniai dirbti pradėjusios Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus vadovės Odetos Riklienės darbo kabinete žvilgsnį patraukia net dvi įvairių rūšių rožių kompozicijos. Tad visai neplanuotai pokalbį pradedame nuo... rožių.

– Gal kada nors rožėmis pražydės ne tik Jūsų kabinetas, bet ir dvaro kiemas? Rožynai nuo seno siejami su dvarų kultūra. Sako, dvarininkai tarpusavy varžydavosi, kurio rožynas gražesnis. Šių dienų Paežerių dvaras tokiose varžytuvėse būtų silpnas konkurentas...

– Šios rožės – iš mano kiemo. Namuose turiu apie šimtą įvairių veislių rožių, – šypteli O. Riklienė. – Visas jas po truputį įsigijau iš mokslininkės botanikės Dovilės Rylienės. Ši selekcininkė po atviru dangumi augina aukščiausios kokybės rožių kolekciją, jos rožynai žydi Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode, šalia Tiškevičių rūmų Palangoje, kituose dvaruose. Jau kreipiausi į Dovilę dėl Paežerių dvaro apželdinimo, ji man atsiuntė įvairių dvarų rožynų nuotraukų. Mūsų darbuotojai paieškojo senųjų istorinių Paežerių dvaro aplinkos fotografijų. Beje, vienoje iš jų matyti įdomus dalykas: prie Paežerių dvaro augo ne tik rožės, bet ir palmės! Tai rodo savininkų turtingumą.

Tad liko rasti geriausią apželdinimo variantą. Žinoma, su rožėmis yra kas veikti. Jas reikia tręšti, genėti, paruošti žiemai, pavasarį atidengti, kitaip tariant, reikia laiko ir lėšų – gal dėl to pastaraisiais metais rožės prie mūsų dvaro ir neaugo.

– Rožynais papuošėte ir Vištytį, kuriame pusantrų metų dirbote seniūne. Apie šį miestelį visada kalbėjote su dideliu entuziazmu ir meile. Kaip nutiko, kad nusprendėte persėsti į Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus direktorės kėdę?

– Šis žingsnis nebuvo spontaniškas. Pirmiausia tai daryti paskatino žmonės, kurie įsivaizdavo mane šitoje pozicijoje. Tai buvo akstinas apie tokius pokyčius pamąstyti pačiai. Pasitariau su šeimos nariais ir apsisprendžiau. Mano patirtis lyg ir tiko: turiu finansinių žinių, projektų administravimo, vadovavimo patirties. Supratau, kad čia bus didesnės galimybės daryti didesnius darbus.

– Ar nebuvo gaila palikti Vištytį?

– Mano darbas man patiko. Įvyko pokyčių, yra padaryta darbų. Manau, kad su žmonėmis radome kalbą, labai daug jų man padėjo ir prie tų darbų prisidėjo. Sulaukiau pagalbos iš ūkininkų, verslininkų, vietinių gyventojų ir gyvenančiųjų tolėliau. Pavyzdžiui, kai atėjau dirbti, labai nekaip atrodė suoliukai skvere miestelio centre, vargani tokie. Bet turimų lėšų užteko padaryti tik 4 suolelius, o skvere jų – 12. Man siūlė palaukti, kitais metais padaryti dar 4 suolelius, o dar kitais – likusius 4. Taip per trejus metus būtume pagaliau užbaigę. Bet kaip atrodytų skveras? Keli suoliukai nauji, gražūs, o kiti – apšiurę, nudažyti geltonais dažais... Tada su Vištyčio bendruomene ir jos pirmininke, seniūnijos darbuotojais nutarėme ieškoti rėmėjų. Ir visus likusius 8 suoliukus pastatėme už suaukotas lėšas per vienus metus.

Pasodinome ir gėlynus už regioninio parko direkcijos, seniūnijos darbuotojų, bendruomenės surinktas lėšas. Visi kartu įdėjome pastangų, kad Vištytis keistųsi. Yra ir nemažai pradėtų, bet dar neužbaigtų darbų. Manau, kad atėjęs naujas seniūnas juos tęs.

Tai atsakant į klausimą – taip, išeiti buvo gaila. Bet baigėsi vienas etapas, prasidėjo kitas. Reikia žiūrėti į priekį ir judėti pirmyn, jei matai, kad kažkur gali padaryti daugiau, kol dar turi noro ir jėgų.

– Ar einant į naują postą nekilo dvejonių žinant, kad kolektyvas, švelniai tariant, nesutarė su ankstesniąja vadove?

– Apie šią situaciją buvau girdėjusi, bet detaliau pasidomėjau tik susiruošusi dalyvauti konkurse. Tačiau žinojau, kad apie darbo kultūrą, aplinką ir žmones savo nuomonę atėjusi susidarysiu pati. Dirbu dar labai trumpai, bet pirmas įspūdis – kad viskas bus gerai. Su darbuotojais kalbėjomės, jog reikia pamiršti tai, kas buvo, ir pradėti nuo švaraus lapo. Esame kolektyvas ir tikiuosi, kad problemas, kurių visada ir visiems gali iškilti, spręsime kartu. Kita vertus, buvusi vadovė dirbo 15 metų ir, kaip visi pripažįsta, padarė gerų darbų. Tai palinkėkime vieni kitiems sėkmės ir žiūrėkime į priekį.

Man labai patiko tai, kad čia dirbantys žmonės turi gražių kūrybinių idėjų, minčių ir norų, o tai yra svarbiausia. Juk dirbame reprezentacinėje vietoje, kur vyksta renginiai ir parodos, kur visi turi justi pagarbą kultūrai, paveldui, praeičiai. Todėl jau pati aplinka įpareigoja elgtis atsakingai.

– Į naujas pareigas greičiausiai atėjote su savo veiklos vizijomis.

– Turiu susidariusi planą ir labai džiaugiuosi, kad mano idėjos gražiai sutapo su darbuotojų mintimis, ką jie norėtų nuveikti kitais metais. Yra tradiciniai renginiai, kuriuos reikia išlaikyti ir tęsti, bus ir naujų veiklų, turime minčių apie naują festivalį – bet visko dar nenoriu atskleisti. Planuojame įveiklinti parką, išnaudoti jo erdves, sukurti daugiau naujų paslaugų – visa tai padėtų gauti pajamų. Mes, kaip institucija, turime siekti daugiau užsidirbti patys, ne tik prašyti lėšų, nes finansavimas ribotas.

Norime plėsti ir stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, užmegzti ryšius su Lenkija, Skandinavija.

– Ar visos idėjos kolektyvui pasirodė priimtinos? Juk kiekvienas naujas veiksmas reikalauja ir naujų pastangų, darbo.

– Visi suprantame, kad kultūrai pinigų visą laiką stinga ir stigs. Ir norint padaryti gerai vis tiek reikės padirbėti daugiau nei galbūt mums priklauso. Bet aš manau, kad kultūros žmonės įpratę padaryti daugiau.

O kaip viskas seksis – matysime. Rugsėjo 8 d. vyks Europos kultūros paveldo dienų renginiai. Pristatysime naują paveldo objektą – arklidę, iš Vilniaus atvykęs gidas su autentiškais senoviniais LDK laikų rūbais papasakos jos istoriją.

Kitas didelis renginys, kur reikės suvienyti visas pajėgas, – tai tradicinė moliūgų šventė. Šiemet jį planuojame daryti dvi dienas, spalio 27 ir 28 d. Kviečiame visus dalyvauti!

– Pastaraisiais metais Jums tam tikra prasme sekasi su darbo aplinka, dirbate pačiose gražiausiose rajono vietose: prieš tai Vištytyje, dabar – Paežerių dvare.

– Tikrai taip. Todėl ir norisi, kad tokioje gražioje vietoje darytume vertingus, išliekamus darbus, kad bendravimo kultūra atitiktų dvaro kultūrą, kad reprezentuotume save kaip instituciją, vykdančią aukšto lygio renginius, edukacines, švietėjiškas veiklas. Kad garsėtume tik gerais dalykais, o nemalonūs būtų pamiršti ir nesikartotų – toks didžiausias mano noras.

Galerija: Dvaras

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---