Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-09-07 17:05

---

Renoldos Stepanauskaitės-Kubilienės medus žinomas ne tik rajone, bet ir už jo ribų.

Autoriaus nuotr.

Vilkaviškietė Renolda Stepanauskaitė-Kubilienė dar ne taip seniai užėmė atsakingas pareigas UAB „Vilkaviškio šilumos tinklai“, buvo pasinėrusi į rajono politikos vingrybes. Šiandien visa tai – praeitas etapas. Dabar moteris visiškai atsidavusi didžiausiam savo pomėgiui – darbui bičių ūkyje.

Padėdavo seneliui

Lietuviškas Kubilių šeimos medus puikiai žinomas ne tik Vilkaviškio rajone, bet ir už jo ribų. Šio prekės ženklo įkūrėja R. Stepanauskaitė-Kubilienė pirmą kartą su bitėmis susidūrė dar vaikystėje, būdama 4 ar 5 metų amžiaus. Tuomet jai gana dažnai tekdavo padėti bitininkaujančiam seneliui, kuris per karą buvo netekęs rankos. Dar ir dabar Renoldai iš tų laikų iškyla itin malonūs prisiminimai: tiesiai iš korio ragaujamo medaus skonis, jo kvapas, bičių dūzgimas...

Savarankiškai bitininkauti vilkaviškietė pradėjo maždaug prieš 12 metų. Tuomet į dar tik statomų namų teritoriją atskrido ir vyšnaitėje įsitaisė bičių spiečius. Renoldos vyras siūlė šeimą atiduoti bitininkams, tačiau ji to daryti nenorėjo. Moteris tvirtai pasiryžo pati pamėginti bitininkauti.

„Pasiskolinau spietinę, pažįstamas bitininkas, dabar jau į amžinybę išėjęs kybartietis Bronius Navikauskas, atvežė tradicinį dedano avilį, į kurį ir suleidome pirmąsias spietusias bites. Tas pats bitininkas padovanojo ir dar vieną šių skraiduolių šeimą, pabrėždamas, kad bitėms reikia draugijos“, – bitininkavimo pradžią prisiminė R. Stepanauskaitė-Kubilienė.

Pradėjusi bitininkauti ji iškart suprato, kad tradiciniuose, dideliuose dedano aviliuose prižiūrėti bites bus gana sunku. Dėl to moteris ėmė domėtis bitininkavimo daugiaaukščiuose aviliuose subtilybėmis. Ji ne kartą vyko į vieno didžiausių mūsų rajono bitininkų Juozo Stroko bei kai kurių kitų bites laikančių kraštiečių sodybas, mokėsi iš jų bitininkavimo amato.



Išėjo iš darbo

Praplėtusi žinių bagažą Renolda po truputį ėmė didinti ir laikomų bičių šeimų skaičių. Pavasarį ji turėjo 64 šeimas, o dabar – jau 84. Pati vilkaviškietė savo reikmėms augina bičių motinėles, tad šeimos jos bityne dauginasi natūraliai.

Prieš porą metų R. Stepanauskaitė-Kubilienė išėjo iš darbo UAB „Vilkaviškio šilumos tinklai“, kuriame iki tol užėmė gana aukštas pareigas. Nors moteris yra įgijusi teisinį išsilavinimą, tačiau pati juokavo, kad buvusiame darbe jai teko atlikti ir nemažai inžinerinių užduočių.

„Apsisprendimas palikti darbą buvo gerai apgalvotas. Susidėjo daugybė priežasčių. Tai – ir sveikatos problemos, ir prasidėjęs karantinas, ir noras gyvenime susidėlioti prioritetus. Jau anksčiau buvau pastebėjusi, kad būdama tarp bičių pailsiu, nusiraminu, pradedu geriau jaustis. Sužinojau, kad bičių terapija, netgi jų įgėlimai padeda sveikatai. Buvusiame darbe netrūko įtemptų situacijų. Galiausiai pavargau bėgti, supratau, kad noriu atrasti vidinę ramybę. Pasitarusi su vyru nusprendžiau kardinaliai pakeisti gyvenimą ir visiškai atsiduoti bitėms“, – pasakojo pašnekovė.

Skirtingo skonio medus

Išėjusi iš darbo vilkaviškietė dar padidino laikomų bičių kiekį, pradėjo koncentruotis į produkcijos įvairovę. Kaip tik tuo metu ji sužinojo, kad pažįstamas rajono ūkininkas Audrius Meseckas įsigijo liofilizavimo aparatą. Pastarasis tuo metu teigė dar ne iki galo išmokęs naudotis įrenginiu, todėl Renolda pasisiūlė tapti jo eksperimentų partnere.

„Atsimenu, kaip Paširvinčio pelkėje prisirinkau spanguolių, jas liofilizavau, pasidariau miltelių ir šiuos sumaišiau su šviežiu medumi. Rezultatas – puikus produktas. Netrukus draugė pasiūlė pagaminti medaus su citrina ir imbieru. Taip po truputį ir prasidėjo medaus su įvairiais skoniais gamyba“, – prisiminė vilkaviškietė.

Iš pradžių ji gamino 6 skonių medų. Praėjusiais metais moteris klientams jau siūlė įsigyti 13 rūšių medaus, o artimiausiu metu bus pristatyti dar 4 nauji skoniai. Tarp populiariausių gaminių yra medus su liofilizuotomis bruknėmis, vyšniomis, avietėmis, juodaisiais serbentais, čiobreliais, pipirmėtėmis, šaltalankiais ir kt.

„Į medų skirtingus ingredientus dedu ne vien dėl skonio. Jie taip pat papildo žmogaus organizmą vitaminais. Juk liofilizacijos metu naudingosios medžiagos iš produktų niekur nedingsta! Aišku, tokio tipo medus priimtinas ne visiems klientams. Nemažai vyresnio amžiaus žmonių, ypač bitininkų, teigia, kad taip tik gadinu medų. Visgi yra labai daug žmonių, mėgstančių tam tikrais priedais paskanintą medų“, – teigė bitininkė Renolda Stepanauskaitė-Kubilienė.

Tituluota midaus gamintoja

Nuo pat pirmųjų bitininkavimo metų ji gamina midų. Iš pradžių moteris jį darydavo vien savo reikmėms, nesinaudodama jokiais receptais. Kartą jos midaus paragavęs bičiulis vilkaviškietis vyndarys Vidas Skrinskas pasiūlė Renoldai stoti į Lietuvos vyndarių asociaciją. Jis išgyrė kolegės gaminamą produkciją, negailėjo jai gerų žodžių.

Netrukus vilkaviškietė nusprendė pasinaudoti V. Skrinsko patarimu ir 2021 m. liepą tapo minėtos asociacijos nare. Jau tuo metu moteris į midaus gamybą ėmė žiūrėti daug rimčiau: pati daug eksperimentavo, ėmė užsirašinėti receptus.

Galiausiai jos midų įvertino ir ekspertai. Ne vienas Renoldos pagamintas gėrimas Lietuvos vynų čempionatuose buvo įvertintas skirtingų spalvų medaliais, o pačio aukščiausio apdovanojimo sulaukė „Miškauogių midus“. Lietuviškų aviečių vynų kategorijoje 2021 m. jis šalyje neturėjo lygių.



Žmogų daro geresnį

Dar labiau didinti turimų šeimų skaičių R. Stepanauskaitė-Kubilienė neplanuoja. Ji teigia nenorinti, jog darbas užgožtų malonumą. Vilkaviškietė neneigia, jog ir dabar besisukant bičių ūkyje kartais tenka skubėti, verstis per galvą, tačiau tai nevyksta itin dažnai. Bitininkė žada ateityje dar labiau koncentruotis į gaminių kokybę bei įvairovę, tačiau tikrai ne į išgaunamo medaus kiekius.

Šie metai bityne buvo išties neblogi. Prikopinėto medaus kiekiai viršijo praėjusių ar net užpraeitų metų rezultatus. Vienintelis dalykas, kuris neramina bitininkus, – kone euru kritusios supirkimo kainos.

Įprastai visą produkciją R. Stepanauskaitė-Kubilienė realizuoja didmeniniu būdu, taip pat mugėse, tiesiai iš namų, o kartais – ir turguose. Taip pat ji rengia įvairias edukacijas, degustacijas, parodas, net mokymus pradedantiesiems bitininkams.

„Gaila, bet pastaraisiais metais tarp bitininkų lieka vis mažiau bičiuliškumo. Norėtųsi šią sąvoką reabilituoti. Dabar dauguma bitininkų vienas kitą laiko konkurentais. To būti neturėtų! Aš pati labai norėčiau, kad kuo daugiau žmonių laikytų bites. Juk šie vabzdžiai išvalo žmogaus emocijas, pakrauna energijos, moko švelnumo, atidumo, ramybės, gamtos pajautimo. Kitaip tariant, bitės žmogų daro geresnį“, – teigė pašnekovė.



Nepaaiškinamas ryšys

Šiuo metu visas per sezoną bičių suneštas medus jau surinktas, vabzdžiai pradeda ruoštis žiemai. Net ir šaltuoju metų laikotarpiu R. Stepanauskaitė-Kubilienė negali visiškai pamiršti bičių. Kai pasninga, ji į bitynus vyksta eglišakiais uždangstyti avilių lakų, dažnai internete ieško įvairios su bitininkavimu susijusios informacijos, semiasi naujų žinių.

„Per žiemą pasiilgstu bičių zvimbimo, avilių kvapo... Apskritai, su bitėmis turiu susiformavusį nepaaiškinamą ryšį. Buvę keletas situacijų, kuomet vien dėl nuojautos pavyko užbėgti galimiems skaudesniems įvykiams už akių. Pavyzdžiui, prieš keletą metų siaučiant vėtrai užsinorėjau būtinai nuvažiuoti į vieną iš savo bitynų. Vyras dar bandė atkalbėti, siūlė palaukti, kol audra nurims, bet aš buvau kategoriška. Nuvažiavę į tą bityną radome nuo avilių nuplėštus stogus. Greitai viską sutvarkėme ir taip išgelbėjome ne vieną šeimą“, – prisiminė vilkaviškietė.

Kitą sykį ji į bityną užsinorėjo nuvažiuoti vėlai vakare. Nuvykusi į vietą moteris rado nuverstus porą avilių. Vėliau paaiškėjo, kad juos išvertė šonus pasikasyti atėjusi stirna. Deja, tąkart nemaža dalis bičių taip ir neišgyveno.

„Mėgaujuosi šiuo gyvenimo etapu ir kol kas visiškai nepasiilgstu buvusių veiklų. Manau, kad bitininkausiu tol, kol leis sveikata“, – šypsojosi R. Stepanauskaitė-Kubilienė.

Galerija: bitininkė

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---