|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-09-18 17:13
|
|
|
Choreografė Greta Ziegoraitienė Kybartuose vadovauja keturiems mergaičių kolektyvams.
Asmeninio albumo nuotr.
Grakštūs judesiai, muzika, blizgūs drabužiai... Tai prikausto žiūrovo dėmesį, kai scenoje pasirodo šokėjai. Bet po ryškiu jų įvaizdžiu slepiasi kitokia, mums nematoma realybė – ilgos darbo valandos, psichologiniai iššūkiai ir dideli lūkesčiai. Apie tai pasakojo pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ šokėjų grupių vadovė Greta ZIEGORAITIENĖ.
– Dirbate Kybartų kultūros centre. Kokia buvo pradžia?
– Prisipažinsiu, kai dar mokiausi mokykloje, net nežinojau, kad Kybartuose yra orkestras. Apie laisvą darbo vietą išgirdau atsitiktinai. Su kolektyvo „Agatas“, kuriam tada vadovavau, šokėjais atvykome į Kybartus šokti krepšinio varžybose. Ten pažįstamas užsiminė, kad kultūros centrui reikia choreografės. Taip ir atėjau. Pradėjusi dirbti iškart pastebėjau, kad šokių būrelį lankančios mergaitės labai imlios, noriai mokosi, todėl pabandėme šokti šiuolaikinius šokius. Radau labai jaunas šokėjas, kurias jau užsiauginau. Pastebėjau, kad susikalbėti ir pasiekti puikių rezultatų yra paprasčiau, kai pati ugdai ir lavini šokėjas nuo mažens.
– Kuo orkestro šokėjos skiriasi nuo kitų kolektyvų?
– Šokių repertuarą turime taikyti prie orkestro kūrinių, klasikinės muzikos, maršų, prie to deriname judesius. Be to, yra tam tikri atributai, kuriuos naudoja orkestro šokėjos, – kutai, kaspinai ir t. t. Mūsų orkestras groja daug šiuolaikinių kūrinių, todėl ir šokių turime labai įvairių. O kartais būna ir taip, kad pagal mūsų sukurtą šokį orkestro vadovas aranžuoja muziką ir pritaiko ją kolektyvui.
Turiu keturias šokėjų grupes – iš viso apie šimtą mergaičių. Vyriausios merginos, kolektyvas „Liepos“, – pagrindinė orkestro šokėjų grupė. Tačiau su „Kybartais“ šoka ir paauglių kolektyvas. Mažosios dar tik mokosi, tačiau ir jas pratiname šokti su orkestru, ypač, kai pasirodome saviems žiūrovams, kybartiečiams. Jauniausiai mūsų šokėjai dar tik ketveri metukai.
Mano šokių kolektyvai koncertuoja ir be orkestro. Turime įvairių stilių šokių. Vyresnės šokėjos dalyvauja festivaliuose, konkursuose – smagu, kai gerai sekasi.
– Kaip atrodo choreografo darbo užkulisiai?
– Socialiniuose tinkluose choreografai demonstruoja gražias koncertų akimirkas ir pasiekimus, tačiau niekas nemato, kad tai – sunkaus ir ilgo darbo rezultatas. Visi šokių kolektyvai patiria ne tik gražių ir smagių situacijų. Pasitaiko nesusikalbėjimo, nusivylimo, pykčio, nesutarimų. Labiausiai glumina tėvų priekaištai, kad jų vaikas šoka ne pirmoje eilėje, bet juk visi priekyje šokti negali.
– Su kokiais iššūkiais Jums, kaip šokėjai, teko susidurti?
– Kai studijavau šokio pedagogiką Vilniuje, sunkiausia buvo suvokti, kad nesu pati geriausia. Vilkaviškyje buvau tarp stipriausių, o didmiestyje supratau, jog yra ir geresnių. Į studijas susirinkome iš visos Lietuvos, kiti – iš meno mokyklų, kuriose buvo labai aukštas paruošimo lygis. Dauguma mano kurso draugų buvo gerai įvaldę pasirinktą šokio stilių ir atrodė kaip profesionalai. Man šokio buvo tekę mokytis tik mokykloje, būreliuose – iš viso pas tris pedagoges. Kiekviena suteikė žinių apie įvairius šokio žanrus: pramoginį, klasikinį, liaudies. Įstojusi studijuoti jaučiausi gerai neišmananti nė vieno stiliaus – visų po truputį. Pradžioje tai baugino, tačiau man sekėsi studijuoti, buvau pastebėta dėstytojų, kurie drąsino ir augino. Dabar manau, kad tai, jog nuo mažens negludinau vieno stiliaus, buvo gera patirtis. Todėl dabar sujungdama skirtingus žanrus galiu eksperimentuoti, sugebu kurti įvairias kompozicijas.
– Ar šokėjams tenka atitikti tam tikrus grožio standartus?
– Anksčiau standartai buvo griežtesni, dabar atsiranda kitoks supratimas. Kai studijavau, pastebėjau, kad vadovai rinkdavosi tuos, kurie buvo lieknesni, patrauklesnės išvaizdos. Todėl ir aš galvojau, kad numetusi keletą kilogramų būsiu pastebėta. Dėl šių priežasčių šokėjos dažnai susiduria su psichologinėmis problemomis, „grožio kultas“ veda į valgymo sutrikimus. Pati tai patyriau, todėl dabar galiu laiku pastebėti merginas, kurioms kyla tokių bėdų. Nuolat stebiu savo šokėjas, kad padėčiau joms atsilaikyti prieš šią mūsų laikmečio problemą.
– Kokios savybės, Jūsų nuomone, yra svarbios šokėjui?
– Motyvacija, atkaklumas, darbštumas. Šokėjui neužtenka gerai atlikti judesius. Šokį turi jausti. Emociją, kurią nori perduoti, žiūrovai pastebi labiausiai.
Jei nori šokti kolektyve, turi mokytis dirbti komandoje. Mano darbo praktika dar nedidelė, tačiau jau sutikau nustebinusių vaikų. Dėl didelių pastangų ir noro jie taip ūgtelėjo, kad dabar yra labai geri šokėjai.
– Ar išmokti šokti gali bet kuris to panoręs žmogus?
– Šokti gali visi. Svarbu išsiaiškinti, kokie yra šokėjo lūkesčiai: ar tiesiog pailsėti, atsipalaiduoti, linksmai praleisti laiką, lavinti judesius, ar mokytis šokio, kad juo galėtų džiuginti žiūrovus, skinti laurus konkursuose.
– Koks turi būti pedagogas?
– Atidus, dėmesingas, gebėti sudominti, valdyti, motyvuoti auditoriją. Svarbu suprasti, kad vien griežtas žodis šiuolaikiniams vaikams nepadeda. Jiems reikia suteikti pasirinkimo galimybę – susitarti ir nustatyti laisvės bei atsakomybės ribas. Dažnai su šokėjomis apie tai diskutuojame. Mes kartu išsiaiškinome, kad gerų rezultatų pasiekiame tik tuomet, kai bendraujame ramiai, be pykčių, išklausome vieni kitus.
Aš manau, kad kiekvienas šokėjas renkasi vadovą ir kolektyvą pagal savo charakterį, šokių stilių, tai, kas jam yra artima. Vienas pedagogas visko duoti negali.
– Ar kada nors galvojote apie profesinės krypties keitimą?
– Būna, kad pagalvoju. Pailsėjusi suprantu, kad tai – nuovargis. Manau, jog daugelis, pavargę nuo tempo, konkurencijos, aplinkinių požiūrio, atsiduria apmąstymų kryžkelėje. Dažnas mąsto, kad gal kitur būtų lengviau.
Tačiau vaikų džiaugsmas ir tikėjimas mokytoju atperka sunkų darbą.
Gabrielė ŽEMAITYTĖ
Grakštūs judesiai, muzika, blizgūs drabužiai... Tai prikausto žiūrovo dėmesį, kai scenoje pasirodo šokėjai. Bet po ryškiu jų įvaizdžiu slepiasi kitokia, mums nematoma realybė – ilgos darbo valandos, psichologiniai iššūkiai ir dideli lūkesčiai. Apie tai pasakojo pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ šokėjų grupių vadovė Greta ZIEGORAITIENĖ. |
– Dirbate Kybartų kultūros centre. Kokia buvo pradžia?
– Prisipažinsiu, kai dar mokiausi mokykloje, net nežinojau, kad Kybartuose yra orkestras. Apie laisvą darbo vietą išgirdau atsitiktinai. Su kolektyvo „Agatas“, kuriam tada vadovavau, šokėjais atvykome į Kybartus šokti krepšinio varžybose. Ten pažįstamas užsiminė, kad kultūros centrui reikia choreografės. Taip ir atėjau. Pradėjusi dirbti iškart pastebėjau, kad šokių būrelį lankančios mergaitės labai imlios, noriai mokosi, todėl pabandėme šokti šiuolaikinius šokius. Radau labai jaunas šokėjas, kurias jau užsiauginau. Pastebėjau, kad susikalbėti ir pasiekti puikių rezultatų yra paprasčiau, kai pati ugdai ir lavini šokėjas nuo mažens.
– Kuo orkestro šokėjos skiriasi nuo kitų kolektyvų?
– Šokių repertuarą turime taikyti prie orkestro kūrinių, klasikinės muzikos, maršų, prie to deriname judesius. Be to, yra tam tikri atributai, kuriuos naudoja orkestro šokėjos, – kutai, kaspinai ir t. t. Mūsų orkestras groja daug šiuolaikinių kūrinių, todėl ir šokių turime labai įvairių. O kartais būna ir taip, kad pagal mūsų sukurtą šokį orkestro vadovas aranžuoja muziką ir pritaiko ją kolektyvui.
Turiu keturias šokėjų grupes – iš viso apie šimtą mergaičių. Vyriausios merginos, kolektyvas „Liepos“, – pagrindinė orkestro šokėjų grupė. Tačiau su „Kybartais“ šoka ir paauglių kolektyvas. Mažosios dar tik mokosi, tačiau ir jas pratiname šokti su orkestru, ypač, kai pasirodome saviems žiūrovams, kybartiečiams. Jauniausiai mūsų šokėjai dar tik ketveri metukai.
Mano šokių kolektyvai koncertuoja ir be orkestro. Turime įvairių stilių šokių. Vyresnės šokėjos dalyvauja festivaliuose, konkursuose – smagu, kai gerai sekasi.
– Kaip atrodo choreografo darbo užkulisiai?
– Socialiniuose tinkluose choreografai demonstruoja gražias koncertų akimirkas ir pasiekimus, tačiau niekas nemato, kad tai – sunkaus ir ilgo darbo rezultatas. Visi šokių kolektyvai patiria ne tik gražių ir smagių situacijų. Pasitaiko nesusikalbėjimo, nusivylimo, pykčio, nesutarimų. Labiausiai glumina tėvų priekaištai, kad jų vaikas šoka ne pirmoje eilėje, bet juk visi priekyje šokti negali.
– Su kokiais iššūkiais Jums, kaip šokėjai, teko susidurti?
– Kai studijavau šokio pedagogiką Vilniuje, sunkiausia buvo suvokti, kad nesu pati geriausia. Vilkaviškyje buvau tarp stipriausių, o didmiestyje supratau, jog yra ir geresnių. Į studijas susirinkome iš visos Lietuvos, kiti – iš meno mokyklų, kuriose buvo labai aukštas paruošimo lygis. Dauguma mano kurso draugų buvo gerai įvaldę pasirinktą šokio stilių ir atrodė kaip profesionalai. Man šokio buvo tekę mokytis tik mokykloje, būreliuose – iš viso pas tris pedagoges. Kiekviena suteikė žinių apie įvairius šokio žanrus: pramoginį, klasikinį, liaudies. Įstojusi studijuoti jaučiausi gerai neišmananti nė vieno stiliaus – visų po truputį. Pradžioje tai baugino, tačiau man sekėsi studijuoti, buvau pastebėta dėstytojų, kurie drąsino ir augino. Dabar manau, kad tai, jog nuo mažens negludinau vieno stiliaus, buvo gera patirtis. Todėl dabar sujungdama skirtingus žanrus galiu eksperimentuoti, sugebu kurti įvairias kompozicijas.
– Ar šokėjams tenka atitikti tam tikrus grožio standartus?
– Anksčiau standartai buvo griežtesni, dabar atsiranda kitoks supratimas. Kai studijavau, pastebėjau, kad vadovai rinkdavosi tuos, kurie buvo lieknesni, patrauklesnės išvaizdos. Todėl ir aš galvojau, kad numetusi keletą kilogramų būsiu pastebėta. Dėl šių priežasčių šokėjos dažnai susiduria su psichologinėmis problemomis, „grožio kultas“ veda į valgymo sutrikimus. Pati tai patyriau, todėl dabar galiu laiku pastebėti merginas, kurioms kyla tokių bėdų. Nuolat stebiu savo šokėjas, kad padėčiau joms atsilaikyti prieš šią mūsų laikmečio problemą.
– Kokios savybės, Jūsų nuomone, yra svarbios šokėjui?
– Motyvacija, atkaklumas, darbštumas. Šokėjui neužtenka gerai atlikti judesius. Šokį turi jausti. Emociją, kurią nori perduoti, žiūrovai pastebi labiausiai.
Jei nori šokti kolektyve, turi mokytis dirbti komandoje. Mano darbo praktika dar nedidelė, tačiau jau sutikau nustebinusių vaikų. Dėl didelių pastangų ir noro jie taip ūgtelėjo, kad dabar yra labai geri šokėjai.
– Ar išmokti šokti gali bet kuris to panoręs žmogus?
– Šokti gali visi. Svarbu išsiaiškinti, kokie yra šokėjo lūkesčiai: ar tiesiog pailsėti, atsipalaiduoti, linksmai praleisti laiką, lavinti judesius, ar mokytis šokio, kad juo galėtų džiuginti žiūrovus, skinti laurus konkursuose.
– Koks turi būti pedagogas?
– Atidus, dėmesingas, gebėti sudominti, valdyti, motyvuoti auditoriją. Svarbu suprasti, kad vien griežtas žodis šiuolaikiniams vaikams nepadeda. Jiems reikia suteikti pasirinkimo galimybę – susitarti ir nustatyti laisvės bei atsakomybės ribas. Dažnai su šokėjomis apie tai diskutuojame. Mes kartu išsiaiškinome, kad gerų rezultatų pasiekiame tik tuomet, kai bendraujame ramiai, be pykčių, išklausome vieni kitus.
Aš manau, kad kiekvienas šokėjas renkasi vadovą ir kolektyvą pagal savo charakterį, šokių stilių, tai, kas jam yra artima. Vienas pedagogas visko duoti negali.
– Ar kada nors galvojote apie profesinės krypties keitimą?
– Būna, kad pagalvoju. Pailsėjusi suprantu, kad tai – nuovargis. Manau, jog daugelis, pavargę nuo tempo, konkurencijos, aplinkinių požiūrio, atsiduria apmąstymų kryžkelėje. Dažnas mąsto, kad gal kitur būtų lengviau.
Tačiau vaikų džiaugsmas ir tikėjimas mokytoju atperka sunkų darbą.
Gabrielė ŽEMAITYTĖ
Galerija: šokėjos
Publikuota: 2023-09-18 17:13:31
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Teisingumo paieškos sprogo it muilo burbulas * Tarybos nutarimai: didins darželinukų grupes, statys daugiabutį
* Infoturo dalyvius žavėjo degustacijomis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|