|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-10-12 16:55
|
|
|
Kavinė Hrozos kaime sprogus raketai akimirksniu virto griuvėsiais.
Autoriaus nuotr.
„Man 31-eri, gelbėtoju dirbu jau 12 metų ir esu daug ko regėjęs, ypač kare. Tačiau tai, ką pamatėme Hrozoje, mane taip sukrėtė, jog matytų vaizdų košmaras persekiojo visą naktį“, – sakė Charkivo gelbėtojų komandos narys Sergejus Parchomenko.
Įtaria kolaborantus
Į Hrozos kaimelį, nuo Charkivo nutolusį 85 km, gelbėtojai atvažiavo labai greitai, tačiau sprogimo epicentre buvusiems žmonėms padėti nebegalėjo. Priešo paleista galinga bomba „Iskander“ į dalis sudraskė visų, kas buvo atėjęs į gedulingus pietus, kūnus. Bomba akimirksniu pražudė 51 žmogų, ir medikų pagalbos prireikė tik penkiems, kurie sprogimo metu buvo gretimoje parduotuvėje. Visi sunkiai sužeisti – gydytojai kovoja dėl jų gyvybės.
Tragedija nutiko komplekse, kuriame anksčiau buvo įsikūręs vaikų darželis. Prieš keletą metų jį nupirkęs verslininkas viename pastate įkūrė parduotuvę, o kitame – nedidelę kavinukę. Pastaroji paprastai veikdavo tik savaitgaliais, nebent vykdavo vestuvės ar gedulingi pietūs.
Hrozos kaimelis – mažytis, iki karo jame gyveno 330 žmonių, o prieš tragediją – kiek daugiau nei šimtas. Kaimas buvo okupuotas septynis mėnesius, o fronto linijai pasislinkus ties Kupiansko miestu dabar yra 35 km nuo jos.
Įdomu tai, jog priešui traukiantis penktadalis Hrozos gyventojų pabėgo kartu, nes okupacijos metu talkino Maskvos režimui – buvo tapę kolaborantais. Todėl kaime dabar spėliojama, kad kažkas iš vietinių gyventojų, slaptas priešų sąjungininkas, pranešė okupantams apie tai, kada ir kur rengiami gedulingi pietūs.
Žuvo akimirksniu
Rusijos kariai greičiausiai manė, kad kavinėje bus daug ukrainiečių kovotojų, susirinksiančių į kario Andrejaus Kozirio perlaidojimą, tačiau kavinėje buvo vien civiliai kaimiečiai.
47 metų A. Koziris dvejus metus iki karo kartu su žmona ir sūnumi gyveno bei uždarbiavo Lenkijoje, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą nusprendė grįžti ginti tėvynės. Į kariuomenę savanoriu įstojo ir jo sūnus, abu buvo pasiųsti į skirtingas fronto vietas.
Prieš metus A. Koziris žuvo, tačiau ilgai nebuvo žinoma, kur karys palaidotas. Neseniai šeimą pasiekė žinia, kad genetinis DNR tyrimas atskleidė, jog A. Kozoris buvo palaidotas Dnipre kaip nežinomas karys.
Artimieji nusprendė karį perlaidoti gimtajame kaime ir į gedulingus pietus pakvietė ateiti visus, kas tik gali. Apie 13.30 val. visiems susėdus prie stalų atskriejo bomba, kavinę pavertusi griuvėsių krūva. Per sprogimą žuvo A. Kozirio sūnus, žmona, šios sesuo ir tėvai.
Naujai pastatytame name iš visos jame gyvenusios šeimos teliko šuo ir dvi katės.
„Kavinėje sėdėję žmonės žuvo akimirksniu, padėti galėjome tik keliems, buvusiems tuo metu parduotuvėje, vienas iš sužeistųjų mirė dar nespėjus atvykti greitosios pagalbos medikams“, – pasakojo pirmas į nelaimės vietą atbėgęs kitoje gatvės pusėje gyvenantis 32-ejų Sergejus Pletinka. Šis vyriškis – taip pat karys, tuo metu iš fronto buvo grįžęs trumpų atostogų.
„Sprogimas buvo toks galingas, kad smūgio banga mane nusviedė tris metrus į šoną – atsitrenkiau į garažo duris“, – pasakojo S. Pletinka. Į gatvę iš kiemo išbėgęs vaikinas šalia tėvų namų pamatė du kariškius kruvinais veidais. Vyrai buvo sustoję prie parduotuvės apsipirkti. Jiems išlipus iš mašinos pasigirdo sprogimas. Atnešęs sužalotiesiems tvarsčių pats S. Pletinka nuskubėjo į pastatą, kuriame sprogo raketa.
„Kelis asmenis, kurie judėjo, nunešėme ant žolės – kiti buvo suplėšyti į gabalus. Matyti taip sudarkytus pažįstamų žmonių kūnus buvo nepakeliama, ašaros plūste plūdo. Kad netrukdyčiau atvykusiems medikams bei gelbėtojams, pasitraukiau į šalį“, – pasakojo vaikinas.
Išgelbėjo atsitiktinumas
„Mano broliui Aleksandrui sekmadienį turėjo sukakti septyniasdešimt metų. Tą ketvirtadienio rytą jis buvo atvykęs pas mane, į Ševčenkovo miestelį, esantį už penkių kilometrų nuo Hrozos. Susitarėme, kad savaitgalį susitiksime ir su žmonomis atšvęsime jo jubiliejų kavinėje Hrozoje“, – pasakojo Leonidas Gluško. Prieš pietus Aleksandras atsisveikino ir dviračiu išvažiavo namo pasakęs, kad skuba į kario šermenis.
Išgirdęs sprogimą ir sužinojęs, kas įvyko, L. Gluško suskubo skambinti broliui, tačiau šis nebeatsiliepė. Atsiliepė tik jo žmona Halina, kuri ašarodama patvirtino, kad žuvo ne tik vyras, bet ir 46-erių duktė Svetlana Platonenko, kartu su tėvu buvusi kavinėje. Halina gyva liko todėl, kad pasijutusi prastai nusprendė geriau pasilikti namuose. Pasisekė ir 41 metų Natašai Berezanec, dirbančiai buhaltere gretimame kaime. Ji į gedulingus pietus ketino eiti su šešiolikmečiu sūnumi Dima.
„Pykau ant darbdavio, jog užlaikė darbe ir pavėlavau į šermenis, bet dabar norisi jam išbučiuoti rankas, nes tik jo dėka likome gyvi ir aš, ir sūnus“, – kalbėjo moteris.
„Žaidžiau telefonu, kai pasigirdo kurtinantis driokstelėjimas ir ėmė dužti langų stiklai, – prisiminė Natašos sūnus Dima. – Paskambinau tėčiui į frontą, jis liepė kuo greičiau bėgti į kaimo pakraštį, pas gimines. Sakė, kad į kavinę gali atskristi daugiau raketų.“ Priešai dažniausiai taip daro – po minutės ar kelių į sprogimo vietą pasiunčia dar raketų, kad pražudytų pagalbon atskubėjusius žmones. Tą kartą daugiau raketų neatskrido, tačiau kitą dieną, kai į tragedijos vietą rinkosi aukų artimieji bei žurnalistai, aplink Hrozos kaimą sprogo net šešios bombos.
Priešai nejaudina
Užkalbinau netoli griuvėsių stovinčias moteris – viena raudojo, o dvi ją ramino. Paaiškėjo, jog raudančioji dirbo sugriautoje parduotuvėje, tačiau tragedijos dieną buvo ne jos pamaina. Moteris verkė dėl sunkiai sužeistos kolegės ir žuvusių kaimynų, kuriuos pažinojo nuo vaikystės.
Gelbėtojas Sergejus Parchomenko pasakojo kasdien susiduriantis su mirtimi: „Mums nuolat iš fronto atveža Rusijos karių kūnus ar tai, kas iš jų likę. Turime juos tvarkingai perdėti į specialius maišus, dėti į šaldytuvus, kad vėliau būtų galima juos iškeisti į mūsų žuvusių karių palaikus.“
Tačiau priešų palaikai gelbėtojų nejaudina, nes tai okupantai, patys nusipelnę mirties. Tačiau tai, ką pamatė Hrozos kaime, – visai kas kita, nes tai ne kariai, kurių mirtis fronte – natūralus dalykas. Žuvo civiliai, paprasti, vargani kaimo žmonės, suėję paminėti perlaidojamo kario atminimą.
Rusų sprendimą paleisti raketą į tokį renginį gelbėtojas pavadino nesuvokiamu nusikaltimu, kuris pražudė ištisas šeimas, žmonių kūnus sudarkė taip, jog juos teko surinkti po gabaliuką. „Norisi verkti kartu su raudančiais Hrozos žmonėmis, norisi keršyti okupantams, norisi prašyti mūsų karių nesigailėti tų išsigimėlių, norisi rėkti Vakarų politikams: ko snaudžiate, ko vėluojate tiekti ginklus, ko nepadedate sudoroti Putino?!“ – taip savo skausmą ir pyktį liejo S. Parchomenko, asmeniškai pažinojęs visus žuvusiuosius.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Hrozos, Ukraina
„Man 31-eri, gelbėtoju dirbu jau 12 metų ir esu daug ko regėjęs, ypač kare. Tačiau tai, ką pamatėme Hrozoje, mane taip sukrėtė, jog matytų vaizdų košmaras persekiojo visą naktį“, – sakė Charkivo gelbėtojų komandos narys Sergejus Parchomenko. |
Į Hrozos kaimelį, nuo Charkivo nutolusį 85 km, gelbėtojai atvažiavo labai greitai, tačiau sprogimo epicentre buvusiems žmonėms padėti nebegalėjo. Priešo paleista galinga bomba „Iskander“ į dalis sudraskė visų, kas buvo atėjęs į gedulingus pietus, kūnus. Bomba akimirksniu pražudė 51 žmogų, ir medikų pagalbos prireikė tik penkiems, kurie sprogimo metu buvo gretimoje parduotuvėje. Visi sunkiai sužeisti – gydytojai kovoja dėl jų gyvybės.
Tragedija nutiko komplekse, kuriame anksčiau buvo įsikūręs vaikų darželis. Prieš keletą metų jį nupirkęs verslininkas viename pastate įkūrė parduotuvę, o kitame – nedidelę kavinukę. Pastaroji paprastai veikdavo tik savaitgaliais, nebent vykdavo vestuvės ar gedulingi pietūs.
Hrozos kaimelis – mažytis, iki karo jame gyveno 330 žmonių, o prieš tragediją – kiek daugiau nei šimtas. Kaimas buvo okupuotas septynis mėnesius, o fronto linijai pasislinkus ties Kupiansko miestu dabar yra 35 km nuo jos.
Įdomu tai, jog priešui traukiantis penktadalis Hrozos gyventojų pabėgo kartu, nes okupacijos metu talkino Maskvos režimui – buvo tapę kolaborantais. Todėl kaime dabar spėliojama, kad kažkas iš vietinių gyventojų, slaptas priešų sąjungininkas, pranešė okupantams apie tai, kada ir kur rengiami gedulingi pietūs.
Rusijos kariai greičiausiai manė, kad kavinėje bus daug ukrainiečių kovotojų, susirinksiančių į kario Andrejaus Kozirio perlaidojimą, tačiau kavinėje buvo vien civiliai kaimiečiai.
47 metų A. Koziris dvejus metus iki karo kartu su žmona ir sūnumi gyveno bei uždarbiavo Lenkijoje, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą nusprendė grįžti ginti tėvynės. Į kariuomenę savanoriu įstojo ir jo sūnus, abu buvo pasiųsti į skirtingas fronto vietas.
Prieš metus A. Koziris žuvo, tačiau ilgai nebuvo žinoma, kur karys palaidotas. Neseniai šeimą pasiekė žinia, kad genetinis DNR tyrimas atskleidė, jog A. Kozoris buvo palaidotas Dnipre kaip nežinomas karys.
Artimieji nusprendė karį perlaidoti gimtajame kaime ir į gedulingus pietus pakvietė ateiti visus, kas tik gali. Apie 13.30 val. visiems susėdus prie stalų atskriejo bomba, kavinę pavertusi griuvėsių krūva. Per sprogimą žuvo A. Kozirio sūnus, žmona, šios sesuo ir tėvai.
Naujai pastatytame name iš visos jame gyvenusios šeimos teliko šuo ir dvi katės.
„Kavinėje sėdėję žmonės žuvo akimirksniu, padėti galėjome tik keliems, buvusiems tuo metu parduotuvėje, vienas iš sužeistųjų mirė dar nespėjus atvykti greitosios pagalbos medikams“, – pasakojo pirmas į nelaimės vietą atbėgęs kitoje gatvės pusėje gyvenantis 32-ejų Sergejus Pletinka. Šis vyriškis – taip pat karys, tuo metu iš fronto buvo grįžęs trumpų atostogų.
„Sprogimas buvo toks galingas, kad smūgio banga mane nusviedė tris metrus į šoną – atsitrenkiau į garažo duris“, – pasakojo S. Pletinka. Į gatvę iš kiemo išbėgęs vaikinas šalia tėvų namų pamatė du kariškius kruvinais veidais. Vyrai buvo sustoję prie parduotuvės apsipirkti. Jiems išlipus iš mašinos pasigirdo sprogimas. Atnešęs sužalotiesiems tvarsčių pats S. Pletinka nuskubėjo į pastatą, kuriame sprogo raketa.
„Kelis asmenis, kurie judėjo, nunešėme ant žolės – kiti buvo suplėšyti į gabalus. Matyti taip sudarkytus pažįstamų žmonių kūnus buvo nepakeliama, ašaros plūste plūdo. Kad netrukdyčiau atvykusiems medikams bei gelbėtojams, pasitraukiau į šalį“, – pasakojo vaikinas.
„Mano broliui Aleksandrui sekmadienį turėjo sukakti septyniasdešimt metų. Tą ketvirtadienio rytą jis buvo atvykęs pas mane, į Ševčenkovo miestelį, esantį už penkių kilometrų nuo Hrozos. Susitarėme, kad savaitgalį susitiksime ir su žmonomis atšvęsime jo jubiliejų kavinėje Hrozoje“, – pasakojo Leonidas Gluško. Prieš pietus Aleksandras atsisveikino ir dviračiu išvažiavo namo pasakęs, kad skuba į kario šermenis.
Išgirdęs sprogimą ir sužinojęs, kas įvyko, L. Gluško suskubo skambinti broliui, tačiau šis nebeatsiliepė. Atsiliepė tik jo žmona Halina, kuri ašarodama patvirtino, kad žuvo ne tik vyras, bet ir 46-erių duktė Svetlana Platonenko, kartu su tėvu buvusi kavinėje. Halina gyva liko todėl, kad pasijutusi prastai nusprendė geriau pasilikti namuose. Pasisekė ir 41 metų Natašai Berezanec, dirbančiai buhaltere gretimame kaime. Ji į gedulingus pietus ketino eiti su šešiolikmečiu sūnumi Dima.
„Pykau ant darbdavio, jog užlaikė darbe ir pavėlavau į šermenis, bet dabar norisi jam išbučiuoti rankas, nes tik jo dėka likome gyvi ir aš, ir sūnus“, – kalbėjo moteris.
„Žaidžiau telefonu, kai pasigirdo kurtinantis driokstelėjimas ir ėmė dužti langų stiklai, – prisiminė Natašos sūnus Dima. – Paskambinau tėčiui į frontą, jis liepė kuo greičiau bėgti į kaimo pakraštį, pas gimines. Sakė, kad į kavinę gali atskristi daugiau raketų.“ Priešai dažniausiai taip daro – po minutės ar kelių į sprogimo vietą pasiunčia dar raketų, kad pražudytų pagalbon atskubėjusius žmones. Tą kartą daugiau raketų neatskrido, tačiau kitą dieną, kai į tragedijos vietą rinkosi aukų artimieji bei žurnalistai, aplink Hrozos kaimą sprogo net šešios bombos.
Užkalbinau netoli griuvėsių stovinčias moteris – viena raudojo, o dvi ją ramino. Paaiškėjo, jog raudančioji dirbo sugriautoje parduotuvėje, tačiau tragedijos dieną buvo ne jos pamaina. Moteris verkė dėl sunkiai sužeistos kolegės ir žuvusių kaimynų, kuriuos pažinojo nuo vaikystės.
Gelbėtojas Sergejus Parchomenko pasakojo kasdien susiduriantis su mirtimi: „Mums nuolat iš fronto atveža Rusijos karių kūnus ar tai, kas iš jų likę. Turime juos tvarkingai perdėti į specialius maišus, dėti į šaldytuvus, kad vėliau būtų galima juos iškeisti į mūsų žuvusių karių palaikus.“
Tačiau priešų palaikai gelbėtojų nejaudina, nes tai okupantai, patys nusipelnę mirties. Tačiau tai, ką pamatė Hrozos kaime, – visai kas kita, nes tai ne kariai, kurių mirtis fronte – natūralus dalykas. Žuvo civiliai, paprasti, vargani kaimo žmonės, suėję paminėti perlaidojamo kario atminimą.
Rusų sprendimą paleisti raketą į tokį renginį gelbėtojas pavadino nesuvokiamu nusikaltimu, kuris pražudė ištisas šeimas, žmonių kūnus sudarkė taip, jog juos teko surinkti po gabaliuką. „Norisi verkti kartu su raudančiais Hrozos žmonėmis, norisi keršyti okupantams, norisi prašyti mūsų karių nesigailėti tų išsigimėlių, norisi rėkti Vakarų politikams: ko snaudžiate, ko vėluojate tiekti ginklus, ko nepadedate sudoroti Putino?!“ – taip savo skausmą ir pyktį liejo S. Parchomenko, asmeniškai pažinojęs visus žuvusiuosius.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Hrozos, Ukraina
Galerija: Hrozos kaimas
Publikuota: 2023-10-12 16:55:34
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kaimynų konfliktas tęsiasi 20 metų* Bendruomenė turi vieną norą – gyventi patogiau
* Arklinio pašto laikai Vilkaviškio krašte
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|