|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-10-19 16:19
|
|
|
Daukšos Postilės antraštinis lapas.
Autoriaus nuotr.
Tikriausiai daugelis iš mūsų bent kažką yra girdėjęs apie kunigą Mikalojų Daukšą ir apie jo 1599 m. į lietuvių kalbą išverstą Postilla catholicka, dar kitaip vadinamą tiesiog Daukšos Postile. Vis dėlto faktas, kad vienas jos egzempliorius trumpai viešėjo Virbalyje, yra malonus atradimas ir iš jo kilusiam straipsnio autoriui, ir visiems kraštiečiams.
Didžiausias XVI a. lietuviškas leidinys
Minimame pamokslų rinkinyje buvo išspausdinta garsioji M. Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, kurios nors trumpą ištrauką atmintinai privalo mokytis dauguma Lietuvos mokinių. Dažniausiai tai būna šie žodžiai: „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“
M. Daukšos Postilę išspausdino Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvė, manoma, 500 egzempliorių tiražu. Didelio formato, 627 puslapių knyga tapo didžiausiu XVI a. lietuvišku leidiniu. Daugiau nei per 400 metų didžioji dalis šios knygos egzempliorių buvo „suskaityti“, sunaikinti ar kitaip sudūlėjo ir išnyko amžiams. Tačiau pagrįstai galima džiaugtis, kad iki mūsų laikų išliko 8 Daukšos Postilės egzemplioriai, iš kurių 5 saugomi Lietuvoje. Įdomu, tai, kad vienas jų turi sąsajų su Vilkaviškio kraštu, o dar tiksliau – su Virbaliu.
Plukdė valtimis, vežė vežimais
Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Vilniuje turi vieną M. Daukšos Postilės egzempliorių. Atidžiau jį pavarčius, knygos priešlapyje galima aptikti buvusio jos savininko, vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretoriaus, kunigo Otono Praniausko įrašą, kuriuo jis savo turimą Daukšos Postilės egzempliorių padovanojo Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijai. Be dovanojimo fakto, O. Praniauskas taip pat trumpai pateikia informaciją apie visus iki jo buvusius knygos savininkus. Tokiu būdu sužinome, kad pirmieji Daukšos Postilės savininkai buvo Virbalio jėzuitai (įraše: Jezuitow w Wierzbolowie).
Jėzuitai Virbalyje pasirodė apie 1614 m., kai buvo įkurta Virbalio jėzuitų misija. Į šį, tuo metu tikrai geografiškai atkampų, nuo pagrindinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos Nemunu ir Šešupe bei didele Punios giria atskirtą miestą, neseniai, 1593 m., gavusį Magdeburgo teises, kasmet iš 1614 m. Žemaitijoje įkurtos Kražių kolegijos buvo siunčiami 2–3 jėzuitai.
Jiems tekdavo įveikti apie 120 kilometrų: persikelti valtimi per Nemuną ties Jurbarku ir keliauti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Prūsijos pasienio ruožu, pro tuo metu jau įkurtus kelis pasienio punktus, tokius kaip Slavikai. Tada dar kartą persikelti per upę, bet šį kartą per Šešupę ties dabartiniu Kudirkos Naumiesčiu ir galiausiai po sunkios ir varginančios kelionės pasiekti Virbalį.
Tokiu būdu 1614 m. Virbalį pasiekė pirmi du jėzuitai: Jurgis Šavinskis (Georgius Szawinski) ir Petras Kuzmicas (Petrus Kuzmic), kurie istoriniuose šaltiniuose įvardijami lietuviais (lithuanus). Virbalyje ir jo apylinkėse jie atrado „Šiaurės Indiją“ (taip jėzuitai vadino visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę) – t. y. tikrą pagonių kraštą, kuriame „dauguma vietinių esą „gimę ir auginti eretikais“, bodisi katalikų tikėjimo, savo sueigose šaukdamiesi šėtono, negana to, čia praktikuojami burtai, spėjama ateitis metant medinius kauliukus ir kt.“
Dardėdami per Užnemunę sunkiai išvažiuojamais keliais per miškus, laukus ir brastas paprastais vežimais, tie keli jėzuitai savo kelioninėse skryniose ar tiesiog įsukę drobėn į Virbalį atgabeno ne vieną XVI–XVII a. religinio turinio knygą. Dauguma šių knygų buvo gana puošnios: įrištos į oda ar pergamentu aptrauktus medinius viršelius, puoštos gražiais ornamentiniais įspaudais. Knygas jėzuitai paženklino provenienciniu, t. y. savininko nuosavybės įrašu, dažniausiai lotyniškai: „Missionis Virboloviensis Societatis Jesu“ (liet. Virbalio jėzuitų misija). Šios knygos jiems padėjo misijinėje veikloje skelbti Dievo žodį keliaujant po atkampesnes Užnemunės vietoves.
Sekant pirmųjų Apaštalų pavyzdžiu iš įkurtos misijos po apylinkes buvo keliaujama tik pėsčiomis, dažniausiai eidavo po du vienuolius. Jų veikla buvo gana aktyvi: 1617 m. Virbalio misijos jėzuitai išklausė 5 200 pirmųjų išpažinčių, 3 200 viso gyvenimo išpažinčių, pakrikštijo 600 asmenų ir kt.
Trūko žmonių ir pinigų
Virbalio jėzuitų misija, energingai pradėjusi savo veiklą, deja, greitai susidūrė su sunkumais. 1620 m. jėzuitų ataskaitoje į Romą konstatuojama: „Dėl žmonių trūkumo ir menkos vilties sulaukti fundacijos jėzuitai atšaukti iš misijos Virbalyje.“ Tačiau ši misija dar epizodiškai minima iki pat 1626 m.
Jėzuitai Virbalyje tepabuvo daugiau nei dešimtmetį ir vėliau į jį nebegrįžo labiausiai dėl tuomečio Virbalio nuošalumo – į ilgesnę nei 100 kilometrų, pavojingą kelionę iš Kražių kolegijos norėjo leistis vos vienas kitas vienuolis. Be to, Virbalis su visa Užnemune negalėjo varžytis fundacinėmis galimybėmis su daug tankiau apgyvendintomis ir turtingesnėmis istorinėmis Žemaitijos žemėmis ir jos dvarininkais. Todėl galiausiai Kražių jėzuitai visą savo misijinę veiklą nukreipė į artimesnes Žemaitijos vietoves, o labiausiai – į 1625 m. įsteigtą naują misijų centrą – Varnių jėzuitų rezidenciją.
Tokiu būdu trumpai Virbalyje paviešėjusi Daukšos Postilė iškeliavo atgal į Žemaitiją, o jėzuitus Virbalyje netrukus pakeitė dominikonai – 1647 m. funduojamas jų vienuolynas, veikęs iki pat 1819 m. Tačiau jėzuitai šio krašto nepamiršo – daugiau nei po 100 metų, t. y. 1736 m. jie įkūrė Vištyčio jėzuitų misiją.
Mindaugas MARAZAS
Istorikas, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vyresn. bibliotekininkas
Tikriausiai daugelis iš mūsų bent kažką yra girdėjęs apie kunigą Mikalojų Daukšą ir apie jo 1599 m. į lietuvių kalbą išverstą Postilla catholicka, dar kitaip vadinamą tiesiog Daukšos Postile. Vis dėlto faktas, kad vienas jos egzempliorius trumpai viešėjo Virbalyje, yra malonus atradimas ir iš jo kilusiam straipsnio autoriui, ir visiems kraštiečiams. |
Minimame pamokslų rinkinyje buvo išspausdinta garsioji M. Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, kurios nors trumpą ištrauką atmintinai privalo mokytis dauguma Lietuvos mokinių. Dažniausiai tai būna šie žodžiai: „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“
M. Daukšos Postilę išspausdino Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvė, manoma, 500 egzempliorių tiražu. Didelio formato, 627 puslapių knyga tapo didžiausiu XVI a. lietuvišku leidiniu. Daugiau nei per 400 metų didžioji dalis šios knygos egzempliorių buvo „suskaityti“, sunaikinti ar kitaip sudūlėjo ir išnyko amžiams. Tačiau pagrįstai galima džiaugtis, kad iki mūsų laikų išliko 8 Daukšos Postilės egzemplioriai, iš kurių 5 saugomi Lietuvoje. Įdomu, tai, kad vienas jų turi sąsajų su Vilkaviškio kraštu, o dar tiksliau – su Virbaliu.
Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Vilniuje turi vieną M. Daukšos Postilės egzempliorių. Atidžiau jį pavarčius, knygos priešlapyje galima aptikti buvusio jos savininko, vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretoriaus, kunigo Otono Praniausko įrašą, kuriuo jis savo turimą Daukšos Postilės egzempliorių padovanojo Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijai. Be dovanojimo fakto, O. Praniauskas taip pat trumpai pateikia informaciją apie visus iki jo buvusius knygos savininkus. Tokiu būdu sužinome, kad pirmieji Daukšos Postilės savininkai buvo Virbalio jėzuitai (įraše: Jezuitow w Wierzbolowie).
Jėzuitai Virbalyje pasirodė apie 1614 m., kai buvo įkurta Virbalio jėzuitų misija. Į šį, tuo metu tikrai geografiškai atkampų, nuo pagrindinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos Nemunu ir Šešupe bei didele Punios giria atskirtą miestą, neseniai, 1593 m., gavusį Magdeburgo teises, kasmet iš 1614 m. Žemaitijoje įkurtos Kražių kolegijos buvo siunčiami 2–3 jėzuitai.
Jiems tekdavo įveikti apie 120 kilometrų: persikelti valtimi per Nemuną ties Jurbarku ir keliauti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Prūsijos pasienio ruožu, pro tuo metu jau įkurtus kelis pasienio punktus, tokius kaip Slavikai. Tada dar kartą persikelti per upę, bet šį kartą per Šešupę ties dabartiniu Kudirkos Naumiesčiu ir galiausiai po sunkios ir varginančios kelionės pasiekti Virbalį.
Tokiu būdu 1614 m. Virbalį pasiekė pirmi du jėzuitai: Jurgis Šavinskis (Georgius Szawinski) ir Petras Kuzmicas (Petrus Kuzmic), kurie istoriniuose šaltiniuose įvardijami lietuviais (lithuanus). Virbalyje ir jo apylinkėse jie atrado „Šiaurės Indiją“ (taip jėzuitai vadino visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę) – t. y. tikrą pagonių kraštą, kuriame „dauguma vietinių esą „gimę ir auginti eretikais“, bodisi katalikų tikėjimo, savo sueigose šaukdamiesi šėtono, negana to, čia praktikuojami burtai, spėjama ateitis metant medinius kauliukus ir kt.“
Dardėdami per Užnemunę sunkiai išvažiuojamais keliais per miškus, laukus ir brastas paprastais vežimais, tie keli jėzuitai savo kelioninėse skryniose ar tiesiog įsukę drobėn į Virbalį atgabeno ne vieną XVI–XVII a. religinio turinio knygą. Dauguma šių knygų buvo gana puošnios: įrištos į oda ar pergamentu aptrauktus medinius viršelius, puoštos gražiais ornamentiniais įspaudais. Knygas jėzuitai paženklino provenienciniu, t. y. savininko nuosavybės įrašu, dažniausiai lotyniškai: „Missionis Virboloviensis Societatis Jesu“ (liet. Virbalio jėzuitų misija). Šios knygos jiems padėjo misijinėje veikloje skelbti Dievo žodį keliaujant po atkampesnes Užnemunės vietoves.
Sekant pirmųjų Apaštalų pavyzdžiu iš įkurtos misijos po apylinkes buvo keliaujama tik pėsčiomis, dažniausiai eidavo po du vienuolius. Jų veikla buvo gana aktyvi: 1617 m. Virbalio misijos jėzuitai išklausė 5 200 pirmųjų išpažinčių, 3 200 viso gyvenimo išpažinčių, pakrikštijo 600 asmenų ir kt.
Virbalio jėzuitų misija, energingai pradėjusi savo veiklą, deja, greitai susidūrė su sunkumais. 1620 m. jėzuitų ataskaitoje į Romą konstatuojama: „Dėl žmonių trūkumo ir menkos vilties sulaukti fundacijos jėzuitai atšaukti iš misijos Virbalyje.“ Tačiau ši misija dar epizodiškai minima iki pat 1626 m.
Jėzuitai Virbalyje tepabuvo daugiau nei dešimtmetį ir vėliau į jį nebegrįžo labiausiai dėl tuomečio Virbalio nuošalumo – į ilgesnę nei 100 kilometrų, pavojingą kelionę iš Kražių kolegijos norėjo leistis vos vienas kitas vienuolis. Be to, Virbalis su visa Užnemune negalėjo varžytis fundacinėmis galimybėmis su daug tankiau apgyvendintomis ir turtingesnėmis istorinėmis Žemaitijos žemėmis ir jos dvarininkais. Todėl galiausiai Kražių jėzuitai visą savo misijinę veiklą nukreipė į artimesnes Žemaitijos vietoves, o labiausiai – į 1625 m. įsteigtą naują misijų centrą – Varnių jėzuitų rezidenciją.
Tokiu būdu trumpai Virbalyje paviešėjusi Daukšos Postilė iškeliavo atgal į Žemaitiją, o jėzuitus Virbalyje netrukus pakeitė dominikonai – 1647 m. funduojamas jų vienuolynas, veikęs iki pat 1819 m. Tačiau jėzuitai šio krašto nepamiršo – daugiau nei po 100 metų, t. y. 1736 m. jie įkūrė Vištyčio jėzuitų misiją.
Mindaugas MARAZAS
Istorikas, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vyresn. bibliotekininkas
Galerija: Virbalis
Publikuota: 2023-10-19 16:19:27
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kaimynų konfliktas tęsiasi 20 metų* Bendruomenė turi vieną norą – gyventi patogiau
* Arklinio pašto laikai Vilkaviškio krašte
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|