|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-10-24 08:06
|
|
|
Beveik trisdešimt metų Didvyžių socialinės globos namuose dirbanti Ona Budrienė apdovanota „Gerumo žvaigžde“.
Autorės nuotr.
Toma BIRŠTONĖ
Didvyžių socialinės globos namų direktoriaus pavaduotojai socialiniam darbui Onai Budrienei skirtas aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas – „Gerumo žvaigždė“. Šituo ženklu specialistė įvertinta už ilgametį, nepriekaištingą ir pavyzdingą darbą.
Šis pokalbis su O. Budriene – apie emocijas, užplūdusias po apdovanojimo, darbo su žmonėmis, turinčiais proto ir psichikos negalią, užkulisius bei besikeičiantį artimųjų ir visuomenės požiūrį į neįgaliuosius.
– Kaip jaučiatės gavusi tokį įvertinimą?
– Man tai buvo labai netikėta. Gavusi iš socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės asmeninį pakvietimą atvykti į renginį, skirtą Socialinių darbuotojų dienai paminėti, nustebau, tačiau įtariau, jog galbūt ta proga gausiu padėką, bet net minties neturėjau, kad būsiu įvertinta „Gerumo žvaigžde“. Neslėpsiu, kai renginio metu išgirdau, jog ir man skiriamas šis apdovanojimas, net kojos pradėjo drebėti.
Atsiėmusi apdovanojimą labai apsidžiaugiau ir susimąsčiau... Atrodo, jog nieko ypatingo, už ką galėčiau būti taip įvertinta, nedarau. Tiesiog dirbu kaip ir visi kiti mano kolegos. Visada stengiuosi, kad globos įstaigoje gyvenantiems žmonėms būtų gera, kad jie turėtų jaukius, artimus namų aplinkai namus, gyventų visavertį gyvenimą ir jaustųsi savo gyvenimo šeimininkais.
Didelį dėmesį skiriu ir gyventojus aptarnaujančiam personalui, jo nuolatiniam tobulėjimui, siekiu, kad kolektyvas būtų darnus, atjautus, gerai suprantantis čia gyvenančių žmonių poreikius ir bet kuriuo metu galintis padėti. Džiaugiuosi, kai matau laimingus globos namų gyventojų veidus ir spindinčias jų akis.
Manau, kad mano darbo įvertinimas kartu yra ir viso mano vadovaujamo kolektyvo įvertinimas. Tad noriu padėkoti visiems darbuotojams už pasitikėjimą, įvertinimą, palaikymą ir bendrą darbą.
Kai būna sunku, prisimenu buvusią ilgametę globos namų direktorę Gražiną Grigienę, su kuria man teko dirbti. Tai iš jos sėmiausi gerosios patirties. Man ji – atsakingo, veiklaus, kompetentingo vadovo pavyzdys.
– Kaip klostėsi Jūsų karjera Didvyžių socialinės globos namuose?
– Didvyžiuose atsidūriau visai atsitiktinai. Pensionate (dabar – socialinės globos namai) pradėjau dirbti siuvėja. Stebėjau čia tuo metu dirbančias sanitares, auklėtojas ir vis galvojau, kaip aš galėčiau prisidėti prie įstaigoje gyvenančių žmonių gerovės.
Tokių minčių vedama 2000 m. įstojau į Kauno kolegiją studijuoti socialinio darbo. Dar besimokydama gavau pasiūlymą dirbti globėja, vėliau – socialinio darbuotojo padėjėja, o kai kolegijoje baigiau studijas – direktoriaus pavaduotoja socialiniam ir medicininiam darbui. Vėliau socialinio darbo studijas tęsiau Vytauto Didžiojo universitete. Ir jau beveik trisdešimt metų dirbu globos namuose, dvidešimt iš jų – direktoriaus pavaduotoja.
– Kaip per pastaruosius dešimtmečius įstaigoje keitėsi socialinio darbuotojo paveikslas?
– Pirmiesiems pradėjusiems dirbti socialiniams darbuotojams labai trūko tiek teorinių, tiek praktinių žinių. Tai buvo nauja profesija, buvome išklausę tik minimalius kursus apie socialinį darbą, teorinių žinių sėmėmės iš L. C. Johnson knygos „Socialinio darbo praktika“, kurioje rasdavome atsakymus į daugelį klausimų. Vėliau aukštosios ir aukštesniosios Lietuvos mokyklos pradėjo ruošti profesionalius socialinius darbuotojus. Ne vienas įstaigoje pradėjęs dirbti socialinis darbuotojas, neatsitraukdamas nuo darbo, mokėsi ir įgijo aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą, apsigynė profesinę kvalifikacinę kategoriją.
Socialiniams darbuotojams įgijus reikiamų kompetencijų profesionaliau buvo pradėti vertinti ir gyventojų asmeniniai poreikiai, vis labiau jie buvo įtraukiami į aplinkinių bendruomenių gyvenimą.
Šiandien globos namuose dirba darnus, kompetentingas, profesionalus socialinių darbuotojų, užimtumo specialistų, individualios priežiūros darbuotojų kolektyvas, kuris globos namų ir jiems priklausančių grupinio gyvenimo namų gyventojams teikia reikiamas paslaugas.
– Su kokiais sunkumais susiduriate savo darbe?
– Socialinis darbas reikalauja daug žinių, profesionalumo, empatijos, įžvalgų. Kiekviena diena atneša kažką naujo.
Vienas iš iššūkių buvo COVID-19 pandemijos laikotarpis. Tuo metu kasdien keitėsi rekomendacijos, tvarkos, reikalavimai, nurodymai, tapo dažni gyventojų artimųjų skambučiai, aišku, ir gyventojų mirtys... Bėgi šen, bėgi ten ir, atrodo, nieko nespėji. Tai labai slėgė. Dabar ne mažiau neramina karo grėsmė.
Negaliu nepaminėti ir nuolatos besikeičiančios Lietuvos socialinės politikos, lydimos įvairių naujovių, permainų, pertvarkų. Tai pareikalauja daug pastangų keičiant darbuotojų požiūrį į pokyčius ir rengiant pačius gyventojus prisitaikyti prie naujų socialinės globos ar bendruomeninių paslaugų. Tai žmonių perkėlimas į grupinio gyvenimo namus, į apsaugotą būstą ir kita.
Įstaigoje pasitaiko ir nemalonių atvejų, kai gyventojai stengiasi nepastebimi išsprukti į parduotuvę ir ten nusipirkti velnio lašų. Kartais neišvengiame konfliktinių situacijų, prireikia policijos ir medikų pagalbos.
– Ar keičiasi visuomenės požiūris į žmones, turinčius proto ir psichikos negalią?
– Visuomenės požiūris į neįgalų žmogų kinta, deja, ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Mano, kaip socialinės darbuotojos, karjeros pradžioje teko susidurti su didžiuliu neigiamu visuomenės požiūriu į žmones, turinčius proto ir psichikos negalią. Buvę atvejų, kuomet ilgokai reikėdavo įkalbinėti organizacijas, bendruomenes, kad globos namų gyventojus priimtų į renginius, o atvykus į parduotuves dažnu atveju į prekybos sales sueidavo daugiau apsaugos darbuotojų. Skaudu būdavo tai matyti. Pasitaikydavo atvejų, kuomet net patys gyventojų artimieji šalindavosi giminaičių, vengdavo dažniau juos lankyti globos namuose.
Reikšmingiau visuomenės požiūris mūsų rajone pasikeitė, kai dalį globos namų gyventojų perkėlėme gyventi į grupinio gyvenimo namus Vilkaviškyje. Prisiminkime 2018 metus, kai nusprendus steigti šiuos namus kilo didžiulis visuomenės pasipriešinimas. Žmonės kreipėsi į žiniasklaidą, rinko parašus, kad neįgalieji neapsigyventų greta.
Reikėjo įdėti daug pastangų aiškinant miesto bendruomenei, kad neįgalieji tokie patys žmonės, kad jie nusipelno gyventi oriai. Tepraėjo penkeri metai, ir neįgalieji įrodė, kad jie su minimalia darbuotojo pagalba gali savimi pasirūpinti bei įsilieti į normalų miesto bendruomenės gyvenimą. Šiuo metu jie yra įsitraukę į nevyriausybinių organizacijų veiklas, drąsiai lanko Vilkaviškyje vykstančius renginius, patys eina apsipirkti, pasivaikščioti po miestą.
Džiaugiuosi, kad jau šiais metais dar daugiau globos namų gyventojų persikels gyventi į naujai statomus grupinio gyvenimo namus Vilkaviškyje, Marijampolėje, Kybartuose ir kitose savivaldybėse.
Beje, turime tris globos namų gyventojus, kurie yra išvykę ir jau keletą metų gyvena apsaugotame būste Kauno rajone ir Marijampolėje. Smagu pasidžiaugti, kad jiems puikiai sekasi, vienas iš jų susirado darbą, taupo pinigus, nori įsigyti nuosavą būstą, būti nuo nieko nepriklausomas ir savarankiškas.
– Esate ilgametė globos namų darbuotoja, tikriausiai tenka su kolegomis pasidalyti gerąja patirtimi, duoti patarimų?
– Kai tik įgyju naujų žinių, visuomet skubu jomis pasidalyti tiek individualiai, tiek komandinio darbo susirinkimuose. Nuolatos vieni iš kitų mokomės, pasisemiame naujų idėjų, pasidžiaugiame rezultatais ir pasiguodžiame, kuomet nepasiseka pasiekti tikslų.
Taip pat esu knygos „Mąstyti, veikti, būti. Socialinis darbas organizacijoje“ bendraautorė. Rengiant knygą buvo remtasi mūsų, socialinio darbo praktikų, geraisiais pavyzdžiais. Džiugu, kad šis leidinys tapo nauju socialinio darbo vadovėliu, iš kurio mokosi studentai.
Kartu su vyresniąja socialine darbuotoja Aušra Buziene esame parengusios mokymų programą, pagal kurią apmokėme ne tik Didvyžių, bet ir Ilguvos bei Strėvininkų socialinės globos namų socialinių darbuotojų padėjėjus. Ši mūsų programa akredituota penkeriems metams.
Didvyžių socialinės globos namų direktoriaus pavaduotojai socialiniam darbui Onai Budrienei skirtas aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas – „Gerumo žvaigždė“. Šituo ženklu specialistė įvertinta už ilgametį, nepriekaištingą ir pavyzdingą darbą. |
Šis pokalbis su O. Budriene – apie emocijas, užplūdusias po apdovanojimo, darbo su žmonėmis, turinčiais proto ir psichikos negalią, užkulisius bei besikeičiantį artimųjų ir visuomenės požiūrį į neįgaliuosius.
– Kaip jaučiatės gavusi tokį įvertinimą?
– Man tai buvo labai netikėta. Gavusi iš socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės asmeninį pakvietimą atvykti į renginį, skirtą Socialinių darbuotojų dienai paminėti, nustebau, tačiau įtariau, jog galbūt ta proga gausiu padėką, bet net minties neturėjau, kad būsiu įvertinta „Gerumo žvaigžde“. Neslėpsiu, kai renginio metu išgirdau, jog ir man skiriamas šis apdovanojimas, net kojos pradėjo drebėti.
Atsiėmusi apdovanojimą labai apsidžiaugiau ir susimąsčiau... Atrodo, jog nieko ypatingo, už ką galėčiau būti taip įvertinta, nedarau. Tiesiog dirbu kaip ir visi kiti mano kolegos. Visada stengiuosi, kad globos įstaigoje gyvenantiems žmonėms būtų gera, kad jie turėtų jaukius, artimus namų aplinkai namus, gyventų visavertį gyvenimą ir jaustųsi savo gyvenimo šeimininkais.
Didelį dėmesį skiriu ir gyventojus aptarnaujančiam personalui, jo nuolatiniam tobulėjimui, siekiu, kad kolektyvas būtų darnus, atjautus, gerai suprantantis čia gyvenančių žmonių poreikius ir bet kuriuo metu galintis padėti. Džiaugiuosi, kai matau laimingus globos namų gyventojų veidus ir spindinčias jų akis.
Manau, kad mano darbo įvertinimas kartu yra ir viso mano vadovaujamo kolektyvo įvertinimas. Tad noriu padėkoti visiems darbuotojams už pasitikėjimą, įvertinimą, palaikymą ir bendrą darbą.
Kai būna sunku, prisimenu buvusią ilgametę globos namų direktorę Gražiną Grigienę, su kuria man teko dirbti. Tai iš jos sėmiausi gerosios patirties. Man ji – atsakingo, veiklaus, kompetentingo vadovo pavyzdys.
– Kaip klostėsi Jūsų karjera Didvyžių socialinės globos namuose?
– Didvyžiuose atsidūriau visai atsitiktinai. Pensionate (dabar – socialinės globos namai) pradėjau dirbti siuvėja. Stebėjau čia tuo metu dirbančias sanitares, auklėtojas ir vis galvojau, kaip aš galėčiau prisidėti prie įstaigoje gyvenančių žmonių gerovės.
Tokių minčių vedama 2000 m. įstojau į Kauno kolegiją studijuoti socialinio darbo. Dar besimokydama gavau pasiūlymą dirbti globėja, vėliau – socialinio darbuotojo padėjėja, o kai kolegijoje baigiau studijas – direktoriaus pavaduotoja socialiniam ir medicininiam darbui. Vėliau socialinio darbo studijas tęsiau Vytauto Didžiojo universitete. Ir jau beveik trisdešimt metų dirbu globos namuose, dvidešimt iš jų – direktoriaus pavaduotoja.
– Kaip per pastaruosius dešimtmečius įstaigoje keitėsi socialinio darbuotojo paveikslas?
– Pirmiesiems pradėjusiems dirbti socialiniams darbuotojams labai trūko tiek teorinių, tiek praktinių žinių. Tai buvo nauja profesija, buvome išklausę tik minimalius kursus apie socialinį darbą, teorinių žinių sėmėmės iš L. C. Johnson knygos „Socialinio darbo praktika“, kurioje rasdavome atsakymus į daugelį klausimų. Vėliau aukštosios ir aukštesniosios Lietuvos mokyklos pradėjo ruošti profesionalius socialinius darbuotojus. Ne vienas įstaigoje pradėjęs dirbti socialinis darbuotojas, neatsitraukdamas nuo darbo, mokėsi ir įgijo aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą, apsigynė profesinę kvalifikacinę kategoriją.
Socialiniams darbuotojams įgijus reikiamų kompetencijų profesionaliau buvo pradėti vertinti ir gyventojų asmeniniai poreikiai, vis labiau jie buvo įtraukiami į aplinkinių bendruomenių gyvenimą.
Šiandien globos namuose dirba darnus, kompetentingas, profesionalus socialinių darbuotojų, užimtumo specialistų, individualios priežiūros darbuotojų kolektyvas, kuris globos namų ir jiems priklausančių grupinio gyvenimo namų gyventojams teikia reikiamas paslaugas.
– Su kokiais sunkumais susiduriate savo darbe?
– Socialinis darbas reikalauja daug žinių, profesionalumo, empatijos, įžvalgų. Kiekviena diena atneša kažką naujo.
Vienas iš iššūkių buvo COVID-19 pandemijos laikotarpis. Tuo metu kasdien keitėsi rekomendacijos, tvarkos, reikalavimai, nurodymai, tapo dažni gyventojų artimųjų skambučiai, aišku, ir gyventojų mirtys... Bėgi šen, bėgi ten ir, atrodo, nieko nespėji. Tai labai slėgė. Dabar ne mažiau neramina karo grėsmė.
Negaliu nepaminėti ir nuolatos besikeičiančios Lietuvos socialinės politikos, lydimos įvairių naujovių, permainų, pertvarkų. Tai pareikalauja daug pastangų keičiant darbuotojų požiūrį į pokyčius ir rengiant pačius gyventojus prisitaikyti prie naujų socialinės globos ar bendruomeninių paslaugų. Tai žmonių perkėlimas į grupinio gyvenimo namus, į apsaugotą būstą ir kita.
Įstaigoje pasitaiko ir nemalonių atvejų, kai gyventojai stengiasi nepastebimi išsprukti į parduotuvę ir ten nusipirkti velnio lašų. Kartais neišvengiame konfliktinių situacijų, prireikia policijos ir medikų pagalbos.
– Ar keičiasi visuomenės požiūris į žmones, turinčius proto ir psichikos negalią?
– Visuomenės požiūris į neįgalų žmogų kinta, deja, ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Mano, kaip socialinės darbuotojos, karjeros pradžioje teko susidurti su didžiuliu neigiamu visuomenės požiūriu į žmones, turinčius proto ir psichikos negalią. Buvę atvejų, kuomet ilgokai reikėdavo įkalbinėti organizacijas, bendruomenes, kad globos namų gyventojus priimtų į renginius, o atvykus į parduotuves dažnu atveju į prekybos sales sueidavo daugiau apsaugos darbuotojų. Skaudu būdavo tai matyti. Pasitaikydavo atvejų, kuomet net patys gyventojų artimieji šalindavosi giminaičių, vengdavo dažniau juos lankyti globos namuose.
Reikšmingiau visuomenės požiūris mūsų rajone pasikeitė, kai dalį globos namų gyventojų perkėlėme gyventi į grupinio gyvenimo namus Vilkaviškyje. Prisiminkime 2018 metus, kai nusprendus steigti šiuos namus kilo didžiulis visuomenės pasipriešinimas. Žmonės kreipėsi į žiniasklaidą, rinko parašus, kad neįgalieji neapsigyventų greta.
Reikėjo įdėti daug pastangų aiškinant miesto bendruomenei, kad neįgalieji tokie patys žmonės, kad jie nusipelno gyventi oriai. Tepraėjo penkeri metai, ir neįgalieji įrodė, kad jie su minimalia darbuotojo pagalba gali savimi pasirūpinti bei įsilieti į normalų miesto bendruomenės gyvenimą. Šiuo metu jie yra įsitraukę į nevyriausybinių organizacijų veiklas, drąsiai lanko Vilkaviškyje vykstančius renginius, patys eina apsipirkti, pasivaikščioti po miestą.
Džiaugiuosi, kad jau šiais metais dar daugiau globos namų gyventojų persikels gyventi į naujai statomus grupinio gyvenimo namus Vilkaviškyje, Marijampolėje, Kybartuose ir kitose savivaldybėse.
Beje, turime tris globos namų gyventojus, kurie yra išvykę ir jau keletą metų gyvena apsaugotame būste Kauno rajone ir Marijampolėje. Smagu pasidžiaugti, kad jiems puikiai sekasi, vienas iš jų susirado darbą, taupo pinigus, nori įsigyti nuosavą būstą, būti nuo nieko nepriklausomas ir savarankiškas.
– Esate ilgametė globos namų darbuotoja, tikriausiai tenka su kolegomis pasidalyti gerąja patirtimi, duoti patarimų?
– Kai tik įgyju naujų žinių, visuomet skubu jomis pasidalyti tiek individualiai, tiek komandinio darbo susirinkimuose. Nuolatos vieni iš kitų mokomės, pasisemiame naujų idėjų, pasidžiaugiame rezultatais ir pasiguodžiame, kuomet nepasiseka pasiekti tikslų.
Taip pat esu knygos „Mąstyti, veikti, būti. Socialinis darbas organizacijoje“ bendraautorė. Rengiant knygą buvo remtasi mūsų, socialinio darbo praktikų, geraisiais pavyzdžiais. Džiugu, kad šis leidinys tapo nauju socialinio darbo vadovėliu, iš kurio mokosi studentai.
Kartu su vyresniąja socialine darbuotoja Aušra Buziene esame parengusios mokymų programą, pagal kurią apmokėme ne tik Didvyžių, bet ir Ilguvos bei Strėvininkų socialinės globos namų socialinių darbuotojų padėjėjus. Ši mūsų programa akredituota penkeriems metams.
Galerija: Budrienė
Publikuota: 2023-10-24 08:06:29
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kaimynų konfliktas tęsiasi 20 metų* Bendruomenė turi vieną norą – gyventi patogiau
* Arklinio pašto laikai Vilkaviškio krašte
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|