|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-11-06 16:26
|
|
|
Nuolat besišypsanti Julija Pivoriūnaitė per likusį laiką Lietuvoje norėtų dar geriau pažinti mūsų šalį.
Andrius GRYGELAITIS
Vaikystėje su tėvais į JAV gyventi išvykusi Julija Pivoriūnaitė visada jautė gimtinės ilgesį. Pernai mergina nusprendė pasinaudoti viena iš Amerikos ambasados Lietuvoje siūlomų programų ir pabandyti bent trumpam įsidarbinti mūsų šalyje. Taip ji atsidūrė Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje.
Puikiai pritapo
J. Pivoriūnaitė jau antrus metus „Aušros“ gimnazijoje dirba anglų kalbos mokytojos Andželos Grikietienės padėjėja. Iš pradžių mergina planavo Vilkaviškyje praleisti tik vienus mokslo metus, tačiau sulaukusi pasiūlymo padirbėti dar kurį laiką nedvejojo nė akimirkos. Mūsų mieste ji apsiprato gana greitai, o labiausiai tai padaryti Julijai padėjo gimnazijos bendruomenės nariai.
Nemažai laiko su Amerikos lietuve praleidžianti Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Laukaitienė išskyrė merginos nuoširdumą, geranoriškumą, smalsumą ir beveik niekada iš veido nedingstančią šypseną.
Pati Julija prisipažino, jog prieš atvykdama apie Vilkaviškį nebuvo nieko girdėjusi. Visgi ramybę mėgstančiai ir žmonių šurmulio vengiančiai merginai nauja gyvenamoji vieta iškart paliko malonų įspūdį.
„Mėgstu tylesnes, jaukesnes aplinkas, tad Vilkaviškis – kaip tik man. JAV gyvenu netoli sostinės Vašingtono, o ten žmonių srautai – nepalyginamai didesni. Man tai nėra artima. Aš geriausiai jaučiuosi privačiose erdvėse“, – prisipažino J. Pivoriūnaitė.
Įsikūrusi mūsų mieste Julija nusprendė nieko nelaukdama įsijungti ir į kultūrinį rajono gyvenimą. Ji vakarais lanko moterų vokalinio ansamblio „Svaja“ bei choro „Uosija“ repeticijas, dažnai vaikšto į krepšinio klubo „Perlas“ rungtynes ir kone kasdien pėsčiomis keliauja iki Paežerių dvaro. Ši vieta J. Pivoriūnaitei labai patinka.
Ji pasakojo, kad prireikė šiek tiek laiko, kol visiškai perprato tautiečių mentalitetą ir prisitaikė prie jo. Nors ir su akcentu, tačiau puikiai lietuviškai šnekanti mergina juokėsi, kad iš pradžių mėgdavo sveikintis su visais kaimynais, tačiau šie į ją žiūrėdavo nepatikliai. Dabar jau ir pastarieji priprato prie naujakurės, o ir ji pati tapo šiek tiek santūresnė.
„Vienintelis dalykas, kurio, jaučiu, trūksta Vilkaviškyje, – mano šeima. Mes esame tarsi vienas kumštis. Iki šiol niekada tiek laiko nebuvome išsiskyrę“, – teigė J. Pivoriūnaitė.
Tapatina su tėčiu
J. Pivoriūnaitė gimė ir kurį laiką augo Vilniuje. 2000-aisiais jos tėtis gavo darbą JAV, tad paskui jį patraukė visa šeima. Po metų, pasibaigus darbo sutarčiai, Pivoriūnai grįžo atgal į Lietuvą. Visgi gyvenimas JAV lietuvius taip sužavėjo, kad jie nusprendė pabandyti laimėti žaliąją kortą. 2004 m. tai pavyko padaryti ir šeima visam laikui persikraustė už Atlanto. Tuo metu Julijai buvo 7-eri.
Net ir įsikūrę toli nuo namų lietuviai nepamiršo savo šaknų. Julijos tėtis kiekvieną savaitę skambindavo gimtinėje likusiems artimiesiems, nuolat palaikė ryšį su JAV gyvenančiais tautiečiais. Julija prisiminė, kad tėtis labai pykdavo, jei namų aplinkoje kas nors imdavo kalbėti angliškai. Deja, 2012-aisiais J. Pivoriūnaitės tėčio gyvybė netikėtai užgeso. Ši nelaimė merginai tapo didžiuliu smūgiu. Jai prireikė nemažai laiko su tuo susitaikyti.
„Galima sakyti, kad po to Lietuvą ėmiau tapatinti su tėčiu. Man gimtinė pasidarė dar įdomesnė, dar brangesnė. Esu baigusi rašymo studijas. Universitete daug rašiau apie lietuvių emigrantus, sovietmetį“, – pasakojo pašnekovė.
Išvertė knygelę
Šiuo metu Vilkaviškyje mokytojo padėjėja dirbanti Julija Pivoriūnaitė svajoja apie rašytojos karjerą. Ji jau turi nemažai sumanymų būsimoms savo knygoms. Ateityje mergina norėtų parašyti romaną apie Sovietų Sąjungoje gyvenusią lietuvę aktorę. Žinoma, tai nebūtų tikrais faktais grįsta istorija, tačiau autentiškų detalių joje trūkti neturėtų. J. Pivoriūnaitė norėtų savo kūrinyje atskleisti, ką reiškė būti lietuviu, gyvenusiu okupuotoje valstybėje.
„Norėtųsi pasidomėti Lietuvoje esančiais istoriniais archyvais, vaikščioti po kaimus ir pabendrauti su sovietiniais laikais gyvenusiais žmonėmis. Tam reikia skirti daug laiko, o dabar aš jo neturiu tiek, kiek norėčiau. Tikriausiai ateityje vien dėl to teks dar ne kartą grįžti į Lietuvą“, – svarstė J. Pivoriūnaitė.
Galima teigti, kad iš dalies Amerikos lietuvė jau pradėjo savo rašytojos karjerą. Ambasados atstovai pasiūlė merginai į anglų kalbą išversti knygelę apie lakūną Steponą Darių ir jo santykį su Pirmuoju pasauliniu karu. Prie šio projekto Julija dirbo maždaug 4 mėnesius. Netrukus knygelė turėtų išvysti dienos šviesą.
„Iki tol apie S. Darių beveik nieko nežinojau, tačiau dabar jis man – tarsi įsivaizduojamas brolis. Neabejoju, kad jei gyventume tuo pačiu metu, būtume geri draugai. Jis, kaip ir aš, jaunas išvyko į JAV, nuolat akcentuodavo meilę tėvynei, stengėsi išlaikyti ryšį su ja“, – panašumus vardijo Julija.
Dėmesys saugumui
Pasibaigus šiems mokslo metams J. Pivoriūnaitė bus priversta grįžti atgal į JAV. Labiausiai jai gaila, kad nespės sudalyvauti vasarą vyksiančioje Lietuvos dainų šventėje, kuriai jos lankomi vilkaviškiečių kolektyvai šiuo metu intensyviai ruošiasi.
Svarbiausia grįžus, anot pašnekovės, bus susirasti darbą. O tai padaryti gali būti ne taip lengva. Merginos teigimu, po COVID-19 pandemijos Amerikoje situacija darbo rinkoje ėmė sparčiai blogėti. Daugybei Julijos bendraamžių niekaip nepavyksta rasti darbo.
Optimizmo neprideda ir tai, kad Virdžinijos valstijoje, kurioje gyvena J. Pivoriūnaitė, ekonominė situacija – gana sunki. Joje apsistoję daug emigrantų. Didžioji jų dalis kilę iš Lotynų Amerikos.
„Mano gyvenamoji aplinka kažkuo primena Lietuvą. Ten nemažai blokinių daugiaaukščių namų, kurių netrūksta ir čia. Tik Amerikoje visi daugiabučiai – raudoni. Visgi skirtumų yra daugiau nei panašumų. Labiausiai skiriasi žmonės“, – pasakojo J. Pivoriūnaitė.
Lietuvoje išbandžiusi pedagogo specialybę JAV mergina norėtų rinktis kokią nors kitą profesiją. Anot jos, mokytojo darbas – pilnas streso, įtampos. Be to, per pamokas ne visada pavyksta laikytis išankstinio plano, o tai Julijai labai svarbu.
„Švietimo sistemos JAV ir Lietuvoje skiriasi, tačiau vaikai visur yra panašūs. Lietuviai mokiniai turėtų būti laimingi, kadangi jie turi daugiau laisvių. JAV nei patekti, nei išvykti iš mokyklos pamokų ir pertraukų metu negalima. Taip yra dėl saugumo. Baiminamasi šaulių. Tai yra tikrai didelė problema. Apskritai, Amerikoje nuolat vyksta įvairios saugumo pratybos, kuriose mokoma, kaip elgtis tuo atveju, jei mokykloje netikėtai pasirodytų žmogus su ginklu. Mano draugė net tris kartus susidūrė su tikrais šauliais. Man nieko panašaus nėra nutikę. Tik kartą į mokyklą vienas berniukas atsinešė šratinį šautuvą, tačiau šis ginklas ne toks pavojingas kaip kiti“, – pasakojo J. Pivoriūnaitė.
Per likusį laiką Lietuvoje Julija norėtų dar labiau pažinti mūsų šalį, daugiau laiko praleisti su čia sutiktais draugais. Ji neabejoja, kad ateityje dar ne kartą grįš ir į Lietuvą, ir į Vilkaviškį, kurio, kaip ji pati sako, tikrai pasiilgs.
Vaikystėje su tėvais į JAV gyventi išvykusi Julija Pivoriūnaitė visada jautė gimtinės ilgesį. Pernai mergina nusprendė pasinaudoti viena iš Amerikos ambasados Lietuvoje siūlomų programų ir pabandyti bent trumpam įsidarbinti mūsų šalyje. Taip ji atsidūrė Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje. |
J. Pivoriūnaitė jau antrus metus „Aušros“ gimnazijoje dirba anglų kalbos mokytojos Andželos Grikietienės padėjėja. Iš pradžių mergina planavo Vilkaviškyje praleisti tik vienus mokslo metus, tačiau sulaukusi pasiūlymo padirbėti dar kurį laiką nedvejojo nė akimirkos. Mūsų mieste ji apsiprato gana greitai, o labiausiai tai padaryti Julijai padėjo gimnazijos bendruomenės nariai.
Nemažai laiko su Amerikos lietuve praleidžianti Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Laukaitienė išskyrė merginos nuoširdumą, geranoriškumą, smalsumą ir beveik niekada iš veido nedingstančią šypseną.
Pati Julija prisipažino, jog prieš atvykdama apie Vilkaviškį nebuvo nieko girdėjusi. Visgi ramybę mėgstančiai ir žmonių šurmulio vengiančiai merginai nauja gyvenamoji vieta iškart paliko malonų įspūdį.
„Mėgstu tylesnes, jaukesnes aplinkas, tad Vilkaviškis – kaip tik man. JAV gyvenu netoli sostinės Vašingtono, o ten žmonių srautai – nepalyginamai didesni. Man tai nėra artima. Aš geriausiai jaučiuosi privačiose erdvėse“, – prisipažino J. Pivoriūnaitė.
Įsikūrusi mūsų mieste Julija nusprendė nieko nelaukdama įsijungti ir į kultūrinį rajono gyvenimą. Ji vakarais lanko moterų vokalinio ansamblio „Svaja“ bei choro „Uosija“ repeticijas, dažnai vaikšto į krepšinio klubo „Perlas“ rungtynes ir kone kasdien pėsčiomis keliauja iki Paežerių dvaro. Ši vieta J. Pivoriūnaitei labai patinka.
Ji pasakojo, kad prireikė šiek tiek laiko, kol visiškai perprato tautiečių mentalitetą ir prisitaikė prie jo. Nors ir su akcentu, tačiau puikiai lietuviškai šnekanti mergina juokėsi, kad iš pradžių mėgdavo sveikintis su visais kaimynais, tačiau šie į ją žiūrėdavo nepatikliai. Dabar jau ir pastarieji priprato prie naujakurės, o ir ji pati tapo šiek tiek santūresnė.
„Vienintelis dalykas, kurio, jaučiu, trūksta Vilkaviškyje, – mano šeima. Mes esame tarsi vienas kumštis. Iki šiol niekada tiek laiko nebuvome išsiskyrę“, – teigė J. Pivoriūnaitė.
J. Pivoriūnaitė gimė ir kurį laiką augo Vilniuje. 2000-aisiais jos tėtis gavo darbą JAV, tad paskui jį patraukė visa šeima. Po metų, pasibaigus darbo sutarčiai, Pivoriūnai grįžo atgal į Lietuvą. Visgi gyvenimas JAV lietuvius taip sužavėjo, kad jie nusprendė pabandyti laimėti žaliąją kortą. 2004 m. tai pavyko padaryti ir šeima visam laikui persikraustė už Atlanto. Tuo metu Julijai buvo 7-eri.
Net ir įsikūrę toli nuo namų lietuviai nepamiršo savo šaknų. Julijos tėtis kiekvieną savaitę skambindavo gimtinėje likusiems artimiesiems, nuolat palaikė ryšį su JAV gyvenančiais tautiečiais. Julija prisiminė, kad tėtis labai pykdavo, jei namų aplinkoje kas nors imdavo kalbėti angliškai. Deja, 2012-aisiais J. Pivoriūnaitės tėčio gyvybė netikėtai užgeso. Ši nelaimė merginai tapo didžiuliu smūgiu. Jai prireikė nemažai laiko su tuo susitaikyti.
„Galima sakyti, kad po to Lietuvą ėmiau tapatinti su tėčiu. Man gimtinė pasidarė dar įdomesnė, dar brangesnė. Esu baigusi rašymo studijas. Universitete daug rašiau apie lietuvių emigrantus, sovietmetį“, – pasakojo pašnekovė.
Šiuo metu Vilkaviškyje mokytojo padėjėja dirbanti Julija Pivoriūnaitė svajoja apie rašytojos karjerą. Ji jau turi nemažai sumanymų būsimoms savo knygoms. Ateityje mergina norėtų parašyti romaną apie Sovietų Sąjungoje gyvenusią lietuvę aktorę. Žinoma, tai nebūtų tikrais faktais grįsta istorija, tačiau autentiškų detalių joje trūkti neturėtų. J. Pivoriūnaitė norėtų savo kūrinyje atskleisti, ką reiškė būti lietuviu, gyvenusiu okupuotoje valstybėje.
„Norėtųsi pasidomėti Lietuvoje esančiais istoriniais archyvais, vaikščioti po kaimus ir pabendrauti su sovietiniais laikais gyvenusiais žmonėmis. Tam reikia skirti daug laiko, o dabar aš jo neturiu tiek, kiek norėčiau. Tikriausiai ateityje vien dėl to teks dar ne kartą grįžti į Lietuvą“, – svarstė J. Pivoriūnaitė.
Galima teigti, kad iš dalies Amerikos lietuvė jau pradėjo savo rašytojos karjerą. Ambasados atstovai pasiūlė merginai į anglų kalbą išversti knygelę apie lakūną Steponą Darių ir jo santykį su Pirmuoju pasauliniu karu. Prie šio projekto Julija dirbo maždaug 4 mėnesius. Netrukus knygelė turėtų išvysti dienos šviesą.
„Iki tol apie S. Darių beveik nieko nežinojau, tačiau dabar jis man – tarsi įsivaizduojamas brolis. Neabejoju, kad jei gyventume tuo pačiu metu, būtume geri draugai. Jis, kaip ir aš, jaunas išvyko į JAV, nuolat akcentuodavo meilę tėvynei, stengėsi išlaikyti ryšį su ja“, – panašumus vardijo Julija.
Pasibaigus šiems mokslo metams J. Pivoriūnaitė bus priversta grįžti atgal į JAV. Labiausiai jai gaila, kad nespės sudalyvauti vasarą vyksiančioje Lietuvos dainų šventėje, kuriai jos lankomi vilkaviškiečių kolektyvai šiuo metu intensyviai ruošiasi.
Svarbiausia grįžus, anot pašnekovės, bus susirasti darbą. O tai padaryti gali būti ne taip lengva. Merginos teigimu, po COVID-19 pandemijos Amerikoje situacija darbo rinkoje ėmė sparčiai blogėti. Daugybei Julijos bendraamžių niekaip nepavyksta rasti darbo.
Optimizmo neprideda ir tai, kad Virdžinijos valstijoje, kurioje gyvena J. Pivoriūnaitė, ekonominė situacija – gana sunki. Joje apsistoję daug emigrantų. Didžioji jų dalis kilę iš Lotynų Amerikos.
„Mano gyvenamoji aplinka kažkuo primena Lietuvą. Ten nemažai blokinių daugiaaukščių namų, kurių netrūksta ir čia. Tik Amerikoje visi daugiabučiai – raudoni. Visgi skirtumų yra daugiau nei panašumų. Labiausiai skiriasi žmonės“, – pasakojo J. Pivoriūnaitė.
Lietuvoje išbandžiusi pedagogo specialybę JAV mergina norėtų rinktis kokią nors kitą profesiją. Anot jos, mokytojo darbas – pilnas streso, įtampos. Be to, per pamokas ne visada pavyksta laikytis išankstinio plano, o tai Julijai labai svarbu.
„Švietimo sistemos JAV ir Lietuvoje skiriasi, tačiau vaikai visur yra panašūs. Lietuviai mokiniai turėtų būti laimingi, kadangi jie turi daugiau laisvių. JAV nei patekti, nei išvykti iš mokyklos pamokų ir pertraukų metu negalima. Taip yra dėl saugumo. Baiminamasi šaulių. Tai yra tikrai didelė problema. Apskritai, Amerikoje nuolat vyksta įvairios saugumo pratybos, kuriose mokoma, kaip elgtis tuo atveju, jei mokykloje netikėtai pasirodytų žmogus su ginklu. Mano draugė net tris kartus susidūrė su tikrais šauliais. Man nieko panašaus nėra nutikę. Tik kartą į mokyklą vienas berniukas atsinešė šratinį šautuvą, tačiau šis ginklas ne toks pavojingas kaip kiti“, – pasakojo J. Pivoriūnaitė.
Per likusį laiką Lietuvoje Julija norėtų dar labiau pažinti mūsų šalį, daugiau laiko praleisti su čia sutiktais draugais. Ji neabejoja, kad ateityje dar ne kartą grįš ir į Lietuvą, ir į Vilkaviškį, kurio, kaip ji pati sako, tikrai pasiilgs.
Galerija: Amerikos lietuvė
Publikuota: 2023-11-06 16:26:28
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Bartninkų seniūnas: reikia ne tik klausytis, bet ir girdėti * Pagaliau patvirtinti beveik metus valdininkų stalčiuose išgulėję sprendimai
* Lovatiesės iš močiučių spintų nušvito audimų raštais
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?
Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|