„Santaka“ / Ilgametis teisėjas pensijoje nuobodžiauti neketina

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda javų kombainą INTERNATIONAL-431 (pjaunamoji 3,6 m, 6 cilindrų variklis, pilnai veikiantis). Perka šieno ir šienainio ritinius. Tel. 8 631 87 876.
Galioja iki: 2024-03-01 11:26:25

Parduoda naują nedidelį savos gamybos šildymo katilą-viryklę (tinka jungti per mašinsuolį, 700 Eur), naują pripučiamą 3,1 m valtį (650 Eur). Atlieka lengvųjų automobilių kėbulo suvirinimo darbus, dengia kėbulą antikorozine danga. Tel. 8 614 21 817.
Galioja iki: 2024-03-01 11:31:28



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-11-16 16:24

Dalinkitės:  


Pasibaigus įgaliojimų laikui teisėjas Laimutis Vaitkus nuo šiandien Prezidento dekretu atleistas iš pareigų.

Giedrės ARBAČIAUSKAITĖS nuotr.


Ilgametis teisėjas pensijoje nuobodžiauti neketina

Eglė KVIESULAITIENĖ


Paskutinį kartą nusisiautęs savo profesijos simbolį – mantiją – teisėjas Laimutis Vaitkus vakar užvėrė Vilkaviškio teismo rūmų duris. Daugiau nei tris dešimtmečius teisingumą mūsų krašte vykdęs valstybės pareigūnas į užtarnautą poilsį išeina ramia širdimi, tačiau prisipažino, kad kolektyvo, o ypač savo komandos, labai ilgėsis.



Nusprendė tėvai

30 metų 5 mėnesius ir 3 dienas – tiek L. Vaitkus dirbo teisėju Vilkaviškyje. Druskininkuose gimęs ir augęs prisiekęs dzūkas sakė niekada nemanęs, kad likimas jį nublokš į Suvalkiją, negalinčią pasigirti nei upėmis, nei miškais, kurių vaikystėje tiesiog savo kieme prisigrybaudavusiam L. Vaitkui čia gyvenant labai trūksta. Visgi Vilkaviškis jį per tiek metų prisijaukino, tad dabar ilgametis teisininkas Suvalkijoje randa ir gražių vietų, ir puikių draugų, ir laisvalaikio užsiėmimų, todėl tapęs pensininku nuobodžiauti neketina.

L. Vaitkus juokauja, kad teisė nebuvo jo vaikystės svajonių profesija. Besimokydamas vidurinėje svajojo studijuoti istoriją, tapti archeologu ir ieškoti amžių gūdumose pasislėpusių artefaktų. Todėl moksleivio stalčiuose buvo prikaupta įvairiausių kolekcijų, susijusių su istorija ir etnografija.


Tačiau Laimučio tėvams – medikei mamai ir ekskursijų vadovui tėčiui – tokie vaiko profesiniai planai neatrodė garantuosiantys gerą ateitį, todėl visaip bandė perkalbėti rinktis teisininko kelią. Kai vidurinę mokyklą baigęs sūnus vežė dokumentus į Vilniaus universitetą, tėvai nutarė nerizikuoti ir geriau palydėti, kad dėl profesinio kelio dvejojanti atžala nepadarytų, jų manymu, didžiausios gyvenime klaidos.

– Nežinau, kodėl tėvams taip norėjosi, kad tapčiau teisininku, nes mano giminėje šios profesijos atstovų nebuvo, – stebėjosi L. Vaitkus. – Bet dažnai pagalvodavau, kad gal ir gerai, jog tėvai taip atkakliai siekė savo tikslo. Kažin ar būčiau laimingesnis kuisdamasis archyvuose ar besiginčydamas su, pavyzdžiui, profesoriumi Bumblausku.



Kolūkis nesužavėjo

Aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje studijuoti teisę pradėjęs L. Vaitkus teisėju tapo ne iš karto. Nors svajojo apie baudžiamąją teisę, pasirinko tais laikais populiarią kolūkinės teisės specializaciją. Manė tapsiąs kokio perspektyvaus kolūkio juristu, gausiąs būstą ir turėsiąs ramų darbą. Tačiau gavęs paskyrimą į kolūkį ir nuvykęs į Biržų kraštą jaunas specialistas suprato, kad dirbti juristu kontoroje – ne jam, o baudžiamoji teisė yra tai, kas būtų įdomu ir perspektyvu.


– Su draugu nuėjome į prokuratūrą ir pasiprašėme priimami. Patikrino mūsų biografijos „skaidrumą“ ir pagaliau buvome priimti. Nusiuntė dirbti į Suvalkiją – Šakių prokuratūrą, – pasakojo L. Vaitkus.

Nors pirmas įspūdis nuvylė, Šakiai iš Dzūkijos kilusiam teisininkui pasirodė tikra „skylė“, kolegos buvo draugiški ir malonūs. Pradėjęs dirbti prokuroro padėjėju greitai įsivažiavo. Jauną teisininką šakiečiai netruko įtraukti į visuomeninę veiklą. Prokuroras vaidino Šakių dramos teatro trupėje, buvo profsąjungos lyderis, įvairių komisijų narys. Profesinė veikla taip pat pasirodė įdomi, nors vertinant šių dienų akimis – keista ir net komiška.

– Prokurorams tekdavo ne tik palaikyti kaltinimą teismuose, bet ir atlikti patikrinimus įmonėse, organizacijose, kolūkiuose, pavyzdžiui, dėl kritusių paršelių ar vandens švaros, – prisiminęs keistus laikus šypsojosi ilgametis teisininkas. – Taip pat prokurorą kviesdavo radę negyvą žmogų aprašyti mirties aplinkybių.



Atgiję numirėliai

L. Vaitkus pripažino, kad tokie kvietimai nebūdavo labai jaukūs, mat tekdavo vykti ir naktį, dažniausiai vienam, laukti, kol atvažiuos teismo medicinos ekspertas. Pasitaikė atvejis, kai žmogžudystės aukos namuose teko užtrukti kelias paras, nes užpusčius kelius prokuroro ir kriminalisto niekas neatvyko paimti. Tuomet nužudytos moters namuose, kitame kambaryje, teko gamintis maistą, pasikurti krosnį, kad nesušaltų. Po keturių dienų pareigūnai iš nužudymo vietos pagaliau buvo išgabenti arklių tempiamomis rogėmis.


Įsiminė dar vienas atvejis, kai Naujųjų metų naktį apylinkės įgaliotinis pranešė apie du alkoholiu apsinuodijusius ir mirusius jaunuolius. Su ekspertu nuvykęs prokuroras rado būrį apsvaigusių jaunuolių, kurių du gulėjo atšalę, neužčiuopiamu pulsu, be gyvybės ženklų. Ekspertui juos apžiūrėjus ir pradėjus aprašinėti mirties aplinkybes vienas iš „negyvėlių“ sujudėjo, netrukus iš komos atsigavo ir antras. Tad amo netekusiems pareigūnams bylą teko nutraukti net nepradėtą tirti.

Po septynerių darbo Šakių rajono apylinkės prokuratūroje metų Laimutis Vaitkus pradėjo svajoti apie sėslesnę tarnybą. Mažus vaikus auginančios šeimos vyrui nebesinorėjo naktimis vykti į iškvietimus – pasijuto subrendęs tapti teisėju, išlaikė reikalingus kvalifikacijos egzaminus ir turėjo vilties grįžti į gimtuosius Druskininkus. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad Vilkaviškyje reikėjo teismo pirmininko. Tuo labai apsidžiaugė iš mūsų rajono kilusi Laimučio žmona Valė, svajojusi grįžti gyventi į gimtinę.

– Nenorėjau nei į Vilkaviškį, nei pirmininkauti, nes pats dar neturėjau eilinio teisėjo patirties – kaip galėčiau kitiems vadovauti? Bet mano norų niekas nepaisė, – savo abejones dėl kompetencijos prisiminė L. Vaitkus.



Darbo dalis – grasinimai

Atvykusiam dirbti teisėjui valdžia suteikė gyvenamąjį plotą – kambarį bendrabutyje, kur aplink gyveno asocialūs, daugiausia iš įkalinimo įstaigų grįžę, teisti asmenys. Sužinoję, kad kaimynystėje apsigyvens teisėjas, šie skubėjo susipažinti. Supratęs, kad tokioje aplinkoje gyventi negalės, L. Vaitkus atsisakė suteikto būsto ir nutarė į darbą važinėti iš uošvijos Antupiuose.

Kai pradėjo dirbti Vilkaviškio teisme, po vienu stogu glaudėsi kone visi rajono teisininkai: teisėjai, advokatai, notarai, antstolis. Vėliau reikalavimai keitėsi – visi išsiskirstė po atskiras kontoras, tačiau vietinių teisininkų bendruomenė dažnai susiburdavo, pabendraudavo.

Bene labiausiai L. Vaitkui įsiminė pati pirma nagrinėta baudžiamoji byla. Neseniai pradėjęs dirbti teisėjas už grotų pasiuntė jaunuolį, kuris išgertuvių metų nužudė savo dėdę ir sukapojęs jo kūną gabalais išmėtė paupyje. Nuteistasis tuomet pažadėjo, kad antroji jo auka būsiąs pats teisėjas.

Grasinimų dar būta ir vėliau, o tai, anot L. Vaitkaus, – nemaloniausia teisėjo darbo dalis. Grasinančių laiškų jis rasdavo ir darbinėje, ir namų pašto dėžutėje. Necenzūrine kalba surašyti laiškai būdavo iliustruojami piešiniais, nuotraukomis, grasinant susidoroti su teisėjo vaikais, kitais artimaisiais. Saugodamas šeimos ramybę L. Vaitkus pats pirmas skubėdavo prie pašto dėžutės, kad galėtų išimti laiškus ir jie nepatektų į artimųjų rankas.


Anot L. Vaitkaus, grasinančių laiškų gaudavo ir kitų miestų teisėjai, daugiausiai – „baudžiauninkai“ (taip kolegos tarpusavyje vadindavo baudžiamąsias bylas nagrinėjančius teisėjus).



Laikai keičiasi

Anot L. Vaitkaus, nors sunkios gali būti ir civilinės, ir administracinės bylos, baudžiamosios reikalauja daugiau nervų, savitvardos. Į teismo salę susirinkę aibę kartų teisti nusikaltėliai, juos palaikantys kriminalinio pasaulio atstovai dažnai kelia sumaištį, rodo nepagarbą teismui. Teisėjo pareiga – suvaldyti situaciją. L. Vaitkus neslepia, kad kartais tekdavo teismo salėje kalbėti pakeltu tonu ir nusikaltėliams suprantama kalba.

Tiesa, būta ir tokių bylų, kai priimant nuosprendį perštėjo širdį. Dažniausiai taip nutikdavo tada, kai į teisiamųjų suolą sėsdavo nepilnamečiai, kurių gyvenimas nesusiklostė dėl suaugusiųjų kaltės.

Per tris dešimtmečius, kai L. Vaitkus dirbo teisme, įvykdyta aibė reformų, galiausiai neliko ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo – tik Marijampolės apylinkės teismui priklausantys Vilkaviškio rūmai.

– Viskas pasikeitė, – pripažino L. Vaitkus ir apgailestavo, kad anksčiau teisėjo darbas reikalavo daugiau kūrybiškumo. – Rašydamas nuosprendį ranka teisėjas tarsi išklodavo apysaką apie žmogų, jo nusikaltimą lėmusias priežastis, įvykio aplinkybes, iliustruodavo atskirais epizodais, detalėmis. Dabar, nuosprendžius rašant kompiuteriu, kūrybiškumo nebeliko, nes tekstą galima nukopijuoti ir sudėstyti iš bylos dalyvių parodymų, kodekso straipsnių ir kt.




Dėkingas komandai

L. Vaitkus pripažįsta nesigailįs, kad pakluso tėvams ir tapo teisininku. Teisėjo darbas buvo labai įdomus, nors atsakingas, ir pareikalavęs daug jėgų bei sveikatos. Atsisveikindamas jis labiausiai dėkojo savo komandai – teisėjo padėjėjai Odetai Viltrakytei-Kojutienei ir teismo sekretorei Ligijai Vosylienei, kurių profesionalumas ir kompetencija jį žavėjo daug metų. Be savo komandos moterų jis nebūtų padaręs nė pusės tiek, kiek nudirbo, vienas kitą jie suprasdavo iš žvilgsnio.

Teisėjas neabejoja, kad savo kolegas, kurie jam buvo artimi tarsi šeima, būtinai aplankys, paprašytas negailės patarimų, drauge džiaugsis dėl jų sėkmių.

Laisvalaikiu L. Vaitkus mėgsta žvejoti, medžioti, važinėti dviračiu, keliauti po tolimus kraštus. Todėl aplankęs Australiją, Tailandą, Indiją dažnai siūlo pasimokyti šių šalių filosofijos – mažiau dirbti ir daugiau džiaugtis gyvenimu. Gyvenimo džiaugsmo teikia šokių repeticijos ir koncertai su Irenos Šunokienės vadovaujamu kolektyvu „Lelija“, artima draugystė su jo nariais, kartu leidžiamas laisvalaikis. Todėl L. Vaitkus neabejoja, jog išėjęs į pensiją veiklos nepritrūks, juolab kad įsirašė ir į Trečiojo amžiaus universiteto studentų gretas.


– Noriu bent pusę metų ramiai pabūti, susitvarkyti namuose pradėtus darbus, pakeliauti. Noriu daugiau dėmesio skirti šeimai, vaikams ir anūkui Mykolui, kuriam augant tampa vis įdomiau bendrauti. O gal būdamas laisvas nuo įsipareigojimų dar sugalvosiu eiti į politiką, – su humoro gaidele balse atsisveikino ilgametis Vilkaviškio teisėjas.





Galerija: teisėjas




Publikuota: 2023-11-16 16:24:26

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Biudžeto projektas visuomenei pristatytas be... visuomenės
* Statusą praradęs bedarbis ieško teisybės ir grasina teismais
* Dezinformacijos įdiegtos vaistų baimės pacientus varo į paniką
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar savo parašu paremsite kandidatus Prezidento rinkimuose?
Jau pasirašiau savo iniciatyva.
Jei paprašys asmeniškai – pasirašysiu.
Nesirašysiu nė už vieną.
Dar nenusprendžiau.



Kalbos patarimai

Pieninis ar pieniškas šokoladas?
Kalbos požiūriu taisyklingi abu variantai. Priesagos -iškas būdvardis vartojamas nusakant daikto požymį. Jis paprastai vartojamas šnekoje, laisvuosiuose stiliuose: pieniškas šokoladas, pieniškas valgis, pieniški ledai, pieniška sriuba.
Sudarant terminus, kai reikia pabrėžti rūšį, vartojamas priesagos -inis būdvardis: pieninis šokoladas, grietininis šokoladas, riešutinis šokoladas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai