|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.Galioja iki: 2024-12-09 13:08:10
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-11-23 15:36
|
|
|
Tomo Gajausko teigimu, elnių priežiūra nėra sudėtinga.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Iš Alvito kilęs Tomas Gajauskas jau seniai svajojo apie nuosavą sodybą, kurioje galėtų pasislėpti nuo žmonių šurmulio bei atsipūsti po sunkių darbų. Prieš kurį laiką Tomo norai virto realybe. Stirniškių miško apsuptyje, netoli Gižų, jis įsigijo ir pradėjo tvarkytis seną, apleistą teritoriją.
Nesugalvojo, kaip pasakyti
Apie Tomo svajonę žinojo kone visi jo draugai bei šeimos nariai. Būtent draugas ir informavo alvitietį apie parduodamą sodybą. Nuvykęs apžiūrėti būsimą pirkinį T. Gajauskas liko lengvai šokiruotas. Maždaug 2 ha ploto sodyba buvo visiškai apleista. Dėl brūzgynų, medžių ir žmogaus ūgį siekiančių piktžolių laisvai vaikščioti po teritoriją praktiškai nebuvo įmanoma.
„Per žoles matėsi tik namo stogas. Greičiausiai bet kuris kitas pirkėjas būtų apsisukęs ir išvažiavęs namo. Visgi aš iš karto supratau, kad teritoriją galima gražiai sutvarkyti“, – prisiminė T. Gajauskas.
Šiandien minėta sodyba nė kiek nepanaši į tą, kuri buvo prieš porą metų. Tomas iškirto didžiąją dalį medžių, pasodino naujų, išpjovė piktžoles, išsikasė nemažą tvenkinį, suformavo įkalnes ir nuokalnes, pasėjo veją. Visgi ne fizinis darbas reikalavo daugiausiai pastangų. Sunkiausia Tomui buvo apie šią sodybą pranešti būsimai žmonai Odetai. Pora su dviem mažamečiais vaikais šiuo metu statosi gyvenamąjį namą, tad investicijas į pašalinius dalykus stengiasi riboti.
„Nepirkti sodybos negalėjau, o pranešti apie tai Odetai buvo labai sunku. Atsimenu, kai jau padavęs rankpinigius atsivežiau ją apžiūrėti šios vietos. Ji iš karto kategoriškai paprieštaravo mano norams. Maždaug po savaitės visi draugai jau žinojo apie naują pirkinį, o būsima žmona – dar ne. Ėmiau laidyti užuominas, kad tai galėtų būti gera investicija, kol galiausiai ji nusileido“, – šypsojosi pašnekovas.
Apsigyveno elniai
T. Gajauskas teigė visada mėgęs gamtos ramybę, gryną orą, laiką miške ar prie ežero. Šias vertybes vyras stengiasi įskiepyti ir savo sūnums Ąžuolui bei Vėjui. Būtent jie ir tapo viena iš priežasčių, dėl ko Stirniškių miške buvo įsigyta sodyba.
„Nesinorėjo, kad vaikai laiką leistų prie telefonų, kompiuterių ar televizijos ekranų. Mieste daug veiklos nėra, o atvažiavus čia galima visko prisigalvoti. Sūnums labai patinka sodyba, jie nuolat klausia, kada čia važiuosime“, – pasakojo Tomas.
Vaikus į Stirniškių miške kuriamą ramybės oazę vilioja ir čia gyvenantis elnių būrys. Šį pavasarį Tomas parsigabeno patiną ir devynias pateles, kurios jau atsivedė penkis jauniklius. Tiesa, kuomet T. Gajauskas buvo išvykęs, viena patelė ištrūko iš aptvaro ir pabėgo. Dar kurį laiką elnė vis ateidavo prie buvusio savo būrio, tačiau sugauti jos taip ir nepavyko.
„Jei niekas nenušovė, ji greičiausiai tebegyvena Stirniškių miške, tačiau prie aptvaro jau nesirodo“, – teigė pašnekovas.
Įsigyti elnių jam patarė bičiulis Vytautas Norkeliūnas, kuris yra bene didžiausias šių gyvūnų augintojas Vilkaviškio rajone. Kitas Tomo draugas Audrius Meseckas pasiūlė pasinaudoti jaunųjų ūkininkų programa ir taip susigrąžinti bent dalį išlaidų už elnius bei jiems reikalingą aptvarą.
Nelaukia tos akimirkos
Tomas Gajauskas sodyboje įrengė du aptvarus, kuriuose gyvena raguočiai. Jie laisvai vaikšto ir po pagrindinę teritoriją. Net kai T. Gajauskas su šeima ar draugais ilsisi prie kūdros, elniai drąsiai vaikšto aplink bei rupšnoja žolę. Šių gyvūnų nė kiek nebijo ir penkerių bei dvejų metukų alvitiečio sūnūs.
Prie nedidelių keturračių prikabintose priekabose vaikai nuolat veža elniams grūdų ar kitų pašarų, noriai juos maitina. Gyvūnai taip pat jau pripratę prie mažųjų draugų, visiškai jų nesibaido.
Apskritai, elnių priežiūra nėra sudėtinga. Vasarą jiems pakanka teritorijoje augančių žolių ir krūmų, o žiemą raguočiams visuomet turi būti padėta šieno ritinių. Vieno ritinio užtenka 1–2 savaitėms. Tomas pas savo augintinius taip pat užsuka 2–3 kartus per savaitę ir papildomai juos primaitina – atneša grūdų, kurie elniams yra tikras delikatesas.
Raguočiai mėgsta ir įvairias daržoves ar šakniavaisius. Lapkričio mėnesio pradžioje T. Gajauskas iš Paežerių dvaro kolektyvo dovanų gavo nuo žibintų vakaro likusių moliūgų, kuriuos jo augintiniai kaipmat sulapnojo. Netrukus vyras žada elniams atvežti 15 tonų cukrinių runkelių, kuriuos jam yra pažadėjęs parduoti vienas mūsų rajono ūkininkas.
„Elnių bandos išlaikymas metams kainuoja maždaug 2 tūkstančius eurų. Kadangi esu statybininkas, o ne žemdirbys, visą pašarą turiu pirkti. Bet elnius laikau ne dėl naudos. Man tai – hobis, malonumas. Labai nelaukiu tos akimirkos, kuomet reikės spręsti, ką daryti su didėjančiu būriu. Greičiausiai teks realizuoti mėsai. Bet pats jų tikrai neskersiu. Tai būtų pernelyg sunku“, – prisipažino pašnekovas.
Užsakymų netrūksta
Kol kas Stirniškių miško apsuptyje įsikūrusi sodyba toli gražu dar nėra visiškai sutvarkyta. Tomas svajoja nusigriauti šiuo metu stovintį seną medinį namuką ir vietoje jo pasistatyti naują namą, su pirtimi, pasisėdėjimo ir gal net nakvynės vietomis.
„Manau, kad darbai šioje teritorijoje niekada nesibaigs. Galbūt vieną dieną sugalvosime pasistatyti židinį, įsirengti naujus vartus ar dar kažką panašaus. Vietos realizuoti savo svajones čia tikrai pakanka. Štai ir dabar su vaikais artimiausiu metu planuojame čia atvykti ir suręsti elniams ėdžias“, – pasakojo T. Gajauskas.
Statybos ir įvairūs rangos darbai Tomui nėra svetimi. Rajone ir už jo ribų stovi ne vienas vyro pastatytas namas, pavėsinė ar kitas panašus objektas. Šiuo metu užsakymų vyrui taip pat netrūksta. T. Gajauskas pasakojo, kad per pastaruosius kelerius metus statybų sektorius išgyveno tiek pakilimų, tiek nuosmukių.
„Didžiausios gyventojų baimės prasidėjo COVID-19 pandemijos pradžioje. Bet jos truko labai trumpai. Tuomet žmonės ėmė šiek tiek taupiau gyventi, niekas į užsienį nevyko, tad ir pinigų kišenėse padaugėjo. Juos visi ėmė investuoti į nekilnojamąjį turtą. Ypač didmiesčiuose išaugo antrojo būsto statybos. Tarkime, 2019 m. Vilniuje namas su daline apdaila kainavo apie 150 tūkst. eurų. Palyginti, 2008 m. to paties namo kaina siekė apie 500 tūkst. litų. Iš esmės per daugiau nei dešimtmetį nekilnojamojo turto vertė nekilo, o gyventojų pajamos per tą laiką išaugo net keletą kartų. Ekspertai buvo paskaičiavę, kad 2008 m. įsigyti būstą žmogui reikėjo maždaug 150 atlyginimų, o 2019 m. – jau tik 70. Panašios tendencijos vyrauja ne tik didmiesčiuose, bet ir rajonuose“, – pasakojo T. Gajauskas.
Dar vienas stabtelėjimas statybų sektoriuje įvyko praėjusių metų pradžioje, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Nemaža dalis gyventojų tuomet atsisakė investuoti į nekilnojamąjį turtą, tačiau kai šio kainos ėmė sparčiai augti, žmonės, tarsi išsigandę, kad gali netrukus tekti dar labiau paploninti piniginę, vėl ėmė leisti pinigus statyboms.
Iš Alvito kilęs Tomas Gajauskas jau seniai svajojo apie nuosavą sodybą, kurioje galėtų pasislėpti nuo žmonių šurmulio bei atsipūsti po sunkių darbų. Prieš kurį laiką Tomo norai virto realybe. Stirniškių miško apsuptyje, netoli Gižų, jis įsigijo ir pradėjo tvarkytis seną, apleistą teritoriją. |
Apie Tomo svajonę žinojo kone visi jo draugai bei šeimos nariai. Būtent draugas ir informavo alvitietį apie parduodamą sodybą. Nuvykęs apžiūrėti būsimą pirkinį T. Gajauskas liko lengvai šokiruotas. Maždaug 2 ha ploto sodyba buvo visiškai apleista. Dėl brūzgynų, medžių ir žmogaus ūgį siekiančių piktžolių laisvai vaikščioti po teritoriją praktiškai nebuvo įmanoma.
„Per žoles matėsi tik namo stogas. Greičiausiai bet kuris kitas pirkėjas būtų apsisukęs ir išvažiavęs namo. Visgi aš iš karto supratau, kad teritoriją galima gražiai sutvarkyti“, – prisiminė T. Gajauskas.
Šiandien minėta sodyba nė kiek nepanaši į tą, kuri buvo prieš porą metų. Tomas iškirto didžiąją dalį medžių, pasodino naujų, išpjovė piktžoles, išsikasė nemažą tvenkinį, suformavo įkalnes ir nuokalnes, pasėjo veją. Visgi ne fizinis darbas reikalavo daugiausiai pastangų. Sunkiausia Tomui buvo apie šią sodybą pranešti būsimai žmonai Odetai. Pora su dviem mažamečiais vaikais šiuo metu statosi gyvenamąjį namą, tad investicijas į pašalinius dalykus stengiasi riboti.
„Nepirkti sodybos negalėjau, o pranešti apie tai Odetai buvo labai sunku. Atsimenu, kai jau padavęs rankpinigius atsivežiau ją apžiūrėti šios vietos. Ji iš karto kategoriškai paprieštaravo mano norams. Maždaug po savaitės visi draugai jau žinojo apie naują pirkinį, o būsima žmona – dar ne. Ėmiau laidyti užuominas, kad tai galėtų būti gera investicija, kol galiausiai ji nusileido“, – šypsojosi pašnekovas.
T. Gajauskas teigė visada mėgęs gamtos ramybę, gryną orą, laiką miške ar prie ežero. Šias vertybes vyras stengiasi įskiepyti ir savo sūnums Ąžuolui bei Vėjui. Būtent jie ir tapo viena iš priežasčių, dėl ko Stirniškių miške buvo įsigyta sodyba.
„Nesinorėjo, kad vaikai laiką leistų prie telefonų, kompiuterių ar televizijos ekranų. Mieste daug veiklos nėra, o atvažiavus čia galima visko prisigalvoti. Sūnums labai patinka sodyba, jie nuolat klausia, kada čia važiuosime“, – pasakojo Tomas.
Vaikus į Stirniškių miške kuriamą ramybės oazę vilioja ir čia gyvenantis elnių būrys. Šį pavasarį Tomas parsigabeno patiną ir devynias pateles, kurios jau atsivedė penkis jauniklius. Tiesa, kuomet T. Gajauskas buvo išvykęs, viena patelė ištrūko iš aptvaro ir pabėgo. Dar kurį laiką elnė vis ateidavo prie buvusio savo būrio, tačiau sugauti jos taip ir nepavyko.
„Jei niekas nenušovė, ji greičiausiai tebegyvena Stirniškių miške, tačiau prie aptvaro jau nesirodo“, – teigė pašnekovas.
Įsigyti elnių jam patarė bičiulis Vytautas Norkeliūnas, kuris yra bene didžiausias šių gyvūnų augintojas Vilkaviškio rajone. Kitas Tomo draugas Audrius Meseckas pasiūlė pasinaudoti jaunųjų ūkininkų programa ir taip susigrąžinti bent dalį išlaidų už elnius bei jiems reikalingą aptvarą.
Tomas Gajauskas sodyboje įrengė du aptvarus, kuriuose gyvena raguočiai. Jie laisvai vaikšto ir po pagrindinę teritoriją. Net kai T. Gajauskas su šeima ar draugais ilsisi prie kūdros, elniai drąsiai vaikšto aplink bei rupšnoja žolę. Šių gyvūnų nė kiek nebijo ir penkerių bei dvejų metukų alvitiečio sūnūs.
Prie nedidelių keturračių prikabintose priekabose vaikai nuolat veža elniams grūdų ar kitų pašarų, noriai juos maitina. Gyvūnai taip pat jau pripratę prie mažųjų draugų, visiškai jų nesibaido.
Apskritai, elnių priežiūra nėra sudėtinga. Vasarą jiems pakanka teritorijoje augančių žolių ir krūmų, o žiemą raguočiams visuomet turi būti padėta šieno ritinių. Vieno ritinio užtenka 1–2 savaitėms. Tomas pas savo augintinius taip pat užsuka 2–3 kartus per savaitę ir papildomai juos primaitina – atneša grūdų, kurie elniams yra tikras delikatesas.
Raguočiai mėgsta ir įvairias daržoves ar šakniavaisius. Lapkričio mėnesio pradžioje T. Gajauskas iš Paežerių dvaro kolektyvo dovanų gavo nuo žibintų vakaro likusių moliūgų, kuriuos jo augintiniai kaipmat sulapnojo. Netrukus vyras žada elniams atvežti 15 tonų cukrinių runkelių, kuriuos jam yra pažadėjęs parduoti vienas mūsų rajono ūkininkas.
„Elnių bandos išlaikymas metams kainuoja maždaug 2 tūkstančius eurų. Kadangi esu statybininkas, o ne žemdirbys, visą pašarą turiu pirkti. Bet elnius laikau ne dėl naudos. Man tai – hobis, malonumas. Labai nelaukiu tos akimirkos, kuomet reikės spręsti, ką daryti su didėjančiu būriu. Greičiausiai teks realizuoti mėsai. Bet pats jų tikrai neskersiu. Tai būtų pernelyg sunku“, – prisipažino pašnekovas.
Kol kas Stirniškių miško apsuptyje įsikūrusi sodyba toli gražu dar nėra visiškai sutvarkyta. Tomas svajoja nusigriauti šiuo metu stovintį seną medinį namuką ir vietoje jo pasistatyti naują namą, su pirtimi, pasisėdėjimo ir gal net nakvynės vietomis.
„Manau, kad darbai šioje teritorijoje niekada nesibaigs. Galbūt vieną dieną sugalvosime pasistatyti židinį, įsirengti naujus vartus ar dar kažką panašaus. Vietos realizuoti savo svajones čia tikrai pakanka. Štai ir dabar su vaikais artimiausiu metu planuojame čia atvykti ir suręsti elniams ėdžias“, – pasakojo T. Gajauskas.
Statybos ir įvairūs rangos darbai Tomui nėra svetimi. Rajone ir už jo ribų stovi ne vienas vyro pastatytas namas, pavėsinė ar kitas panašus objektas. Šiuo metu užsakymų vyrui taip pat netrūksta. T. Gajauskas pasakojo, kad per pastaruosius kelerius metus statybų sektorius išgyveno tiek pakilimų, tiek nuosmukių.
„Didžiausios gyventojų baimės prasidėjo COVID-19 pandemijos pradžioje. Bet jos truko labai trumpai. Tuomet žmonės ėmė šiek tiek taupiau gyventi, niekas į užsienį nevyko, tad ir pinigų kišenėse padaugėjo. Juos visi ėmė investuoti į nekilnojamąjį turtą. Ypač didmiesčiuose išaugo antrojo būsto statybos. Tarkime, 2019 m. Vilniuje namas su daline apdaila kainavo apie 150 tūkst. eurų. Palyginti, 2008 m. to paties namo kaina siekė apie 500 tūkst. litų. Iš esmės per daugiau nei dešimtmetį nekilnojamojo turto vertė nekilo, o gyventojų pajamos per tą laiką išaugo net keletą kartų. Ekspertai buvo paskaičiavę, kad 2008 m. įsigyti būstą žmogui reikėjo maždaug 150 atlyginimų, o 2019 m. – jau tik 70. Panašios tendencijos vyrauja ne tik didmiesčiuose, bet ir rajonuose“, – pasakojo T. Gajauskas.
Dar vienas stabtelėjimas statybų sektoriuje įvyko praėjusių metų pradžioje, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Nemaža dalis gyventojų tuomet atsisakė investuoti į nekilnojamąjį turtą, tačiau kai šio kainos ėmė sparčiai augti, žmonės, tarsi išsigandę, kad gali netrukus tekti dar labiau paploninti piniginę, vėl ėmė leisti pinigus statyboms.
Galerija: elniai
Publikuota: 2023-11-23 15:36:10
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kompensacijos bus mokamos tik įrodžius patirtus nuostolius * Folkloro ansamblis savo kelionę tęsia trisdešimt penkerius metus
* Rudas vanduo: kada bus išspręsta problema?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?
Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|