Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-12-07 16:16

---

II laipsnio prokuroro garbės ženklą „Už nuopelnus“ Kęstučiui Gaubiui trečiadienį įteikė pati generalinė prokurorė Nida Grunskienė.

Kauno apygardos prokuratūros nuotr.

Teisininko karjeroje tašką šią savaitę padėjęs ilgametis prokuroras Kęstutis Gaubys džiaugiasi kažkada pasirinkęs tinkamą profesinį kelią. Jame per 35-erius darbo metus buvo ir sunkių, ir be galo malonių akimirkų. Humoro jausmo nestokojantis vyras prisipažįsta į Vilkaviškį vykęs sukandęs dantis, o dabar čia įleistos gilios šaknys ir Suvalkija tapo tikraisiais namais.

Plaukiojo upėmis

Tie, kas mantija apsigaubusį, o anksčiau – uniformą dėvėjusį prokurorą matė sėdintį teisėjo dešinėje, nenuginčijamais įrodymais nulinčiuojantį nusikaltėlius ir jų advokatus, net neįtaria, kad prieš tapdamas teisininku K. Gaubys valdė laivą. Būsimas prokuroras jaunystėje turėjo dabar jau nykstančios profesijos – upeivio – diplomą, mat augęs Šilutės rajone, šalia Jūros vardu pavadintos upės, savo gyvenimą svajojo sieti su vandenimis.

Jūreivystės mokyklą baigęs absolventas ketino žinias gilinti institute, turėjo kapitono padėjėjo licenciją, o upeivio praktikos įgijo krovininiame laive, kursavusiame Nemunu iš Kauno į Jurbarką bei Klaipėdą, gabenusiame virš 1 000 tonų sveriančius krovinius.

Visgi per porą tarnybos armijoje metų meilė vandenims išgaravo, o į rankas patekęs laikraštis su skelbimu apie renkamą parengiamąjį būsimų teisininkų kursą visiškai pakeitė planus.

– Buvau nuotykių mėgėjas, prisiskaitęs detektyvų iš tuomet leistos „Drąsiųjų kelių“ knygų serijos, prisižiūrėjęs filmų apie žiaurius nusikaltimus ir jų tyrimą. Todėl nusprendžiau, kad teisininko kelias man labai tiks. Kai pasakė, kad stojant laukia didelis konkursas – keturi į vieną vietą, todėl reikia turėti atsarginį variantą, pasakiau, kad noriu tik į teisę ir niekur kitur, – prisiminė K. Gaubys.



Dirbo gelbėtoju

Studijų laikais Kęstučiui teko paragauti dar vienos profesijos – teisininkai, medikai ir žurnalistai vasaromis buvo siunčiami į pajūrį dirbti gelbėtojais.

– Tie, kas gyveno sovietmečiu, prisimena, kad tais laikais patekti į Kuršių neriją, esančią pasienio zonoje, buvo galima tik su specialiais leidimais. Todėl dirbti ten gelbėtojais vykdavome su malonumu, – studentavimo laikus prisiminė ilgametis prokuroras.

Gelbėtojo darbas buvo pilnas iššūkių, rizikos, atsakomybės ir emocijų, mat išgelbėti skęstantį žmogų – jausmas neapsakomas. Laisvalaikiu linksma studentų kompanija poilsiaudavo pajūryje ir prisigalvodavo įvairiausių linksmybių – žaisdavo „Dramblį“, šokinėdami vieni kitiems ant nugarų. Tai labai pralinksmindavo poilsiautojus ir pritraukdavo minias žiūrovų.

Į darbą Preiloje, Juodkrantėje, Pervalkoje ar Nidoje skubančius gelbėtojus vietiniai vairuotojai jau pažinodavo, mat norėdami susistabdyti pakeleivingą automobilį studentai šokdavo „Kepurinę“.

– Buvome nusipirkę šiaudines skrybėles ir pamatę automobilį pradėdavome lankstytis. Vairuotojai iš smalsumo sustodavo pažiūrėti, kas čia vyksta, o mes įsiprašydavome pavėžėjami, – iš jaunystės išdaigų juokėsi K. Gaubys.



Sunki pradžia

Baigęs universitetą jaunas teisininkas svajojo grįžti dirbti į gimtuosius kraštus, tačiau darbo vietos reikėjo ne jam vienam – Kęstutis tuomet jau buvo vedęs taip pat teisininkę Editą. Dvi darbo vietos atsirado Vilkaviškyje – prokuratūrai reikėjo stažuotojo, o Savivaldybei – juristo. Jauna teisininkų šeima bendrabutyje gavo butą, kurio visi kratėsi, mat jame prieš pusmetį buvo nusižudęs ankstesnis šeimininkas. Tačiau būsimo prokuroro, pasiryžusio dar baisesniems iššūkiams, tokios „smulkmenos“ negąsdino.

K. Gaubys nuo naujųjų kolegų neslėpė, kad užsibūti Vilkaviškyje neketina – atidirbsiąs pusmetį ar metus, kol atsiras vieta Žemaitijoje, ir grįšiąs į gimtinę. Tačiau taip jau susiklostė, kad Suvalkija vis labiau lipo prie širdies. Pagausėjo šeima, kolegos pasidarė gerais draugais, atsirado bendrų interesų ir laisvalaikio pomėgių, tad Vilkaviškis tapo tikraisiais žemaičio namais.

Prasidėjęs Sąjūdis, užklupę Sausio 13-osios įvykiai, ekonominė blokada teisininkus įsuko į nežinomybės karuselę.

Pirmieji keleri Lietuvos nepriklausomybės metai buvo sunkiausias laikas teisėsaugai – siautė reketininkų, organizuotų nusikaltėlių gaujos, kurios šaudėsi ir žudėsi tarpusavyje, puldinėjo verslininkus. Besikuriančios valstybės teisėsauga buvo silpna, trūko lėšų transportui, degalams. Prokurorams atėjo neramūs laikai – Panevėžyje buvo nužudytas jaunas kolega Gintautas Sereika.

– Buvo labai daug sunkių nusikaltimų – nužudymų, grupinių išžaginimų, sunkių sveikatos sutrikdymų, plėšimų. Turėjome vieną tarnybinį automobilį. Juo galėdavome naudotis tik įvykus žmogžudystei. Tirti lengvesnius nusikaltimus važiuodavome drauge su policija – jų voronoku. Mobiliųjų telefonų tuomet dar nebuvo, tad naktį išgirdęs durų skambutį žinodavai, kad įvyko nusikaltimas, – pasakojo K. Gaubys.



Į šventinį vakarėlį suspėjo

Prieš kelis dešimtmečius prokuratūra buvo įsikūrusi policijos pastate, palėpėse, be tualeto ir šilto vandens, darbo sąlygos buvo labai blogos. Todėl kai prokurorai persikraustė į greta teismo rūmų esantį pastatą Vilniaus gatvėje, jautėsi kaip rojuje. Tokių sąlygų įstaigoje su atskirais kabinetais ir posėdžių sale neturėjo nė vieno aplinkinio rajono prokurorai.

Kęstutis Gaubys prisimena, kad karjeros pradžioje įdomiausia buvo tirti žmogžudysčių bylas. Viena, bene greičiausiai atskleista, įvyko Naujųjų metų išvakarėse. Nors svečiai jau buvo sukviesti, šeimininkui teko atidėti visus šventinius planus ir drauge su policija vykti į žmogžudystės vietą – kirviu užkapotos moters namus.

Nors iš pradžių atrodė, kad žmogžudys nepaliko jokių pėdsakų ir nusikaltimo atskleisti nepavyks, apklausiant kaimynus vienas prasitarė matęs gatve einantį raišą vyrą. Anot K. Gaubio, Vilkaviškis – nedidelis miestas, tad raišus žmones gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Rasti nurodytą asmenį nebuvo sunku, tačiau įrodyti, kad jis kaltas – ne taip paprasta. Visgi kai įtariamojo kišenėje buvo rasta tokių pačių saldainių kaip nužudytosios namuose ant stalo, vyras prisipažino. Taigi nusikaltimas buvo atskleistas per kelias valandas, o prokuroras spėjo sugrįžti namo prieš pat naujametinius fejerverkus.



Netikri plaučiai

2003 m. K. Gaubys buvo paskirtas vadovauti Jurbarko apylinkės prokuratūrai ir ten dirbo dvi kadencijas – beveik dešimtmetį. Su Jurbarko prokuratūros kolektyvu artimas ryšys išlikęs iki šių dienų.

Iš darbo Jurbarke prokurorui labiausiai įsiminė ikiteisminis tyrimas, kuris pradėtas dėl tuomet vykusios aršios konkurencinės kovos tarp ritualines paslaugas teikiančių įmonių. Vienų laidojimo namų savininkė apskundė konkurentus, neva jie nepagarbiai elgiasi su velionių palaikais – po skrodimo vidaus organus išmeta į kanalizaciją. Neva kažkas matęs kanalizacijoje plaukiojančius žmogaus plaučius.

Buvo skubiai atlikta krata: laidojimo namų klozete tikrai rasta į žmogaus plaučius panaši masė. Organas buvo perduotas ekspertams, o teisėsaugininkai nekantraudami laukė makabriško tyrimo atomazgos. Tačiau gavę ekspertizės išvadas prokurorai nesulaikė šypsenos: paaiškėjo, kad į plaučius panašus daiktas tebuvo išbrinkęs ir subliuškęs rožinio tualetinio popieriaus ritinėlis. Tad ikiteisminį tyrimą teko nutraukti.



Pakeitė laikas

Nors prokuroro sutuoktinė Edita dirba advokate, teisme susitikti skirtingose barikadų pusėse jiems netekę. Tai draudžia teisininkų etikos reikalavimai. Visgi diskusijų teisiniais klausimais šeimoje kartais pasitaiko.

– Advokatas ir prokuroras prie vienos nuomonės prieiti negali, todėl kiekvienas liekame prie savos, – atviravo K. Gaubys. – Paprastai stengiamės geriau tais klausimais nesiginčyti, nes žmona žino, kad esu žemaitis ir manęs ji neperkalbės.

Anot K. Gaubio, per daugiau nei tris dešimtmečius darbas prokuratūroje labai pasikeitė. Seniau prokurorai vykdavo į visus skaudesnius įvykius, dabar visą darbą, kurį anksčiau atlikdavo prokurorai, vykdo ikiteisminio tyrimo pareigūnai – policijos operatyvinė grupė, tyrėjai. Prokuratūra tik kontroliuoja bylos eigą ir perdavusi teismui palaiko kaltinimą.

Pasikeitus darbo pobūdžiui, atsiradus šiuolaikinėms technologijoms, kitokioms nusikaltimų atskleidimo galimybėms, prokurorams darbo vis mažėjo, todėl iš kažkada dirbusių septynių pastaruoju metu Vilkaviškyje telikę trys, tad išėjus Kęstučiui jų kol kas darbuosis du.

K. Gaubys sakė darbą prokuratūroje paliekantis ramiai ir didelių planų ateičiai nekuriantis. Laisvalaikiu mėgstantis medžioti, žvejoti, sodininkauti, tam ir žada skirti pirmuosius pensijos mėnesius.

Kęstutis turi subūręs 9 bendraminčių grupę, su kuria jau daug metų vyksta žvejoti į Norvegiją, kitus kraštus, tad artimiausi planai susiję su šia veikla.

– O po to aplankysiu draugus ir gimines, su kuriais pabendrauti amžinai pritrūkdavo laiko, galbūt susirasiu naujų įdomių veiklų, – pokyčiais gyvenime džiaugėsi darbą paliekantis prokuroras.

Galerija: prokurorai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---