Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2024-01-08 16:51

---

Lietuviškų šaknų turintis vienas „Azovo“ brigados vadų, papulkininkis Vladas Sobolevskis.

Autoriaus nuotr.

Ukrainos kariuomenė yra išskirtinė Europoje tuo, kad į ją autonomijos teisėmis buvo priimti karo metu susiformavę savanoriški kovotojų junginiai. Viena iš labiausiai žinomų ir labiausiai Kremliaus nekenčiamų yra „Azovo“ brigada, prie kurios įsikūrimo 2014 metais svariai prisidėjo futbolo aistruoliai, tarp jų – ir lietuviško kraujo turintis kariškis Vladas Sobolevskis.

Sirgaliai tapo kariais

Ukrainoje „fanatais“ vadinami futbolo aistruoliai iki karo neretai buvo kritikuojami dėl stadionuose keliamų muštynių, kuriose skirtingų komandų gerbėjai kumščiais „gindavo“ savo klubo garbę. Vienu iš tokių mušeikų buvo ir Kyjivo „Dinamo“ aistruolis, lietuvės bei ukrainiečio sūnus Vladas Sobolevskis.

Vėliau jis tapo vienu iš „Azovo“ vadų, pravarde Borisfenas, ir užsitarnavo papulkininkio laipsnį. Šiuo metu 34 metų V. Sobolevskis yra Trečios šturmo brigados artilerijos padalinio vadas.

Vaikystėje beveik kiekvieną vasarą pas gimines Vilniuje, Kaune ir Rokiškyje praleisdavęs Vladas gerai mokėjo protėvių kalbą, tačiau dabar lietuviškų žodžių pamena nedaug.

Bokso treniruotes nuo mažens lankęs stipraus sudėjimo vaikinas kartu su kitais „Dinamo“ sirgaliais savo komandą lydėdavo į rungtynes visoje šalyje ir neretai dalyvaudavo jaunuolių grumtynėse. „Tokios buvo tradicijos, mes santykius aiškindavomės garbingai – vien kumščiais. Parkritusiųjų nemušdavome, todėl rimtų sužeidimų nepasitaikydavo“, – prisiminė karys.

Pasiprašė į „Azovo“ pulką

„Per Oranžinę revoliuciją 2004-aisiais man buvo 15 metų. Nelabai susigaudžiau, kas vyksta, tik pamenu, kad Naujuosius Metus su mama sutikome Maidano aikštėje. Susirinkę žmonės tuomet vylėsi pozityvių permainų, kurios taip ir neatėjo, todėl 2013 metais vėl visi išėjo į gatves“, – pasakojo kariškis.

Geografijos bei psichologijos studijas institute baigęs V. Sobolevskis mokytoju netapo, o įsidarbino aukštuminių pastatų statybose – buvo didelės apimties langų montuotojas.

2013 m. pabaigoje kilus naujai revoliucijai vaikinas kovojo barikadose, nes ukrainietiškus patriotinius šūkius mėgę „fanatai“ buvo ne kartą patyrę prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus represijas. Po revoliucijos V. Sobolevskis nusprendė vykti į kovą su Maskvos remiamais prorusiškais Donbaso separatistais ir pasiprašė į formuojamą „Azovo“ pulką.



Įsitraukė į politinę veiklą

Prezidentui V. Janukovyčiui pabėgus į Maskvą ši sukurstė Donbaso rusakalbius „sukilti“, o šalį ginti nusprendę „fanatai“ įkūrė „Azovo“ būrį, kuris peraugo į brigadą.

„2014-ųjų birželio 3 d. mane priėmė į „Azovą“, o po dešimties dienų jau teko dalyvauti Mariupolio išvadavime. Įvykiai tada vystėsi labai sparčiai“, – prisiminė karys. V. Sobolevskis su bičiuliais manė, kad kovoti vyksta trumpam, nes tikėjosi, jog separatistus skubiai sutramdys ir po kelių savaičių grįš namo. Vyrai nežinojo, kad Maskva slapta siunčia gausius karių būrius ir ginkluotę.

„Azovo“ pulkas 2014 m. tapo oficialiu Vidaus reikalų ministerijos padaliniu, tačiau dar tais pačiais metais pasiprašė ir tapo Nacionalinės gvardijos skyriumi. Tam, kad gautų visapusišką ginkluotę – patrankas, tankus.

V. Sobolevskis tuo metu jau buvo tapęs štabo viršininku, o tai pasiekti jam padėjo įgyti pedagoginiai ir organizaciniai sugebėjimai, kuriuos vadai greitai pastebėjo. Štabo viršininku lietuvis išbuvo iki 2017 m., kai aprimus kovoms gavo pasiūlymą įsijungti į politinę „Azovo“ aktyvistų veiklą.

„Paaiškėjus, kad kai kurias svarbias problemas įmanoma išspręsti tik politiniu lygmeniu, „Azovo“ vadas Andrejus Bieleckis 2017 m. įkūrė politinę partiją „Nacionalinis korpusas“, į kurios veiklą įsijungė nemažai bendražygių, tarp jų – ir aš“, – pasakojo V. Sobolevskis.

Vladas Sobolevskis kartu su „Azovo“ vadu Maksimu Žorinu buvo pasiųstas propaguoti „Nacionalinio korpuso“ idėjas Charkive, ir Rusijos pasienyje esančiame regione dirbo iki 2020 m. „Propaguoti ukrainietišką nacionalizmą rusakalbių mieste nebuvo lengva, bet tai man suteikė milžiniškos patirties, tai buvo vienas geriausių gyvenimo etapų, didžiuojuosi nuveiktu darbu“, – sakė karys.



Reikia apmokyti ir civilius

„Nacionalinis korpusas“ neslėpė savo radikalumo – to, kad šalį nori matyti kalbančią ukrainietiškai ir kad ji privalo atkovoti kiekvieną Rusijos užgrobtą metrą. Kitos partijos tuo metu gražbyliavo ir pataikavo rusakalbiams rinkėjams, tuo labiau kad Vakarų lyderiai irgi skatino Kyjivą su Maskva pasirašyti taikos sutartį ir nutraukti kovą.

Kremlius „Nacionalinį korpusą“ bei „Azovą“ visaip šmeižė, o Vakarai „Azovo“ brigadą buvo trims metams įtraukę į teroristinių organizacijų sąrašą. Dėl to jo nariai negalėjo dalyvauti NATO mokymuose ir gauti ginklų.

Vladas didžiuojasi, jog Ukrainos parlamentas dabartinio karo metu patvirtino „Nacionalinio korpuso“ paruoštą įstatymą dėl bausmių kolaborantams. „Mes matėme, kad Maskva ruošiasi galingam karui, todėl rengėme civilių pratybas. Iš pradžių į jas ateidavo po keliasdešimt žmonių, tačiau 2021-ųjų pabaigoje jau ėmė rinktis šimtai, o Charkive – net po tūkstantį“, – pasakojo papulkininkis.

Prasidėjus karui, 2022 m. vasario 24 d. į „Azovo“ štabus suplūdo vyriškiai, lankę paruošiamuosius kursus. „Kadangi sostinės štabe buvau aukščiausio laipsnio kariškis, mane paskyrė Kyjivo „Azovo“ vadu. Antrą karo dieną užėmėme gynybines pozicijas ties Gorenkos kaimu“, – prisiminė V. Sobolevskis.

Ginant sostinę žuvo dvidešimt jo pavaldinių, trigubai daugiau buvo sunkiai sužeisti. Po to, kai šiemet Kyjivo „Azovo“ brigada buvo performuota į Trečią šturmo brigadą, V. Sobolevskis tapo šios brigados artilerijos padalinio vadu.



Dėkingas Lietuvai

Kariškis sakė esąs dėkingas Lietuvai, kuri priima reabilitacijai sužeistus „Azovo“ karius, o karo pradžioje atsiuntė jo būriui pagalbą, labai pravertusią ginant sostinę. „Faktinė Lietuvos parama Ukrainai nėra didelė, tačiau žiūrint pagal gyventojų skaičių ji yra viena didžiausių. Tuo labai džiaugiuosi“, – kalbėjo jis.

„Manau, kad tik nedidelė Lietuvos žmonių dalis supranta padėties rimtumą – tai, kad karas anksčiau ar vėliau ateis ir į Baltijos šalis. Įkurdintos viena ar dvi užsienio brigados nieko nepakeis. Dėl savo geografinės padėties tiek Ukraina, tiek Lietuva visada liks Rusijos kaimynėmis, o Vakarams bus „saugumo arba pilkąja zona“. Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis ir Lenkija turi siekti, kad NATO strategija keistųsi, o kol tai bus padaryta, visi piliečiai privalo išmokti partizaninės veiklos, kad pakartotų tai, ką tautiečiai darė po II pasaulinio karo. Tik šį kartą pabaiga turi būti pergalinga“, – buvo įsitikinęs V. Sobolevskis.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Kyjivo

Galerija: Ukrainos reportažai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---