|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-01-11 16:15
|
|
|
Margarita Išutko (centre) drauge su tautietėmis Viktorija Jarova ir Irina Suslova organizuoja renginius ukrainiečių vaikams.
Asmeninio albumo nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Visi mūsų rajone gyvenantys ukrainiečiai pažįsta Margaritą Išutko ir žino jos telefono numerį. Mat moteris rūpinasi Vilkaviškio krašte apsistojusiais savo tautiečiais, buria juos bendrai veiklai, padeda ištikus bėdai ir žino, kuo gyvena kiekviena karo pabėgėlių šeima.
Dirba ir mokosi
Margarita kruopščiai veda statistiką ir žino, kad šiuo metu mūsų rajone gyvena 114 karo pabėgėlių iš Ukrainos, 46 iš jų – mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikai, dauguma lankantys ugdymo įstaigas bei Ukrainos mokyklose besimokantys nuotoliniu būdu. Suaugusieji įsiliejo į darbo rinką mūsų rajone ar kaimyninėje Marijampolėje.
UAB „Mantinga“ įsidarbinę kone daugiausiai mūsų rajone apsistojusių ukrainiečių. Juos į darbą Marijampolėje vežioja bendrovės autobusas.
Nemažai moterų dirba UAB „Gabriel Textiles“ Vilkaviškyje. Jos labai patenkintos darbdavio sudarytomis sąlygomis. Pora ukrainiečių dirba grožio srityje: manikiūro saloną autobusų stotyje įkūrė Alesya, o iš trijų mūsų rajone dirbusių kirpėjų belikusi viena Darja, klientus kerpanti salone „Redita“. Kitos dvi kirpėjos išvyko į Vokietiją – šalį, kuri taip pat pasirengusi priimti pabėgėlius iš Ukrainos. Tiesa, Vokietijoje, anot M. Išutko, tokios demokratijos kaip Lietuvoje nėra – visi karo pabėgėliai pirmiausia turi lankyti kursus ir išmokti vokiečių kalbą.
Nors ir apmaudu, bet daugumai ukrainiečių Lietuvoje tenka dirbti nekvalifikuotą darbą ir kuriam laikui pamiršti Tėvynėje įgytas profesijas. Anot Margaritos, moterims persikvalifikuoti buvo lengviau, nes jų pagrindinis rūpestis – ne darbas ir karjera, o kad vaikai būtų saugūs ir sotūs.
Margarita Išutko pasakojo, jog ukrainietės pasirengusios pereiti sunkumus, kad tik įsilietų į darbo rinką. Pavyzdžiui, ji pati ir dar kelios kolegės tėvynėje automobilių nevairavo – tenkinosi visuomeniniu transportu. Atvykusios į Vilkaviškį jos lankė vairavimo mokyklą ir laikė egzaminus, kad galėtų įgyti vairuotojo pažymėjimą.
Tuo tarpu vyrams, kurių ne vienas Ukrainoje dirbo valstybės tarnyboje ar užėmė kitas aukštas pareigas, prisitaikyti Lietuvoje kur kas sunkiau. Jie psichologiškai nėra pasirengę dalykinį kostiumą iškeisti į darbą prie staklių. Dėl šios priežasties ne vienas ukrainietis grįžo atgal į kariaujančią Tėvynę.
Padeda tautiečiams
Nors kai kurie ukrainiečiai dirbti negali dėl sveikatos būklės, dauguma ieško būdų būti naudingi. M. Išutko neslėpė susižavėjimo Virbalyje gyvenančia Viktorija, kuri nuolat renka paramą fronte kariaujantiems Ukrainos kariams ir ligoninėse gydomiems sužeistiesiems. Tai, ką suaukoja žmonės, ji perduoda į Ukrainą vykstantiems savanoriams arba už savo pinigus siunčia paštu. Rūpintis Ukrainos kariais moterį skatina skaudi patirtis: du Viktorijos sūnūs, Ukrainos karininkai, žuvo gindami Mariupolį. Šių didvyrių vardu Charkive pavadinta gatvė.
Pati Margarita drauge su keliomis tautietėmis iš pradžių įsidarbino Vilkaviškio siuvimo fabrike. Tačiau gimtinėje vokiečių kapitalo siuvimo bendrovėje dirbusi ukrainietė Vilkaviškio fabrike sakė pasijutusi tarsi laiko mašina sugrąžinta į Sovietų Sąjungos laikus, todėl šioje darbovietėje ilgai neužsibuvo – gavusi pasiūlymą įsidarbino ukrainiečių integracijos centre. Ji padėjo spręsti savo tautiečių problemas, rūpinosi jų užimtumu, būrė pasibūti kartu.
Daugeliui ukrainiečių iš pradžių reikėjo ne tik materialinės, bet ir moralinės bei psichologinės pagalbos, nes Tėvynėje liko kariaujantys vyrai, tėčiai, sūnūs, broliai. Kitiems dėl trauminės patirties buvo itin sunku rasti ramybę, pradėti naują gyvenimą svečioje šalyje. Nuo šių metų aktyvi ukrainietė pradėjo dirbti vaikų dienos centre.
Sunki kalba
Margarita pripažįsta, kad bene didžiausia kliūtimi ukrainiečių integracijoje vis dar išlieka lietuvių kalba. Net ir vaikams, kurių dauguma lanko ugdymo įstaigas. Lietuviškai jie jau supranta, kalbėti sekasi sunkiai.
– Lietuvių kalba labai sunki ir visai nepanaši nei į ukrainiečių, nei į rusų. Visada stebiuosi, kaip lietuviai, atsidūrę sovietų priespaudoje, taip gerai išmoko visai į jų nepanašią rusų kalbą, – svarstė M. Išutko.
Iš pradžių lankę vietoje organizuojamus lietuvių kalbos kursus, dabar mūsų rajone gyvenantys ukrainiečiai jos gali mokytis tik internetu. Prisitaikyti prie nuotolinių pamokų laiko pamainomis dirbantiems žmonėms ganėtinai sunku. Tiesa, kai kurie darbdaviai, kaip UAB „Mantinga“, savo darbuotojams kursus organizuoja patys.
Nors pati Margarita jau priprato prie naujo gyvenimo, labai ilgisi Ukrainos – kalbant apie Tėvynę jos akyse kaupiasi ašaros. Pati moteris nuolat bendrauja su Tėvynėje likusiais giminaičiais, seka naujienas iš savo krašto.
Džiaugiasi šia diena
Su trimis dukromis Vilkaviškyje apsistojusi Margarita čia gyvena jau beveik dvejus metus. Iš Černihivo kilusi, su šeima Chmelnickyje uošvių name apsigyvenusi moteris puikiai prisimena kraupias pirmąsias karo dienas, kai reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau.
Margaritos vyras jau šešeri metai dirba Lietuvoje, logistikos srityje, todėl dvejonių, kur vykti, šeimai nekilo.
– Kai subombardavo Chmelnickio oro uostą, supratau, kad bet kuriuo metu bomba gali nukristi ir ant mūsų namo – privalau gelbėti vaikus. Nors turėjome automobilį, pati nemokėjau vairuoti, o rasti, kas galėtų mane su trimis dukromis pavėžėti, buvo labai sunku. Bet privalėjau būti stipri ir ieškoti išeities. Iškart užsiregistravau tinklalapyje „Stiprūs kartu“, – sunkiais prisiminimais dalijosi Margarita.
Paklausta apie ateities planus, moteris tik liūdnai šypteli.
– Nuo tos nakties, kai ant Ukrainos pradėjo kristi bombos, išmokome gyvenimo nebeplanuoti. Anksčiau žinojome, ko siekiame, ką darysime po metų ar kelerių. Dabar džiaugiamės šia diena – kad turime stogą virš galvos, gyvename šiltai, naktimis nekaukia sirenos ir galime ramiai miegoti, – kalbėjo Tėvynės ilgesio kamuojama M. Išutko, prisipažinusi, jog svajoja tik apie vieną – kad greičiau jos Tėvynėje baigtųsi karas ir nuslūgtų visame pasaulyje tvyranti įtampa.
Visi mūsų rajone gyvenantys ukrainiečiai pažįsta Margaritą Išutko ir žino jos telefono numerį. Mat moteris rūpinasi Vilkaviškio krašte apsistojusiais savo tautiečiais, buria juos bendrai veiklai, padeda ištikus bėdai ir žino, kuo gyvena kiekviena karo pabėgėlių šeima. |
Margarita kruopščiai veda statistiką ir žino, kad šiuo metu mūsų rajone gyvena 114 karo pabėgėlių iš Ukrainos, 46 iš jų – mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikai, dauguma lankantys ugdymo įstaigas bei Ukrainos mokyklose besimokantys nuotoliniu būdu. Suaugusieji įsiliejo į darbo rinką mūsų rajone ar kaimyninėje Marijampolėje.
UAB „Mantinga“ įsidarbinę kone daugiausiai mūsų rajone apsistojusių ukrainiečių. Juos į darbą Marijampolėje vežioja bendrovės autobusas.
Nemažai moterų dirba UAB „Gabriel Textiles“ Vilkaviškyje. Jos labai patenkintos darbdavio sudarytomis sąlygomis. Pora ukrainiečių dirba grožio srityje: manikiūro saloną autobusų stotyje įkūrė Alesya, o iš trijų mūsų rajone dirbusių kirpėjų belikusi viena Darja, klientus kerpanti salone „Redita“. Kitos dvi kirpėjos išvyko į Vokietiją – šalį, kuri taip pat pasirengusi priimti pabėgėlius iš Ukrainos. Tiesa, Vokietijoje, anot M. Išutko, tokios demokratijos kaip Lietuvoje nėra – visi karo pabėgėliai pirmiausia turi lankyti kursus ir išmokti vokiečių kalbą.
Nors ir apmaudu, bet daugumai ukrainiečių Lietuvoje tenka dirbti nekvalifikuotą darbą ir kuriam laikui pamiršti Tėvynėje įgytas profesijas. Anot Margaritos, moterims persikvalifikuoti buvo lengviau, nes jų pagrindinis rūpestis – ne darbas ir karjera, o kad vaikai būtų saugūs ir sotūs.
Margarita Išutko pasakojo, jog ukrainietės pasirengusios pereiti sunkumus, kad tik įsilietų į darbo rinką. Pavyzdžiui, ji pati ir dar kelios kolegės tėvynėje automobilių nevairavo – tenkinosi visuomeniniu transportu. Atvykusios į Vilkaviškį jos lankė vairavimo mokyklą ir laikė egzaminus, kad galėtų įgyti vairuotojo pažymėjimą.
Tuo tarpu vyrams, kurių ne vienas Ukrainoje dirbo valstybės tarnyboje ar užėmė kitas aukštas pareigas, prisitaikyti Lietuvoje kur kas sunkiau. Jie psichologiškai nėra pasirengę dalykinį kostiumą iškeisti į darbą prie staklių. Dėl šios priežasties ne vienas ukrainietis grįžo atgal į kariaujančią Tėvynę.
Nors kai kurie ukrainiečiai dirbti negali dėl sveikatos būklės, dauguma ieško būdų būti naudingi. M. Išutko neslėpė susižavėjimo Virbalyje gyvenančia Viktorija, kuri nuolat renka paramą fronte kariaujantiems Ukrainos kariams ir ligoninėse gydomiems sužeistiesiems. Tai, ką suaukoja žmonės, ji perduoda į Ukrainą vykstantiems savanoriams arba už savo pinigus siunčia paštu. Rūpintis Ukrainos kariais moterį skatina skaudi patirtis: du Viktorijos sūnūs, Ukrainos karininkai, žuvo gindami Mariupolį. Šių didvyrių vardu Charkive pavadinta gatvė.
Pati Margarita drauge su keliomis tautietėmis iš pradžių įsidarbino Vilkaviškio siuvimo fabrike. Tačiau gimtinėje vokiečių kapitalo siuvimo bendrovėje dirbusi ukrainietė Vilkaviškio fabrike sakė pasijutusi tarsi laiko mašina sugrąžinta į Sovietų Sąjungos laikus, todėl šioje darbovietėje ilgai neužsibuvo – gavusi pasiūlymą įsidarbino ukrainiečių integracijos centre. Ji padėjo spręsti savo tautiečių problemas, rūpinosi jų užimtumu, būrė pasibūti kartu.
Daugeliui ukrainiečių iš pradžių reikėjo ne tik materialinės, bet ir moralinės bei psichologinės pagalbos, nes Tėvynėje liko kariaujantys vyrai, tėčiai, sūnūs, broliai. Kitiems dėl trauminės patirties buvo itin sunku rasti ramybę, pradėti naują gyvenimą svečioje šalyje. Nuo šių metų aktyvi ukrainietė pradėjo dirbti vaikų dienos centre.
Margarita pripažįsta, kad bene didžiausia kliūtimi ukrainiečių integracijoje vis dar išlieka lietuvių kalba. Net ir vaikams, kurių dauguma lanko ugdymo įstaigas. Lietuviškai jie jau supranta, kalbėti sekasi sunkiai.
– Lietuvių kalba labai sunki ir visai nepanaši nei į ukrainiečių, nei į rusų. Visada stebiuosi, kaip lietuviai, atsidūrę sovietų priespaudoje, taip gerai išmoko visai į jų nepanašią rusų kalbą, – svarstė M. Išutko.
Iš pradžių lankę vietoje organizuojamus lietuvių kalbos kursus, dabar mūsų rajone gyvenantys ukrainiečiai jos gali mokytis tik internetu. Prisitaikyti prie nuotolinių pamokų laiko pamainomis dirbantiems žmonėms ganėtinai sunku. Tiesa, kai kurie darbdaviai, kaip UAB „Mantinga“, savo darbuotojams kursus organizuoja patys.
Nors pati Margarita jau priprato prie naujo gyvenimo, labai ilgisi Ukrainos – kalbant apie Tėvynę jos akyse kaupiasi ašaros. Pati moteris nuolat bendrauja su Tėvynėje likusiais giminaičiais, seka naujienas iš savo krašto.
Su trimis dukromis Vilkaviškyje apsistojusi Margarita čia gyvena jau beveik dvejus metus. Iš Černihivo kilusi, su šeima Chmelnickyje uošvių name apsigyvenusi moteris puikiai prisimena kraupias pirmąsias karo dienas, kai reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau.
Margaritos vyras jau šešeri metai dirba Lietuvoje, logistikos srityje, todėl dvejonių, kur vykti, šeimai nekilo.
– Kai subombardavo Chmelnickio oro uostą, supratau, kad bet kuriuo metu bomba gali nukristi ir ant mūsų namo – privalau gelbėti vaikus. Nors turėjome automobilį, pati nemokėjau vairuoti, o rasti, kas galėtų mane su trimis dukromis pavėžėti, buvo labai sunku. Bet privalėjau būti stipri ir ieškoti išeities. Iškart užsiregistravau tinklalapyje „Stiprūs kartu“, – sunkiais prisiminimais dalijosi Margarita.
Paklausta apie ateities planus, moteris tik liūdnai šypteli.
– Nuo tos nakties, kai ant Ukrainos pradėjo kristi bombos, išmokome gyvenimo nebeplanuoti. Anksčiau žinojome, ko siekiame, ką darysime po metų ar kelerių. Dabar džiaugiamės šia diena – kad turime stogą virš galvos, gyvename šiltai, naktimis nekaukia sirenos ir galime ramiai miegoti, – kalbėjo Tėvynės ilgesio kamuojama M. Išutko, prisipažinusi, jog svajoja tik apie vieną – kad greičiau jos Tėvynėje baigtųsi karas ir nuslūgtų visame pasaulyje tvyranti įtampa.
Galerija: užsiėmimai
Publikuota: 2024-01-11 16:15:05
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Teisingumo paieškos sprogo it muilo burbulas * Tarybos nutarimai: didins darželinukų grupes, statys daugiabutį
* Infoturo dalyvius žavėjo degustacijomis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|