|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-01-18 16:36
|
|
|
„Nė kiek neabejoju, kad jau šiandien tarp mūsų vaikšto užverbuoti agentai, kurie išaušus dienai X būtų aktyvuoti“, – sakė knygos „Smogiko išpažintis“ autorius Mindaugas Milinis.
Gedimino MILINIO nuotr.
Nesugebėjusi Lietuvos partizanų palaužti ginklu blogio imperija pasitelkė klastą: ji apvilko smogikus Lietuvos partizanų uniformomis, mokė kalbėti ir elgtis taip, kaip elgiasi partizanai, įsilieti į jų gretas, įgyti pasitikėjimą ir tada – žudyti. Aštuntojoje savo knygoje – romane „Smogiko išpažintis“ žurnalistas Mindaugas MILINIS kuria tikrais faktais paremtą pasakojimą apie Lietuvoje veikusį vokiečių kilmės agentą-smogiką Gerhardą Biogeleiną. Knygos autorius sako, kad pastaruoju metu pastebimai traukiami naratyvai apie tai, kad pokariu Lietuvoje vyko pilietinis karas, kuriame „savi šaudė į savus“. Esą naktimis į sodybas ateidavo partizanai-banditai, kurie žudydavo nekaltus ūkininkus. „Tačiau visada „pamirštama“ pasakyti, kad tai ir buvo banditai – partizanais persirengę smogikai, kurių tikslas – įbauginti ir sukelti priešiškumą tikriesiems partizanams. Apie knygą – interviu su jos autoriumi.
– Romanas parašytas pagal tikrus faktus. Koks jame fikcijos ir realybės santykis?
– Romane beveik viskas tikra: veikėjas tikrai gyvenęs, jo istorija – neišgalvota, istoriniai įvykiai taip pat autentiški. Autentiškos ir operacijos, kuriose knygos veikėjas dalyvavo, kitos biografinės detalės. Stengiausi knygoje išlaikyti tikroviškumą. Kad sukurčiau kuo artimesnį savo aprašomam laikotarpiui paveikslą, prieš kiekvieną skyrių pateikiau epigrafus su amžininkų komentarais, liudijimais ar mokslinių straipsnių ištraukomis. Aišku, kad būtų lengviau skaityti, reikėjo prigalvoti dialogų, juos, žinoma, pats sukūriau.
– Rašote, kad vienas šėtoniškiausių Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos kovos su pasipriešinimu metodų buvo smogikų gaujos. Kokie žmonės jose dalyvavo?
– Apie smogikų gaujų klastingumą pirmoji straipsnyje „Žmonės be Dievo. NKVD agentai smogikai“ parašė istorikė N. Gaškaitė-Žemaitienė. Daryčiau prielaidą, kad „sokolovininkai“ atliko lemiamą vaidmenį užgniaužiant pasipriešinimą. Iš pradžių okupantai naudojo „persirengėlius“ – partizanų uniformomis perrengtus stribus. Tačiau šiuos partizanai greitai išaiškino, nes išties stribai buvo girtuokliai, vagys, savo įpročių negalėję atsikratyti net ir perrengti partizanų uniformomis. Užėję pas gyventojus jie gerdavo, vogdavo ir prievartaudavo moteris. Todėl veikė neilgai, patys emgėbistai – sovietiniai specialiųjų tarnybų darbuotojai – jų atsisakė. Reikalai pasitaisė, kai buvo pasitelkti suimti ir bendradarbiauti linkę partizanai, kurie pažinojo apylinkes, buvo susipažinę su partizanine taktika, pažinojo ryšininkus. Tereikėjo iškviesti į susitikimą juos dominusius vadus ir – darbas padarytas. Teigiama, kad šį metodą Lietuvoje išplėtojo Aleksejus Sokolovas. Todėl ir smogikai yra vadinami sokolovininkais. Istorikų duomenimis, 1945–1959 metais specialiosios ir agentūrinės kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai sovietiniam saugumui leido atskleisti ir suimti apie 4 900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų.
– Kaip dažnai smogikams pavykdavo apgauti vietos gyventojus, o ir pačius partizanus?
– Vietiniams gyventojams didžiausią grėsmę kėlė stribai ir tarp kaimynų atsiradę skundikai – pretendentai į įskųsto žmogaus turto dalį. Premijas skundikams už įduotus iš miško ateinančius kovotojus mokėdavo ir valdžia. Partizanai nuolat gyveno nepasitikėdami net ir draugais. Juk net į partizanų vadų suvažiavimą ėjęs A. Ramanauskas-Vanagas Žemaitijoje buvo 12 valandų tardomas, kol J. Žemaitis įsitikino, kad Vanagas nėra provokatorius. Partizanai, bent jau vadai, suvokė: pasitikėti galima tik tais, kuriuos pažįsti. Vadai rašė ir įsakymus, ir aplinkraščius, kuriuose kovotojai buvo supažindinami su nauja okupantų karo metodika. Tačiau laikas ėjo, partizanų mažėjo, jų grupės skaidėsi į vis mažesnius darinius, kol galiausiai ėmė slapstytis pavieniui. O kaip atpažinti priešą? Kai bendrauji su draugu, juk nesitiki, kad jis užverbuotas. Tuo smogikai ir naudojosi, nušaudami partizanus miegančius arba šaudami jiems į nugarą. Kad ir koks buvo atsargus J. Lukša, vis dėlto patikėjo Jonu Kukausku. Eidamas į susitikimą su juo Lukša ir buvo nukautas. Vienas paskutinių Pietų srities vadų S. Staniškis-Litas niekuo nepasitikėjo, sakė „naujokų vengiąs“. Nepaisant atsargumo, jis taip pat buvo išduotas, galiausiai nusišovė bunkeryje. Jau minėtą P. Pečiulaitį išdavė užverbuotas buvęs apygardos vadas Demonas. Šiaurės Rytų srities vadas B. Kalytis-Siaubas taip pat buvo suimtas ir užverbuotas. Jis, savo ruožtu, pats suėmė savo vadą J. Kimštą-Žalgirį. Okupantai jį žiauriai kankino, pjaustė rankas, kol galiausiai palaužė. Taigi, kiekvienas sau atsakykime, kaip atpažinti užverbuotą smogiką, jeigu jis yra tavo vadas ar geriausias draugas?
– Vienas iš legendinių smogikų buvo vokietis G. Biogeleinas, agentas Klevas. Agentas-smogikas yra puikus personažas knygai.
– Jo gyvenimo istorija – labai spalvinga. Galvoje netelpa, kiek šis asmuo per savo gyvenimą visko patyrė. Jei kurtume biografinį filmą, žiūrovai nepatikėtų, jog taip galėjo būti, įrodinėtų, kad viskas išgalvota.
Pirmą kartą jo pavardę pamačiau trumpoje žinutėje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklalapyje, kurioje buvo skelbiamos KGB agentų pavardės, jų slapyvardžiai ir trumpas veiklos aprašymas. Trumpame aprašyme buvo pateiktas faktas, kad agentas Klevas ėmė siautėti bazėje, norėjo patekti į ginklinę ir iššovė į agentą Kruką. Viskas. Tačiau tame sakinyje buvo daug neaiškumų. Kokios priežastys galėjo lemti tokį smogiko elgesį? Ar jam prabilo sąžinė?
Po kelerių metų grįžau prie šios temos. Apsilankęs Lietuvos ypatingajame archyve agento Klevo bylos neradau. Agentų-smogikų bylų išvis archyve nėra. Jos, greičiausiai, buvo arba sunaikintos, arba išvežtos į Maskvą. Užtat radau G. Biogeleino baudžiamąją bylą. Joje buvo kažkuriame lageryje parašytas „prisipažinimas“, adresuotas kažkokiai sovietinei institucijai. Tame laiške autorius aprašė beveik visą savo gyvenimą, tarnybą vermachte, perėjimo į Raudonosios armijos pusę aplinkybes, išsamiai aprašė savo pirmąją sovietų kontržvalgybos užduotį Rytų Prūsijoje. Tiesa, labai miglotai užsiminė apie užduotis N. Sokolovo smogikų grupėje. Ir beveik nieko, ką veikė vėliau.
Todėl teko ilgokai pasirausti archyvinėje medžiagoje ir iš šalutinių dokumentų sulipdyti asmens, naikinusio Lietuvos partizanus, paveikslą.
– G. Biogeleino istorija nesibaigia Lietuvoje, savo baisius darbus jis tęsia Vokietijoje. Ar jums teko jo pėdsakus pasekti iki šios šalies, pasidomėti VDR KGB istorija?
– Paskutiniai G. Biogeleino gyvenimo dešimtmečiai – liūdni. Jis buvo gydomas psichiatrinėse ligoninėse. Galiausiai – sėdo į teisiamųjų suolą. Už ką? Sužinosite perskaitę knygą.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Nesugebėjusi Lietuvos partizanų palaužti ginklu blogio imperija pasitelkė klastą: ji apvilko smogikus Lietuvos partizanų uniformomis, mokė kalbėti ir elgtis taip, kaip elgiasi partizanai, įsilieti į jų gretas, įgyti pasitikėjimą ir tada – žudyti. Aštuntojoje savo knygoje – romane „Smogiko išpažintis“ žurnalistas Mindaugas MILINIS kuria tikrais faktais paremtą pasakojimą apie Lietuvoje veikusį vokiečių kilmės agentą-smogiką Gerhardą Biogeleiną. Knygos autorius sako, kad pastaruoju metu pastebimai traukiami naratyvai apie tai, kad pokariu Lietuvoje vyko pilietinis karas, kuriame „savi šaudė į savus“. Esą naktimis į sodybas ateidavo partizanai-banditai, kurie žudydavo nekaltus ūkininkus. „Tačiau visada „pamirštama“ pasakyti, kad tai ir buvo banditai – partizanais persirengę smogikai, kurių tikslas – įbauginti ir sukelti priešiškumą tikriesiems partizanams. Apie knygą – interviu su jos autoriumi. |
– Romanas parašytas pagal tikrus faktus. Koks jame fikcijos ir realybės santykis?
– Romane beveik viskas tikra: veikėjas tikrai gyvenęs, jo istorija – neišgalvota, istoriniai įvykiai taip pat autentiški. Autentiškos ir operacijos, kuriose knygos veikėjas dalyvavo, kitos biografinės detalės. Stengiausi knygoje išlaikyti tikroviškumą. Kad sukurčiau kuo artimesnį savo aprašomam laikotarpiui paveikslą, prieš kiekvieną skyrių pateikiau epigrafus su amžininkų komentarais, liudijimais ar mokslinių straipsnių ištraukomis. Aišku, kad būtų lengviau skaityti, reikėjo prigalvoti dialogų, juos, žinoma, pats sukūriau.
– Rašote, kad vienas šėtoniškiausių Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos kovos su pasipriešinimu metodų buvo smogikų gaujos. Kokie žmonės jose dalyvavo?
– Apie smogikų gaujų klastingumą pirmoji straipsnyje „Žmonės be Dievo. NKVD agentai smogikai“ parašė istorikė N. Gaškaitė-Žemaitienė. Daryčiau prielaidą, kad „sokolovininkai“ atliko lemiamą vaidmenį užgniaužiant pasipriešinimą. Iš pradžių okupantai naudojo „persirengėlius“ – partizanų uniformomis perrengtus stribus. Tačiau šiuos partizanai greitai išaiškino, nes išties stribai buvo girtuokliai, vagys, savo įpročių negalėję atsikratyti net ir perrengti partizanų uniformomis. Užėję pas gyventojus jie gerdavo, vogdavo ir prievartaudavo moteris. Todėl veikė neilgai, patys emgėbistai – sovietiniai specialiųjų tarnybų darbuotojai – jų atsisakė. Reikalai pasitaisė, kai buvo pasitelkti suimti ir bendradarbiauti linkę partizanai, kurie pažinojo apylinkes, buvo susipažinę su partizanine taktika, pažinojo ryšininkus. Tereikėjo iškviesti į susitikimą juos dominusius vadus ir – darbas padarytas. Teigiama, kad šį metodą Lietuvoje išplėtojo Aleksejus Sokolovas. Todėl ir smogikai yra vadinami sokolovininkais. Istorikų duomenimis, 1945–1959 metais specialiosios ir agentūrinės kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai sovietiniam saugumui leido atskleisti ir suimti apie 4 900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų.
– Kaip dažnai smogikams pavykdavo apgauti vietos gyventojus, o ir pačius partizanus?
– Vietiniams gyventojams didžiausią grėsmę kėlė stribai ir tarp kaimynų atsiradę skundikai – pretendentai į įskųsto žmogaus turto dalį. Premijas skundikams už įduotus iš miško ateinančius kovotojus mokėdavo ir valdžia. Partizanai nuolat gyveno nepasitikėdami net ir draugais. Juk net į partizanų vadų suvažiavimą ėjęs A. Ramanauskas-Vanagas Žemaitijoje buvo 12 valandų tardomas, kol J. Žemaitis įsitikino, kad Vanagas nėra provokatorius. Partizanai, bent jau vadai, suvokė: pasitikėti galima tik tais, kuriuos pažįsti. Vadai rašė ir įsakymus, ir aplinkraščius, kuriuose kovotojai buvo supažindinami su nauja okupantų karo metodika. Tačiau laikas ėjo, partizanų mažėjo, jų grupės skaidėsi į vis mažesnius darinius, kol galiausiai ėmė slapstytis pavieniui. O kaip atpažinti priešą? Kai bendrauji su draugu, juk nesitiki, kad jis užverbuotas. Tuo smogikai ir naudojosi, nušaudami partizanus miegančius arba šaudami jiems į nugarą. Kad ir koks buvo atsargus J. Lukša, vis dėlto patikėjo Jonu Kukausku. Eidamas į susitikimą su juo Lukša ir buvo nukautas. Vienas paskutinių Pietų srities vadų S. Staniškis-Litas niekuo nepasitikėjo, sakė „naujokų vengiąs“. Nepaisant atsargumo, jis taip pat buvo išduotas, galiausiai nusišovė bunkeryje. Jau minėtą P. Pečiulaitį išdavė užverbuotas buvęs apygardos vadas Demonas. Šiaurės Rytų srities vadas B. Kalytis-Siaubas taip pat buvo suimtas ir užverbuotas. Jis, savo ruožtu, pats suėmė savo vadą J. Kimštą-Žalgirį. Okupantai jį žiauriai kankino, pjaustė rankas, kol galiausiai palaužė. Taigi, kiekvienas sau atsakykime, kaip atpažinti užverbuotą smogiką, jeigu jis yra tavo vadas ar geriausias draugas?
– Vienas iš legendinių smogikų buvo vokietis G. Biogeleinas, agentas Klevas. Agentas-smogikas yra puikus personažas knygai.
– Jo gyvenimo istorija – labai spalvinga. Galvoje netelpa, kiek šis asmuo per savo gyvenimą visko patyrė. Jei kurtume biografinį filmą, žiūrovai nepatikėtų, jog taip galėjo būti, įrodinėtų, kad viskas išgalvota.
Pirmą kartą jo pavardę pamačiau trumpoje žinutėje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklalapyje, kurioje buvo skelbiamos KGB agentų pavardės, jų slapyvardžiai ir trumpas veiklos aprašymas. Trumpame aprašyme buvo pateiktas faktas, kad agentas Klevas ėmė siautėti bazėje, norėjo patekti į ginklinę ir iššovė į agentą Kruką. Viskas. Tačiau tame sakinyje buvo daug neaiškumų. Kokios priežastys galėjo lemti tokį smogiko elgesį? Ar jam prabilo sąžinė?
Po kelerių metų grįžau prie šios temos. Apsilankęs Lietuvos ypatingajame archyve agento Klevo bylos neradau. Agentų-smogikų bylų išvis archyve nėra. Jos, greičiausiai, buvo arba sunaikintos, arba išvežtos į Maskvą. Užtat radau G. Biogeleino baudžiamąją bylą. Joje buvo kažkuriame lageryje parašytas „prisipažinimas“, adresuotas kažkokiai sovietinei institucijai. Tame laiške autorius aprašė beveik visą savo gyvenimą, tarnybą vermachte, perėjimo į Raudonosios armijos pusę aplinkybes, išsamiai aprašė savo pirmąją sovietų kontržvalgybos užduotį Rytų Prūsijoje. Tiesa, labai miglotai užsiminė apie užduotis N. Sokolovo smogikų grupėje. Ir beveik nieko, ką veikė vėliau.
Todėl teko ilgokai pasirausti archyvinėje medžiagoje ir iš šalutinių dokumentų sulipdyti asmens, naikinusio Lietuvos partizanus, paveikslą.
– G. Biogeleino istorija nesibaigia Lietuvoje, savo baisius darbus jis tęsia Vokietijoje. Ar jums teko jo pėdsakus pasekti iki šios šalies, pasidomėti VDR KGB istorija?
– Paskutiniai G. Biogeleino gyvenimo dešimtmečiai – liūdni. Jis buvo gydomas psichiatrinėse ligoninėse. Galiausiai – sėdo į teisiamųjų suolą. Už ką? Sužinosite perskaitę knygą.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Galerija: romanas
Publikuota: 2024-01-18 16:36:40
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Teisingumo paieškos sprogo it muilo burbulas * Tarybos nutarimai: didins darželinukų grupes, statys daugiabutį
* Infoturo dalyvius žavėjo degustacijomis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|