|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-03-28 15:59
|
|
|
Beržynas buvo iškirstas, nes šį miško plotą Nacionalinė žemės tarnyba, remdamasi įstatymais, leido žmogui susigrąžinti už mieste turėtą žemę.
Eglė MIČIULIENĖ
Šalia Alvito kaimo auga miškelis, vietinių gyventojų vadinamas Ripkaus giraite. Jos gale baltavo kvartalas beržų. Deja, jų jau nebėra – sklypas neseniai buvo iškirstas.
Rūpi ne vienam
Šiuo metu spaudoje plačiai rašoma apie nacionalinį miškasodį. Gyventojai, įmonių darbuotojai raginami atvykti į talkas urėdijos plotuose sodinti miškus.
Tačiau tuo pat metu medžiai kertami ten, kur žmonės to tikisi mažiausiai.
Šios vasaros nebesulaukė beržai, ošę netoli Alvito, gale miškelio, gyventojų vadinamo Ripkaus giraite. Kaimo žmonės sakė girdėję, kad sklypą su beržynu įsigijo ūkininkas, o beržus iš jo greičiausiai nupirko vadinamieji miško rykliai, užsiimantys prekyba mediena.
„Vieną dieną pamatėme, kad visi medžiai pažymėti kirtimui. Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad ten suformuotas 61 a sklypas, iš jo 50 a leista iškirsti plynai. Sužinojau, kad tai – ketvirtos grupės ūkinis miškas, tokius leidžiama kirsti. Sako, valstybė formuoja sklypus, kurie gali būti išpjauti, ir parduoda aukcione. Tai, matyt, kažkas tyliai nusipirko. O gal toje vietoje susigrąžino žemes? Bet mums, bendruomenės žmonėms, niekas nieko nepasako, nes neleidžia duomenų apsauga. Žinome tik tiek, kad fizinio asmens sklype medžius pjovė samdyta įmonė. Ir kad bendruomenė galėtų išpirkti iš savininko mišką, jei nenori, kad tas būtų iškirstas. Bet bendruomenė tiek pinigų greičiausiai neturės“, – kalbėjo į redakciją paskambinęs rajono Tarybos narys, Alvite gyvenantis Rimvydas Palubinskas.
Vyras sakė suprantantis, kad privačios nuosavybės neatimsi ir miškakirčių nesustabdysi. Bet, anot jo, kas garantuos, kad Ripkaus giraitėje ir toliau nebus formuojami sklypai, kad ant žemės nevirs miške žaliuojančios pušys ir eglaitės?
„Bijome, kad mums liks tik kelmai, šabakštynai ir miškovežių sugadinti keliai. Ar dabar tokia valstybės politika? Kodėl tada pati valstybė nepjauna, o pjauna privatininkas? Gaila miško – jis jau ir taip nedidelis. Ši problema rūpi ne man vienam – žmonėms buvo šokas pamačius ant žemės verčiamus beržus“, – pasakojo R. Palubinskas.
Ne Dainavos giria
Negali ginčytis, kad privati nuosavybė yra šventas reikalas. Ir kad dalis brandžių, vadinamųjų ūkinių miškų turi būti kertama, nes vėliau medis perauga, sensta, trūnija, ir medieną gali panaudoti tik malkoms.
Bet taip pat žinome, kad Vilkaviškio rajonas yra mažiausiai miškingas visoje Lietuvoje. O prie Alvito prigludusi nedidelė Ripkaus giraitė – ne kokia Dainavos giria ar Kazlų Rūdos miškai. Argi negalima jos išsaugoti čia pat gyvenantiems žmonėms? Gal ne į visus miškus, kad ir brandžius, turime žiūrėti kaip į ekonominės naudos šaltinį? Ar tam tikrais atvejais neturėtume pasverti ir sakralinės, etnologinės girios vertės?
Beje, Ripkaus giraitėje yra ir senosios vokiečių kapinės su paminklais. Vyresni gyventojai pamena čia buvus kelias dešimtis kapaviečių.
Ripkaus giraite susirūpinęs alvitietis etnologas Andrius Milinkevičius renka duomenis, kokia veikla, kokie renginiai vykdavo šioje vietoje.
„Norime įrodyti, koks svarbus bendruomenės santykis su šia giraite. Tai ne tik ta vieta, kur vietiniai eina pasivaikščioti. Anksčiau vasaromis čia buvo rengiamos gegužinės, kaimo žmonės savaitgalį su muzikantais sueidavo, stovyklos būdavo – pats iš vaikystės atsimenu. Visą šitą medžiagą ruošiamės išsiųsti NŽT, Aplinkos ministerijai, Savivaldybės administracijai su peticija, kad būtų sustabdytas tas miško naikinimas“, – kalbėjo A. Milinkevičius.
Žaliojoje kirtimą sustabdė
Pakalbinome Vilkaviškio girininką Regimantą Valaitį. Jis taip pat sakė sulaukęs ne vieno skambučio dėl pjaunamų beržų, bet, anot girininko, ši teritorija Valstybinei miškų urėdijai nepriklauso. R. Valaitis paaiškino, jog dalis Lietuvos miškų yra skirti nuosavybės teisių atkūrimui ar palikti privatizavimui, jie priklauso Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT) – taip yra ir su Ripkaus giraite.
„Buvau ten nuvažiavęs, beržai gražūs, bet nieko nepadarysi: savininkas nusprendė nukirsti – ir nukirto. Dabar medžiai arba ataugs savaime, arba turės būti atsodinti: priklauso nuo to, koks yra paruoštas miško atkūrimo projektas. Visa likusi Ripkaus giraitė, kiek žinau, kol kas nėra privati. Ar ji kada nors bus perduota Valstybinei urėdijai, ar taps privačia nuosavybe – šito mes nežinome. Tokiuose miškuose mums priskirta tik priešgaisrinė ir sanitarinė apsauga“, – kalbėjo R. Valaitis.
Girininkas patvirtino, jog tokie reikalai – visada labai jautrūs. Jei tik miškas šalia gyvenvietės, žmonės ima protestuoti. Neseniai miškininkai buvo pradėję kirsti urėdijai priklausančius brandžius medžius šalia Žaliosios kaimo Klausučių seniūnijoje. Bet gyventojai pakėlė triukšmą, ir urėdija kirtimą sustabdė.
Atkurtos nuosavybės teisės
Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus Alytaus regiono vyriausiasis specialistas Edvilas Pėtelis patvirtino, jog minėtas beržynas buvo vienintelė vieta Ripkaus giraitėje, dėl kurios buvo gautas prašymas.
„Mes gavome paraišką miško kirtimui, išsiėmėme ir patikrinome duomenis iš Registrų centro. Kadangi tai – privati valda, o miškas brandus, davėme leidimą kirsti. Daugiau paraiškų šiose vietose nesame gavę. Kiek žinau, ten greičiausiai dar nesuformuoti sklypai, priklausantys NŽT, ir tik ši tarnyba gali pasakyti, kaip miškai privatizuojami“, – sakė E. Pėtelis.
Kreipėmės į Nacionalinę žemės tarnybą. Prabėgus savaitei iš Viešųjų ryšių skyriaus vyresniojo patarėjo Ruslano Golubovo gavome atsakymą, jog privatus minėto beržyno savininkas atsirado ne pirkimo/pardavimo būdu, o atkuriant nuosavybės teises.
„Nuosavybės teisės 2020 m. buvo atkurtos asmeniui, turėjusiam neatkurto nekilnojamojo turto (žemės) Vilniuje, tačiau pasirinkusiam už mieste turėtą žemę gauti miško plotą kaimo vietovėje. Beje, teisę pakeisti valią dėl nuosavybės atkūrimo, t. y. už mieste turėtą žemę gauti miško plotą kaimo vietovėje, asmenys turi iki 2024 m. gegužės 1 d. (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 str.).
Taigi Jus dominantis atvejis yra ne vienintelis, nemažai žmonių pageidauja už mieste turėtą žemę (ypač Vilniuje) gauti lygiavertį miško plotą jų pasirinktoje kaimo vietovėje“, – paaiškino NŽT atstovas.
Viešųjų ryšių skyriaus taip pat klausėme, ar NŽT gali garantuoti, kad likusi dalis miško, kurioje yra ir senieji vokiečių kapai, nebus privatizuota, o medžiai – išpjauti.
„Jeigu iki gegužės 1 d. atsirastų asmenų, pageidaujančių Alvito kadastro vietovėje mano minėtu būdu atkurti nuosavybės teises, NŽT, vadovaudamasi teisės aktais, privalės tenkinti tokius asmenų prašymus, taigi šioje vietoje gali atsirasti privati nuosavybė. Tačiau ar privatūs asmenys galėtų čia vykdyti kirtimus – tai jau klausimas Valstybinei miškų tarnybai, kuri tokius leidimus išduota arba ne, tai ne NŽT kompetencija“.
Šalia Alvito kaimo auga miškelis, vietinių gyventojų vadinamas Ripkaus giraite. Jos gale baltavo kvartalas beržų. Deja, jų jau nebėra – sklypas neseniai buvo iškirstas. |
Šiuo metu spaudoje plačiai rašoma apie nacionalinį miškasodį. Gyventojai, įmonių darbuotojai raginami atvykti į talkas urėdijos plotuose sodinti miškus.
Tačiau tuo pat metu medžiai kertami ten, kur žmonės to tikisi mažiausiai.
Šios vasaros nebesulaukė beržai, ošę netoli Alvito, gale miškelio, gyventojų vadinamo Ripkaus giraite. Kaimo žmonės sakė girdėję, kad sklypą su beržynu įsigijo ūkininkas, o beržus iš jo greičiausiai nupirko vadinamieji miško rykliai, užsiimantys prekyba mediena.
„Vieną dieną pamatėme, kad visi medžiai pažymėti kirtimui. Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad ten suformuotas 61 a sklypas, iš jo 50 a leista iškirsti plynai. Sužinojau, kad tai – ketvirtos grupės ūkinis miškas, tokius leidžiama kirsti. Sako, valstybė formuoja sklypus, kurie gali būti išpjauti, ir parduoda aukcione. Tai, matyt, kažkas tyliai nusipirko. O gal toje vietoje susigrąžino žemes? Bet mums, bendruomenės žmonėms, niekas nieko nepasako, nes neleidžia duomenų apsauga. Žinome tik tiek, kad fizinio asmens sklype medžius pjovė samdyta įmonė. Ir kad bendruomenė galėtų išpirkti iš savininko mišką, jei nenori, kad tas būtų iškirstas. Bet bendruomenė tiek pinigų greičiausiai neturės“, – kalbėjo į redakciją paskambinęs rajono Tarybos narys, Alvite gyvenantis Rimvydas Palubinskas.
Vyras sakė suprantantis, kad privačios nuosavybės neatimsi ir miškakirčių nesustabdysi. Bet, anot jo, kas garantuos, kad Ripkaus giraitėje ir toliau nebus formuojami sklypai, kad ant žemės nevirs miške žaliuojančios pušys ir eglaitės?
„Bijome, kad mums liks tik kelmai, šabakštynai ir miškovežių sugadinti keliai. Ar dabar tokia valstybės politika? Kodėl tada pati valstybė nepjauna, o pjauna privatininkas? Gaila miško – jis jau ir taip nedidelis. Ši problema rūpi ne man vienam – žmonėms buvo šokas pamačius ant žemės verčiamus beržus“, – pasakojo R. Palubinskas.
Negali ginčytis, kad privati nuosavybė yra šventas reikalas. Ir kad dalis brandžių, vadinamųjų ūkinių miškų turi būti kertama, nes vėliau medis perauga, sensta, trūnija, ir medieną gali panaudoti tik malkoms.
Bet taip pat žinome, kad Vilkaviškio rajonas yra mažiausiai miškingas visoje Lietuvoje. O prie Alvito prigludusi nedidelė Ripkaus giraitė – ne kokia Dainavos giria ar Kazlų Rūdos miškai. Argi negalima jos išsaugoti čia pat gyvenantiems žmonėms? Gal ne į visus miškus, kad ir brandžius, turime žiūrėti kaip į ekonominės naudos šaltinį? Ar tam tikrais atvejais neturėtume pasverti ir sakralinės, etnologinės girios vertės?
Beje, Ripkaus giraitėje yra ir senosios vokiečių kapinės su paminklais. Vyresni gyventojai pamena čia buvus kelias dešimtis kapaviečių.
Ripkaus giraite susirūpinęs alvitietis etnologas Andrius Milinkevičius renka duomenis, kokia veikla, kokie renginiai vykdavo šioje vietoje.
„Norime įrodyti, koks svarbus bendruomenės santykis su šia giraite. Tai ne tik ta vieta, kur vietiniai eina pasivaikščioti. Anksčiau vasaromis čia buvo rengiamos gegužinės, kaimo žmonės savaitgalį su muzikantais sueidavo, stovyklos būdavo – pats iš vaikystės atsimenu. Visą šitą medžiagą ruošiamės išsiųsti NŽT, Aplinkos ministerijai, Savivaldybės administracijai su peticija, kad būtų sustabdytas tas miško naikinimas“, – kalbėjo A. Milinkevičius.
Pakalbinome Vilkaviškio girininką Regimantą Valaitį. Jis taip pat sakė sulaukęs ne vieno skambučio dėl pjaunamų beržų, bet, anot girininko, ši teritorija Valstybinei miškų urėdijai nepriklauso. R. Valaitis paaiškino, jog dalis Lietuvos miškų yra skirti nuosavybės teisių atkūrimui ar palikti privatizavimui, jie priklauso Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT) – taip yra ir su Ripkaus giraite.
„Buvau ten nuvažiavęs, beržai gražūs, bet nieko nepadarysi: savininkas nusprendė nukirsti – ir nukirto. Dabar medžiai arba ataugs savaime, arba turės būti atsodinti: priklauso nuo to, koks yra paruoštas miško atkūrimo projektas. Visa likusi Ripkaus giraitė, kiek žinau, kol kas nėra privati. Ar ji kada nors bus perduota Valstybinei urėdijai, ar taps privačia nuosavybe – šito mes nežinome. Tokiuose miškuose mums priskirta tik priešgaisrinė ir sanitarinė apsauga“, – kalbėjo R. Valaitis.
Girininkas patvirtino, jog tokie reikalai – visada labai jautrūs. Jei tik miškas šalia gyvenvietės, žmonės ima protestuoti. Neseniai miškininkai buvo pradėję kirsti urėdijai priklausančius brandžius medžius šalia Žaliosios kaimo Klausučių seniūnijoje. Bet gyventojai pakėlė triukšmą, ir urėdija kirtimą sustabdė.
Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus Alytaus regiono vyriausiasis specialistas Edvilas Pėtelis patvirtino, jog minėtas beržynas buvo vienintelė vieta Ripkaus giraitėje, dėl kurios buvo gautas prašymas.
„Mes gavome paraišką miško kirtimui, išsiėmėme ir patikrinome duomenis iš Registrų centro. Kadangi tai – privati valda, o miškas brandus, davėme leidimą kirsti. Daugiau paraiškų šiose vietose nesame gavę. Kiek žinau, ten greičiausiai dar nesuformuoti sklypai, priklausantys NŽT, ir tik ši tarnyba gali pasakyti, kaip miškai privatizuojami“, – sakė E. Pėtelis.
Kreipėmės į Nacionalinę žemės tarnybą. Prabėgus savaitei iš Viešųjų ryšių skyriaus vyresniojo patarėjo Ruslano Golubovo gavome atsakymą, jog privatus minėto beržyno savininkas atsirado ne pirkimo/pardavimo būdu, o atkuriant nuosavybės teises.
„Nuosavybės teisės 2020 m. buvo atkurtos asmeniui, turėjusiam neatkurto nekilnojamojo turto (žemės) Vilniuje, tačiau pasirinkusiam už mieste turėtą žemę gauti miško plotą kaimo vietovėje. Beje, teisę pakeisti valią dėl nuosavybės atkūrimo, t. y. už mieste turėtą žemę gauti miško plotą kaimo vietovėje, asmenys turi iki 2024 m. gegužės 1 d. (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 str.).
Taigi Jus dominantis atvejis yra ne vienintelis, nemažai žmonių pageidauja už mieste turėtą žemę (ypač Vilniuje) gauti lygiavertį miško plotą jų pasirinktoje kaimo vietovėje“, – paaiškino NŽT atstovas.
Viešųjų ryšių skyriaus taip pat klausėme, ar NŽT gali garantuoti, kad likusi dalis miško, kurioje yra ir senieji vokiečių kapai, nebus privatizuota, o medžiai – išpjauti.
„Jeigu iki gegužės 1 d. atsirastų asmenų, pageidaujančių Alvito kadastro vietovėje mano minėtu būdu atkurti nuosavybės teises, NŽT, vadovaudamasi teisės aktais, privalės tenkinti tokius asmenų prašymus, taigi šioje vietoje gali atsirasti privati nuosavybė. Tačiau ar privatūs asmenys galėtų čia vykdyti kirtimus – tai jau klausimas Valstybinei miškų tarnybai, kuri tokius leidimus išduota arba ne, tai ne NŽT kompetencija“.
Publikuota: 2024-03-28 15:59:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kaimynų konfliktas tęsiasi 20 metų* Bendruomenė turi vieną norą – gyventi patogiau
* Arklinio pašto laikai Vilkaviškio krašte
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|