|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-03-28 16:03
|
|
|
Į klubą „Mes kartu“ susibūrusios jaunos ukrainietės rodo telefonuose saugomas savo žuvusių vyrų nuotraukas.
Autoriaus nuotr.
Sutuoktinius fronte praradusios Ukrainos moterys susivienijo į neformalų bendravimo klubą „Mes kartu“. Daugiausia našlės diskutuoja uždaruose interneto forumuose, tačiau mažesnėmis grupelėmis susitinka pabendrauti gyvai. Charkive klubas vienija 120 našlių.
Lankosi pas psichologą
Įsiprašęs į vieną iš Ukrainos karo našlių sambūrių moterų klausiau, kaip jos jaučiasi ir ką patartų nevilties apimtai Bachmute žuvusio lietuvio kario Tado Tumo žmonai Linai, kuriai vienai teks auginti du vaikus.
„Pirmiausia – jokiu būdu neužsidaryti savo skausme, o bendrauti su panašią netektį išgyvenančiais žmonėmis, lankytis pas psichologus, susirasti veiklos, dėmesį sutelkti į vaikus“, – patarė vyro Aleksandro netekusi 33-ejų Aliona Semikina.
Jos vyras dėl silpnos sveikatos buvo atleistas nuo karinės tarnybos. Jis buvo pacifistas, nekentė karo, tačiau priešui įsiveržus į šalį savo įsitikinimus pakeitė ir išėjo kariauti. Iš pradžių gynė Charkivą, o vėliau įstojo į šturmo brigadą „Kraken“, kur tapo fronto mediku.
Aleksandras žuvo kartu su šešiais bendražygiais, kai pateko į apsiaustį. Bomba pataikė į mašiną, kuria buvo gabenami sužeistieji. Žuvusiųjų palaikus iš mūšio vietos pavyko išvežti tik po kelių mėnesių, o laidotuvės įvyko po DNR tyrimų praėjus devyniems mėnesiams.
„Oficialiai jis buvo dingęs be žinios, tad nors žinojau, kas nutiko, bet gyvenau stebuklo laukimu – viltimi, kad pateko į priešo nelaisvę. Toks neapibrėžtumas varė iš proto, ir visą laiką iki pat dabar lankausi pas psichologą“, – pasakojo našlė.
Tėčio netektį dar sunkiau išgyvena aštuonmetis Alionos sūnus, kuris nematė mirusio gimdytojo ir negali patikėti, kad jo nebėra. Berniukui nerviniu pagrindu kilo įvairių sutrikimų, tad moteris dabar visą dėmesį skiria sūnui, kuris jai yra didžiausia vyro dovana, jo brangus palikimas.
Be vaistų – nė dienos
Sutuoktinio Dmitrijaus netekusi 38 metų Julija Buhrimova sakė dažnai raudanti. Ji žuvusio lietuvio žmonai taip pat patarė neužsisklęsti savyje, ieškoti paramos kitų šeimos narių, draugų bendrijoje.
Našlė prisipažino, jog po sutuoktinio žūties palūžo ir jau daugiau kaip metus negali atsigauti. Šešerių metų dukrelė ir keturiolikmetis sūnus tėčio netektį lengviau pakelia, o jai reikia nuolatinės psichologo pagalbos.
„Iš pradžių gėriau labai stiprius vaistus. Pirmo pusmečio po laidotuvių išvis nepamenu. Atvyko mama, rūpinosi vaikais, buitimi. Dabar geriu silpnesnius vaistus, tačiau lengviau netapo. Dažnai kaltinu save, kad ne visada buvau savo vyrui gera, kad neatkalbėjau eiti savanoriu į frontą. Gyvenu tarsi sūpynėse: vieną dieną lengviau, kitą – sunkiau“, – kalbėjo Julija.
„Visos nelaimės supuolė vienu metu. Tada su vaikais kraustėmės į išsinuomotą butą, nes mūsiškis Saltivkoje buvo sugriautas. Ir staiga – žinia, kad Dmitrijus žuvo. Negalėjau tuo patikėti, nes jis visą laiką kartojo, kad nieko blogo fronte jam nenutiks ir visada būsime kartu“, – raudojo moteris.
Dmitrijus tarnavo pėstininku, jis žmoną visada perspėdavo, kai kelioms dienoms išeidavo vykdyti užduoties, prašydavo nesinervinti ir laukti skambučio. 2023-iųjų sausio 13 d. kariškis išėjo į užduotį Luhansko srityje ir po paros žuvo.
„Praėjo daugiau kaip metai, bet neatsigaunu. Jaučiuosi beviltiškai vieniša, gyvenu dėl vaikų. Įgijau vairuotojo teises, kad nedelsdama galėčiau vaikus išgabenti pas tėvus, jeigu „orkos“ vėl pultų Charkivą“, – kalbėjo Julija.
Skausmą reikia išgyventi pačiai
„Nieko nenoriu Linai patarti, nes kitų patarimai ir mane nervina. Ji pati turi išgyventi savo skausmą. Mano neviltis tęsiasi jau daugiau kaip metus, ir galo nematyti. Į psichologus nesikreipiau, iš draugų ir giminių paramos irgi nenoriu, nes mano širdgėlos niekas nesupras“, – savo būseną išsakė 36-erių Olia Melaško.
Su vyro Aleksandro giminėmis ji nutraukė kontaktus, nes šie visada į ją esą kreivai žiūrėjo, kadangi moteris buvo penkeriais metais už Aleksandrą vyresnė ir augino kito vyriškio vaiką.
„Pirmus du mėnesius vien gulėjau lovoje ir stiklinėmis akimis žiūrėjau į lubas, nenorėjau nieko matyti ir nieko daryti. Ir dabar kartais norisi vien atsigulti ant jo kapo. Aleksandras buvo didžiausia mano gyvenimo meilė, nuostabiai geras vyras, o aš buvau laimingiausia moteris pasaulyje. Tačiau viskas pražuvo“, – verkė Olia.
Į cerkvę našlė neina, nes nusivylė Dievu, kuris neapsaugojo jos religingo ir kryželį visada nešiojusio sutuoktinio. Į darbą vaikų darželyje moteris grįžo tik po pusmečio, tačiau ir dabar ten eidama pirmiausia išgeria raminamųjų vaistų. O kai namuose suskamba telefonas, ji vis dar tikisi, kad atsilieps Aleksandras.
Našlei skaudu, kad kiti vyrai linksmai laiką leidžia kavinėse ir neina kovoti į frontą. Ją ramina vien bendravimas su dukra ir dviejų katinų, labai mylėjusių Aleksandrą, murkimas.
Renka paramą frontui
„Patarčiau Linai neatsiriboti nuo draugų ir giminių, o galbūt ieškoti panašios grupės į mūsų, nes kitos našlės labiau supras“, – kalbėjo 48 metų Ana Dorožynska.
Moteris su savo Andrejumi buvo bendraamžiai, abu kilę iš Kramatorsko, Donecko srities. Jis buvo informatikas, ji – ukrainiečių kalbos mokytoja, dirbo meno studijoje „Bereza“.
Žuvo Andrejus kovodamas 92-oje šturmo brigadoje kartu su šešiais bendražygiais žvalgais. Tą rytą jų grupė turėjo nepastebimai prasiveržti į priešo užnugarį, tačiau vienas jaunas vaikinas nepamatė ištiestos vielos, prie kurios buvo pririšta granata, ir šiai sprogus priešai atidengė ugnį. Jie ėmė supti kariškius. Buvo atsiųstas pastiprinimas, tačiau į evakuacinę mašiną pataikė raketa ir visi vyrai žuvo.
Andrejus prieš tai du kartus buvo rimtai sužeistas ir galėjo į frontą daugiau nebegrįžti, tačiau žmonos maldavimų pasilikti jis nepaklausė.
„Sunku aplinkiniams su tokiomis kaip mes. Jie nežino, kaip paguosti, ir vis kartoja: „Laikykis“. Kartais geriau kartu patylėtų ir nieko nesakytų. Man labiausiai padėjo keli ištikimi draugai ir savanoriavimas“, – sakė gyvenimo prasmę praradusi Ana, šiuo metu aktyviai renkanti paramą frontui ir vežanti ją kariams.
Nujautė savo žūtį
„Mano vedybinis gyvenimas truko vos pusantro mėnesio – susituokėme 2022-ųjų birželio 2 dieną, o Antonas žuvo liepos 15-ąją“, – ašarodama pasakojo 36 metų Julia Bakum. Iki vedybų pora draugavo tris metus, kartu gyveno kaime ir drauge dirbo tankų gamykloje Charkive.
„Po keturių mėnesių fronte Antonas paskambino ir pasakė, kad trumpam atvyksta į miestą, liepė pasiimti pasą ir nuėjome susirašyti. Antonas nerimavo, kad jo žūties atveju aš galiu likti be socialinių garantijų“, – pasakojo Julia.
Vyras turbūt nujautė savo žūtį, nes atsisveikindamas sakė neminėti jo bloguoju, atleisti nesusipratimus ir mylėti jo parneštą benamį katiną Bonifacijų. „Katinas – mano paguoda. Kai apima depresija ir verkiu, jis visada prisiglaudžia ir švelniai murkia“, – savo išgyvenimais dalijosi moteris.
„Viena bendradarbė man sako: „Užtenka liūdėti, nusiimk žiedą ir gyvenk savo gyvenimą – tu dar jauna“. Užtat uošviai priekaištauja dėl visko – jiems užkliūva, kai ryškiau pasidažau, pasipuošiu, šypsausi“, – guodėsi našlė.
Labiausiai ją pykdo klausimai, ar gavo kompensaciją už vyro žūtį ir ką ketina už ją pirkti.
„Aš žinau daug našlių, kurios tų pinigų net nejudina, nes joms jie yra kruvini. Aš taip pat viską atiduočiau, kad galėčiau prisišaukti savo Antoną“, – kalbėjo Julia.
Eldoradas BUTRIMAS
Sutuoktinius fronte praradusios Ukrainos moterys susivienijo į neformalų bendravimo klubą „Mes kartu“. Daugiausia našlės diskutuoja uždaruose interneto forumuose, tačiau mažesnėmis grupelėmis susitinka pabendrauti gyvai. Charkive klubas vienija 120 našlių. |
Įsiprašęs į vieną iš Ukrainos karo našlių sambūrių moterų klausiau, kaip jos jaučiasi ir ką patartų nevilties apimtai Bachmute žuvusio lietuvio kario Tado Tumo žmonai Linai, kuriai vienai teks auginti du vaikus.
„Pirmiausia – jokiu būdu neužsidaryti savo skausme, o bendrauti su panašią netektį išgyvenančiais žmonėmis, lankytis pas psichologus, susirasti veiklos, dėmesį sutelkti į vaikus“, – patarė vyro Aleksandro netekusi 33-ejų Aliona Semikina.
Jos vyras dėl silpnos sveikatos buvo atleistas nuo karinės tarnybos. Jis buvo pacifistas, nekentė karo, tačiau priešui įsiveržus į šalį savo įsitikinimus pakeitė ir išėjo kariauti. Iš pradžių gynė Charkivą, o vėliau įstojo į šturmo brigadą „Kraken“, kur tapo fronto mediku.
Aleksandras žuvo kartu su šešiais bendražygiais, kai pateko į apsiaustį. Bomba pataikė į mašiną, kuria buvo gabenami sužeistieji. Žuvusiųjų palaikus iš mūšio vietos pavyko išvežti tik po kelių mėnesių, o laidotuvės įvyko po DNR tyrimų praėjus devyniems mėnesiams.
„Oficialiai jis buvo dingęs be žinios, tad nors žinojau, kas nutiko, bet gyvenau stebuklo laukimu – viltimi, kad pateko į priešo nelaisvę. Toks neapibrėžtumas varė iš proto, ir visą laiką iki pat dabar lankausi pas psichologą“, – pasakojo našlė.
Tėčio netektį dar sunkiau išgyvena aštuonmetis Alionos sūnus, kuris nematė mirusio gimdytojo ir negali patikėti, kad jo nebėra. Berniukui nerviniu pagrindu kilo įvairių sutrikimų, tad moteris dabar visą dėmesį skiria sūnui, kuris jai yra didžiausia vyro dovana, jo brangus palikimas.
Sutuoktinio Dmitrijaus netekusi 38 metų Julija Buhrimova sakė dažnai raudanti. Ji žuvusio lietuvio žmonai taip pat patarė neužsisklęsti savyje, ieškoti paramos kitų šeimos narių, draugų bendrijoje.
Našlė prisipažino, jog po sutuoktinio žūties palūžo ir jau daugiau kaip metus negali atsigauti. Šešerių metų dukrelė ir keturiolikmetis sūnus tėčio netektį lengviau pakelia, o jai reikia nuolatinės psichologo pagalbos.
„Iš pradžių gėriau labai stiprius vaistus. Pirmo pusmečio po laidotuvių išvis nepamenu. Atvyko mama, rūpinosi vaikais, buitimi. Dabar geriu silpnesnius vaistus, tačiau lengviau netapo. Dažnai kaltinu save, kad ne visada buvau savo vyrui gera, kad neatkalbėjau eiti savanoriu į frontą. Gyvenu tarsi sūpynėse: vieną dieną lengviau, kitą – sunkiau“, – kalbėjo Julija.
„Visos nelaimės supuolė vienu metu. Tada su vaikais kraustėmės į išsinuomotą butą, nes mūsiškis Saltivkoje buvo sugriautas. Ir staiga – žinia, kad Dmitrijus žuvo. Negalėjau tuo patikėti, nes jis visą laiką kartojo, kad nieko blogo fronte jam nenutiks ir visada būsime kartu“, – raudojo moteris.
Dmitrijus tarnavo pėstininku, jis žmoną visada perspėdavo, kai kelioms dienoms išeidavo vykdyti užduoties, prašydavo nesinervinti ir laukti skambučio. 2023-iųjų sausio 13 d. kariškis išėjo į užduotį Luhansko srityje ir po paros žuvo.
„Praėjo daugiau kaip metai, bet neatsigaunu. Jaučiuosi beviltiškai vieniša, gyvenu dėl vaikų. Įgijau vairuotojo teises, kad nedelsdama galėčiau vaikus išgabenti pas tėvus, jeigu „orkos“ vėl pultų Charkivą“, – kalbėjo Julija.
„Nieko nenoriu Linai patarti, nes kitų patarimai ir mane nervina. Ji pati turi išgyventi savo skausmą. Mano neviltis tęsiasi jau daugiau kaip metus, ir galo nematyti. Į psichologus nesikreipiau, iš draugų ir giminių paramos irgi nenoriu, nes mano širdgėlos niekas nesupras“, – savo būseną išsakė 36-erių Olia Melaško.
Su vyro Aleksandro giminėmis ji nutraukė kontaktus, nes šie visada į ją esą kreivai žiūrėjo, kadangi moteris buvo penkeriais metais už Aleksandrą vyresnė ir augino kito vyriškio vaiką.
„Pirmus du mėnesius vien gulėjau lovoje ir stiklinėmis akimis žiūrėjau į lubas, nenorėjau nieko matyti ir nieko daryti. Ir dabar kartais norisi vien atsigulti ant jo kapo. Aleksandras buvo didžiausia mano gyvenimo meilė, nuostabiai geras vyras, o aš buvau laimingiausia moteris pasaulyje. Tačiau viskas pražuvo“, – verkė Olia.
Į cerkvę našlė neina, nes nusivylė Dievu, kuris neapsaugojo jos religingo ir kryželį visada nešiojusio sutuoktinio. Į darbą vaikų darželyje moteris grįžo tik po pusmečio, tačiau ir dabar ten eidama pirmiausia išgeria raminamųjų vaistų. O kai namuose suskamba telefonas, ji vis dar tikisi, kad atsilieps Aleksandras.
Našlei skaudu, kad kiti vyrai linksmai laiką leidžia kavinėse ir neina kovoti į frontą. Ją ramina vien bendravimas su dukra ir dviejų katinų, labai mylėjusių Aleksandrą, murkimas.
„Patarčiau Linai neatsiriboti nuo draugų ir giminių, o galbūt ieškoti panašios grupės į mūsų, nes kitos našlės labiau supras“, – kalbėjo 48 metų Ana Dorožynska.
Moteris su savo Andrejumi buvo bendraamžiai, abu kilę iš Kramatorsko, Donecko srities. Jis buvo informatikas, ji – ukrainiečių kalbos mokytoja, dirbo meno studijoje „Bereza“.
Žuvo Andrejus kovodamas 92-oje šturmo brigadoje kartu su šešiais bendražygiais žvalgais. Tą rytą jų grupė turėjo nepastebimai prasiveržti į priešo užnugarį, tačiau vienas jaunas vaikinas nepamatė ištiestos vielos, prie kurios buvo pririšta granata, ir šiai sprogus priešai atidengė ugnį. Jie ėmė supti kariškius. Buvo atsiųstas pastiprinimas, tačiau į evakuacinę mašiną pataikė raketa ir visi vyrai žuvo.
Andrejus prieš tai du kartus buvo rimtai sužeistas ir galėjo į frontą daugiau nebegrįžti, tačiau žmonos maldavimų pasilikti jis nepaklausė.
„Sunku aplinkiniams su tokiomis kaip mes. Jie nežino, kaip paguosti, ir vis kartoja: „Laikykis“. Kartais geriau kartu patylėtų ir nieko nesakytų. Man labiausiai padėjo keli ištikimi draugai ir savanoriavimas“, – sakė gyvenimo prasmę praradusi Ana, šiuo metu aktyviai renkanti paramą frontui ir vežanti ją kariams.
„Mano vedybinis gyvenimas truko vos pusantro mėnesio – susituokėme 2022-ųjų birželio 2 dieną, o Antonas žuvo liepos 15-ąją“, – ašarodama pasakojo 36 metų Julia Bakum. Iki vedybų pora draugavo tris metus, kartu gyveno kaime ir drauge dirbo tankų gamykloje Charkive.
„Po keturių mėnesių fronte Antonas paskambino ir pasakė, kad trumpam atvyksta į miestą, liepė pasiimti pasą ir nuėjome susirašyti. Antonas nerimavo, kad jo žūties atveju aš galiu likti be socialinių garantijų“, – pasakojo Julia.
Vyras turbūt nujautė savo žūtį, nes atsisveikindamas sakė neminėti jo bloguoju, atleisti nesusipratimus ir mylėti jo parneštą benamį katiną Bonifacijų. „Katinas – mano paguoda. Kai apima depresija ir verkiu, jis visada prisiglaudžia ir švelniai murkia“, – savo išgyvenimais dalijosi moteris.
„Viena bendradarbė man sako: „Užtenka liūdėti, nusiimk žiedą ir gyvenk savo gyvenimą – tu dar jauna“. Užtat uošviai priekaištauja dėl visko – jiems užkliūva, kai ryškiau pasidažau, pasipuošiu, šypsausi“, – guodėsi našlė.
Labiausiai ją pykdo klausimai, ar gavo kompensaciją už vyro žūtį ir ką ketina už ją pirkti.
„Aš žinau daug našlių, kurios tų pinigų net nejudina, nes joms jie yra kruvini. Aš taip pat viską atiduočiau, kad galėčiau prisišaukti savo Antoną“, – kalbėjo Julia.
Eldoradas BUTRIMAS
Publikuota: 2024-03-28 16:03:59
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kaimynų konfliktas tęsiasi 20 metų* Bendruomenė turi vieną norą – gyventi patogiau
* Arklinio pašto laikai Vilkaviškio krašte
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|