|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-03-29 11:57
|
|
|
Artėja viena iš didžiausių metų švenčių, kai tiek vaikų, tiek suaugusiųjų laukia smagus užsiėmimas – kiaušinių marginimas. Susėdę prie Velykų stalo daužiame margučius, lyginame, kuris stipresnis, o po iškilmingų pusryčių vaikai veržiasi juos ridenti. Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, tai itin senas, iki šių dienų išlikęs paprotys, kai žmonės sėdėdavo prie stalo, linksmindavosi.
Dienos prieš ir po Velykų turėjo savo paskirtį
Išsekinti ilgų, šaltų ir tamsių dienų mūsų protėviai itin laukdavo pavasario atgaivos, jos dabar su nekantrumu laukiame ir mes. Velykų šventė – tarsi slenkstis į džiugesnį šiltų orų laikotarpį su grįžtančiais paukščiais ir prasikalančia žaluma. Etnologė Gražina Kadžytė primena, kad savaitę prieš Velykas, Verbų sekmadienį, buvo žaismingas paprotys: ilgai miegančius paplakti verbos šakele: „Miegalius taip versdavo iš lovų, nepamiršdami ištarti: „Ne aš plaku, verba plaka, verba plaka, verba sako: „Po savaitės – didi diena“. Taip tarsi atnešama žinia apie Velykas ir įžengiama į Didžiąją savaitę – su džiugiu pasiruošimu ir šventės laukimu. Kiemo ir namų tvarkymas prieš šventę turėjo ir praktinę, ir apeiginę prasmę – ne tik apsišvarinti aplinką, bet ir pagalvoti apie savo būtį. Tam buvo skirta visa savaitė.“
Etnologė pasakoja, kad Didžiąją savaitę, pirmadienį ir antradienį, buvo švarinama aplinka apie namus: taisomos tvoros, šluojami takeliai. Trečiadienį ir ketvirtadienį laukdavo namų tvarkymas, penktadienis buvo skirtas susikaupimui ir apmąstymams: jis dar buvo vadinamas vėlių Velykomis, nes prisimenami mirusieji. Šventės išvakarėse, šeštadienį, buvo marginami kiaušiniai, kepami pyragai, ruošiami kiti Velykų valgiai: „Pirmoji savaitė po Velykų irgi buvo labai svarbi. Antrąją Velykų dieną jaunimas laistydavosi vandeniu, supdavosi sūpuoklėse – prie stalo nebesėdėdavo. Šeimos dažnai sulaukdavo ir lalautojų – vyrų, vaikinų, kurie giedodavo velykines giesmes. Garsus mūsų semiotikas A. J. Greimas mano, kad dar senesniais laikais lalautojai būdavo tarsi pasiuntiniai, kurie apžiūrėdavo, ar visi genties nariai turi užtektinai maisto: gal kažkam reikia jo paaukoti.“
Trečioji diena po Velykų buvo vadinama gegutės, ketvirta – javų diena. Net iki pat ketvirtadienio buvo laikomasi papročio nedirbti nebūtinų darbų: tik pašerti gyvulius ir pasigamini maisto. Buvo sakoma, kad jei tada dirbsi lauko darbus, vasarą ledai išmuš javus. „Tad žmonės mokėjo ne tik dirbti, bet ir ilsėtis“, – pastebi G. Kadžytė.
Atvelykis buvo skirtas vaikams
Pirmas sekmadienis po Velykų dar vadinamas vaikų Velykėlėmis. Anot etnologės G. Kadžytės, jei per Velykas vaikai stebi suaugusiųjų apeigas, tai per Atvelykį turi patys pakartoti jų veiksmus: savo rankomis, kad ir negrabiai, numarginti kiaušinius: „Juos vėliau vaikai laikydavo krikštatėviams, su kuriais tą savaitę buvo tradicija susitikti: krikštatėviai vaikus palepindavo saldumynais, o vaikai dovanodavo jiems kokį piešinį ar rankdarbį. Vaikai būryje vėl ridendavo margučius, supdavosi tėvų pakabintose sūpynėse. Taip buvo stengiamasi savo patirtį perduoti vaikams, kad jie nepamirštų velykinių papročių.“
Pasak etnologės, iš senųjų laikų išlikęs dar vienas Velykų personažas – Velykė, kuri nuo praėjusio amžiaus pabaigos geriau žinoma kaip Velykų bobutė: „Iš senų žmonių pasakojimų aiškėja, kad Velyke laikyta ilgakasė mergina, kuri vaikams per Velykas atnešdavo margučių – tai tarsi Kalėdų Senelio atitikmuo. Senovės žmonės pavasarį siejo su jaunystės žydėjimu, tad kai kuriose Lietuvos vietose ji buvo įsivaizduojama kaip didžiulė paukštė. Suvalkijoje vaikai prieš Velykas net darydavo lizdelius, padėdavo juos sode ant medžių, krūmų šakų ir laukdavo Velykės atnešamų margučių.“
Dar vienas Velykų personažas – zuikis. Juos, traukiančius vežimėlį su margučiais, anksčiau piešdavo ant senų atvirukų, o dabar jų figūrėlėmis dažnai dekoruojamas Velykų stalas. „Zuikiai – tarsi gyvosios gamtos personifikacija, savotiška žmonių meilės gamtai išraiška: gūdžiomis žiemomis mūsų protėviai paberdavo grūdų paukščiams, į miško ėdžias nuveždavo prastesnių daržovių žvėreliams. Kai prieš Velykas rytais pamiškėse tvyrodavo rūkas, vaikams sakydavo, kad Velykė krosnį kūrena, o zuikučiai kiaušinius margina“, – sako G. Kadžytė.
Artėja viena iš didžiausių metų švenčių, kai tiek vaikų, tiek suaugusiųjų laukia smagus užsiėmimas – kiaušinių marginimas. Susėdę prie Velykų stalo daužiame margučius, lyginame, kuris stipresnis, o po iškilmingų pusryčių vaikai veržiasi juos ridenti. Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, tai itin senas, iki šių dienų išlikęs paprotys, kai žmonės sėdėdavo prie stalo, linksmindavosi. |
Išsekinti ilgų, šaltų ir tamsių dienų mūsų protėviai itin laukdavo pavasario atgaivos, jos dabar su nekantrumu laukiame ir mes. Velykų šventė – tarsi slenkstis į džiugesnį šiltų orų laikotarpį su grįžtančiais paukščiais ir prasikalančia žaluma. Etnologė Gražina Kadžytė primena, kad savaitę prieš Velykas, Verbų sekmadienį, buvo žaismingas paprotys: ilgai miegančius paplakti verbos šakele: „Miegalius taip versdavo iš lovų, nepamiršdami ištarti: „Ne aš plaku, verba plaka, verba plaka, verba sako: „Po savaitės – didi diena“. Taip tarsi atnešama žinia apie Velykas ir įžengiama į Didžiąją savaitę – su džiugiu pasiruošimu ir šventės laukimu. Kiemo ir namų tvarkymas prieš šventę turėjo ir praktinę, ir apeiginę prasmę – ne tik apsišvarinti aplinką, bet ir pagalvoti apie savo būtį. Tam buvo skirta visa savaitė.“
Etnologė pasakoja, kad Didžiąją savaitę, pirmadienį ir antradienį, buvo švarinama aplinka apie namus: taisomos tvoros, šluojami takeliai. Trečiadienį ir ketvirtadienį laukdavo namų tvarkymas, penktadienis buvo skirtas susikaupimui ir apmąstymams: jis dar buvo vadinamas vėlių Velykomis, nes prisimenami mirusieji. Šventės išvakarėse, šeštadienį, buvo marginami kiaušiniai, kepami pyragai, ruošiami kiti Velykų valgiai: „Pirmoji savaitė po Velykų irgi buvo labai svarbi. Antrąją Velykų dieną jaunimas laistydavosi vandeniu, supdavosi sūpuoklėse – prie stalo nebesėdėdavo. Šeimos dažnai sulaukdavo ir lalautojų – vyrų, vaikinų, kurie giedodavo velykines giesmes. Garsus mūsų semiotikas A. J. Greimas mano, kad dar senesniais laikais lalautojai būdavo tarsi pasiuntiniai, kurie apžiūrėdavo, ar visi genties nariai turi užtektinai maisto: gal kažkam reikia jo paaukoti.“
Trečioji diena po Velykų buvo vadinama gegutės, ketvirta – javų diena. Net iki pat ketvirtadienio buvo laikomasi papročio nedirbti nebūtinų darbų: tik pašerti gyvulius ir pasigamini maisto. Buvo sakoma, kad jei tada dirbsi lauko darbus, vasarą ledai išmuš javus. „Tad žmonės mokėjo ne tik dirbti, bet ir ilsėtis“, – pastebi G. Kadžytė.
Pirmas sekmadienis po Velykų dar vadinamas vaikų Velykėlėmis. Anot etnologės G. Kadžytės, jei per Velykas vaikai stebi suaugusiųjų apeigas, tai per Atvelykį turi patys pakartoti jų veiksmus: savo rankomis, kad ir negrabiai, numarginti kiaušinius: „Juos vėliau vaikai laikydavo krikštatėviams, su kuriais tą savaitę buvo tradicija susitikti: krikštatėviai vaikus palepindavo saldumynais, o vaikai dovanodavo jiems kokį piešinį ar rankdarbį. Vaikai būryje vėl ridendavo margučius, supdavosi tėvų pakabintose sūpynėse. Taip buvo stengiamasi savo patirtį perduoti vaikams, kad jie nepamirštų velykinių papročių.“
Pasak etnologės, iš senųjų laikų išlikęs dar vienas Velykų personažas – Velykė, kuri nuo praėjusio amžiaus pabaigos geriau žinoma kaip Velykų bobutė: „Iš senų žmonių pasakojimų aiškėja, kad Velyke laikyta ilgakasė mergina, kuri vaikams per Velykas atnešdavo margučių – tai tarsi Kalėdų Senelio atitikmuo. Senovės žmonės pavasarį siejo su jaunystės žydėjimu, tad kai kuriose Lietuvos vietose ji buvo įsivaizduojama kaip didžiulė paukštė. Suvalkijoje vaikai prieš Velykas net darydavo lizdelius, padėdavo juos sode ant medžių, krūmų šakų ir laukdavo Velykės atnešamų margučių.“
Dar vienas Velykų personažas – zuikis. Juos, traukiančius vežimėlį su margučiais, anksčiau piešdavo ant senų atvirukų, o dabar jų figūrėlėmis dažnai dekoruojamas Velykų stalas. „Zuikiai – tarsi gyvosios gamtos personifikacija, savotiška žmonių meilės gamtai išraiška: gūdžiomis žiemomis mūsų protėviai paberdavo grūdų paukščiams, į miško ėdžias nuveždavo prastesnių daržovių žvėreliams. Kai prieš Velykas rytais pamiškėse tvyrodavo rūkas, vaikams sakydavo, kad Velykė krosnį kūrena, o zuikučiai kiaušinius margina“, – sako G. Kadžytė.
Publikuota: 2024-03-29 11:57:54
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|