|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
„Vilkaviškyje aš jaučiuosi savas tarp savų. Pripratau prie šio krašto žmonių, išgyvenu dėl jų, meldžiuosi už juos“, – sakė prelatas Vytautas Gustaitis.
Eglės MIČIULIENĖS nuotr.
Dangyra APANAVIČIENĖ
Antrąją Velykų dieną, balandžio 1-ąją, gražų 70 metų jubiliejų švenčia prelatas Vytautas Gustaitis. Prasmingos sukakties išvakarėse kalbėjomės su prelatu apie tai, kaip Vilkaviškio kraštas tapo jam artimas ir savas, nes čia prabėgo gražiausi, produktyviausi veiklos metai, apie nelengvus sprendimus ir per gyvenimą lydintį humoro jausmą.
– Gerbiamas Prelate, redakcijos ir skaitytojų vardu sveikindama su gražia artėjančia sukaktimi klausčiau, kaip gyvenate, bet žinau Jūsų tradicinį atsakymą: „Labai gerai“. Tačiau gyvenime taip nebūna.
– Duonos be plutos taip pat juk nebūna... Ką bepaimsime – ar šeimos, ar kunigo, ar bet kurio žmogaus gyvenimą – jis yra banguotas ir jame yra visko. Jeigu gyvenimas būtų vien tik sklandus, malonus, geras, jis būtų neįdomus.
Svarbiausia – mūsų požiūris į gyvenimą, kaip mes jį priimame. Pirmiausia turime išmokti džiaugtis, dėkoti už tai, ką turime, o ne tik laukti. Be abejo, reikia turėti siekių, žiūrėti, ką dar galime padaryti, ir daryti.
– Jau šį pirmadienį švęsite 70-ies metų jubiliejų. Su kokia nuotaika jį pasitinkate?
– Sukaktį aš sutinku labai ramiai. Aišku, tie skaičiai nėra labai džiuginantys. Bet gavęs pirmąją dovaną nusišypsojau. Kolega iš Žemaitijos atvežė žvakę, ant kurios užrašyta 35 plius 35. Sutikite, gražiau atrodo.
Be to, pagalvojau, kad tie skaičiai yra labai prasmingi: 35 metai – kai aš Vilkaviškyje, ir 35-eri – visur kitur. Tai mano vaikystė gimtinėje Alytuje, kariuomenė, penkeri mokslo metai seminarijoje Kaune, dveji metai Kalvarijoje, pusmetis Marijampolėje, pusantrų metų Vilkaviškyje ir ketveri metai Simne. Tada vėl grįžau į Vilkaviškį, ir dabar čia – mano namai.
– Kaip paminėsite šią gražią sukaktį?
– Nusprendžiau, kad kol turiu fizinių jėgų ir galva veikia, 70 metų sukaktį atšvęsti kartu su visais. Per pačią gimimo dieną, balandžio 1-ąją, 14.30 val., katedroje vyks šventos Mišios, o prieš tai, 13.50 val. – koncertuos buvę vilkaviškiečiai: Emilija Finagėjevaitė, brolis ir sesuo Žyginta ir Žygimantas Jašinskai, Gabija Utaraitė, o jos sesuo Dovilė ves koncertą.
Iš tikro ta diena bus padėkos diena. Dėkosiu Dievui už gyvenimą, už tuos žmones, kuriuos sutikau savo kely, ir, aišku, už savo tėvus.
Šventėje pažadėjo dalyvauti mūsų vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis, daugiau svečių. Ir visus maloniai kviečiu.
– Pokalbiuose dažnai prisimenate, pasakojate apie savo tėvus.
– Esu kilęs iš devynių vaikų šeimos. Nėra žodžių apsakyti, ką tėvai dėl mūsų padarė, kaip mus visus mylėjo ir kokie mes turime būti dėkingi jiems už tai. Tačiau šis suvokimas ateina tik su metais, su branda.
Kaip viską vertinai vaikystėje ir kaip dabar – tai visiškai skirtingi dalykai. Vaikystėje man atrodė, kad tėvai yra seni ir skūpūs. Buvau septintas vaikas šeimoje, o kol baigiau vidurinę, dar daugiau to laiko prisidėjo. Bet mano tėvai nebuvo seni, tik kitų vaikų jie buvo jaunesni. Vėliau supranti ir tai, kad tėvai nebuvo skūpūs, ir galvoji, iš kur jie viską paimdavo ir kaip sugebėdavo dalintis turėdami tokį, sutikite, nemažą vaikų darželį.
Tėtis buvo ramesnis, jis šeimai duoną uždirbdavo, o mama mus auklėjo. Ji buvo griežtesnė, namuose ji buvo viskas, bet bendri sprendimai nebuvo priimami be tėvo pritarimo.
– Klausėme Jūsų per 60-metį, klausiame ir dabar: koks Jums buvo praėjęs dešimtmetis?
– Gyvenau normalų gyvenimą. Vyko tai, kas turėjo vykti. Vienas svarbesnių momentų – mano pasitraukimas į atsargą. Neslėpsiu, tai nebuvo lengvas apsisprendimas. Nors idėjų turėjau nemažai, suprasdamas, kad jėgos padaryti kažką naujo – jau nebe tos ir kad jaunesni galėtų padaryti daugiau, pasiprašiau vyskupo atleidžiamas iš pareigų.
Natūraliai tada iškilo klausimas: tai kur man reikėtų apsistoti? Galėjau važiuoti į tėviškę, į Alytų, bet ten aš jau nieko nepažįstu. Nusprendžiau likti Vilkaviškyje, kur aš visus pažįstu ir mane visi žino. O kad netrukdyčiau naujai atėjusiam administratoriui, pardaviau man paliktus tėvų namus Alytuje ir nusipirkęs Vilkaviškyje sklypą pasistačiau savus.
Vilkaviškyje aš jaučiuosi savas tarp savų. Per tiek metų pripratau prie šio krašto žmonių, juos aš myliu – ir tai sakau nuoširdžiai, išgyvenu dėl jų nesėkmių, džiaugiuosi dėl jų džiaugsmų, meldžiuosi už šiuos žmones.
– Esate veiklus, aktyvus žmogus. Eina ketvirti metai, kai pasitraukėte iš dekano pareigų. Ar nepasiilgstate aktyvios veiklos?
– Kaip ir sakiau, jėgos po trupučiuką mąžta, tai ir veiklų tenka mažinti.
Vis prisimenu buvusio patarnautojo Mato pasakytus žodžius: „Dekanėli, prisėskite uodegą. Viskas bus padaryta“. Nė kiek tuomet neįsižeidžiau. Supratęs, kaip aš jaudinuosi dėl vėluojančių reikalų, labai nuoširdžiai tas jaunas žmogus tada pasakė tiesą. „Kalbu apie tai, kas man rūpi, dalinuosi tuo, ką išgyvenu, liečiu ten, kur man skauda.“
O veiklos man netrūksta. Vykstu į atlaidus, važiuoju į parapijas vesti rekolekcijas, dažnai kitus pavaduoju, patarnauju mūsų bažnyčioje – einu ten, kur reikia, kur mane kviečia. Bažnytinio darbo tikrai nesišalinu ir niekam neatsisakau padėti.
– Esate sakęs, kad būdamas laisvesnis dažniau aplankysite savo kurso draugus, giminaičius, daugiau skaitysite ir skirsite laiko sau. Ar pavyksta tai įgyvendinti?
– Labai drąsiai prisipažinsiu, kad pasakiau netiesą. Per tuos ketverius metus gal tik du kursinius aplankiau. Su knygomis irgi nėra taip, kaip buvo planuota. Tiesą sakant, viskas vyksta, bet ne tais tempais, apie kokius tada galvojau.
– Kartais žmonės sako, kad nemato gyvenime prasmės. Kas Jums yra ta prasmė?
– Tai, ką tu darai gyvenime, ir yra gyvenimas. Gali tik skųstis, dejuoti – tada gyvenimas bus liūdnas ir skurdus. Bet jeigu tu moki juo džiaugtis, gali judėti, dar kažką jame nuveikti, tai ir yra gyvenimo prasmė.
Dažniausiai norime, kad mums gyvenimas kažką duotų, bet kartais užmirštame, kad tą gyvenimą kuriame patys. Ir tik mums tenka atsakomybė už pragyventas dienas, už pasakytus žodžius ir padarytus arba nepadarytus darbus. Taip turėtų būti.
– Žavite žmones savo giliomis mintimis, prasmingomis kalbomis, o ypač – puikiu humoro jausmu. Net ir kalbėdamas rimtai dažniausiai pradedate: „Juokaudamas pasakysiu...“
– Kiekvienas į šį pasaulį ateiname gavę kažką dovanų. Galime tas dovanas, pavadinkime, talentus, užslėpti savyje, bet galime juos ir skleisti. Skleidžiamos dovanos auga, o užslėptos – nyksta.
Pirmiausia Dievui turėčiau dėkoti, kad esu toks, koks esu. O visa kita ateina su patirtimi.
Mėgstu bendrauti su žmonėmis, stengiuosi tai daryti su humoru. Man smagu, kai žmonės linksmi, šypsosi. Net ir per pamokslą kartais pajuokauju – žiūrėdamas į kokį konkretų žmogų sakau: „Baigiu, nes Petrutė mane jau bara, kad per ilgai šneku“. Visi nusijuokia, visi šypsosi ir nuo to visiems tik geriau.
Žinau, kad aš ilgai šneku. Bet kalbu apie tai, kas man rūpi, dalinuosi tuo, ką išgyvenu, liečiu ten, kur man skauda.
– Gimėte balandžio 1-ąją – per Melagių dieną. Ar pripažįstate, pateisinate taip vadinamą nekaltą melą – kuriuo siekiama gero. Na, kai reikia kartais pameluoti, kad neįskaudintume ar neįžeistume žmogaus.
– Nepadarykime klaidos. Kiekvienas melas yra melas. Bet viskas priklauso nuo intencijos. Mama sako vaikui: „Neik į gatvę, nes tave ten lapė pagaus“. Ar tai reiškia, kad ji meluoja? Nemeluoja. Ji tiesiog saugo savo vaiką. Bet jeigu mes suaugusiam žmogui, sergančiam paskutinės stadijos vėžiu, sakome, kad viskas bus gerai, tai yra visiškas melas. Lyg ir siekiame gėrio, bet iš tiesų nusikalstame taip pasakydami. Leiskime žmogui suvokti, kas atsitiko, ir pačiam apsispręsti. Artimiesiems tai sunki situacija, bet turime kalbėtis.
Taigi švento, nekalto melo nėra.
O pajuokaudamas galiu pasakyti, kad 1954 metų balandžio 1 diena, kai aš gimiau, buvo ketvirtadienis. Tą liudija senas minėtų metų kalendoriaus lapelis, kurį įrėmintą esu gavęs dovanų.
– Kaip ir visi, tikriausiai turite silpnybių. Ar galite išduoti, kokių?
– Aš daug silpnybių turiu. Mėgstu dainuoti – uždainuoju kartais ir visai be reikalo. Mėgstu šokti – kartais ir pašoku...
– Dar žinome, kad esate absoliutus estetas, mėgstate gražius indus, gražiai patiektą maistą, gražią aplinką...
– Tikrai taip. Dar vaikystėje pasitaikius progai būtinai užsukdavau į indų parduotuvę, pastovėdavau ir prie juvelyrinių prekių lentynų. Man ten būdavo gražu, norėdavau ką nors nupirkti. Kartais sugraibęs kokį rublį padovanodavau mamai, pavyzdžiui, gražią salotinę. Jausdavausi laimingas, nes žinodavau, kad mama jos niekada nebūtų nusipirkusi.
Iki dabar man patinka ir yra svarbu gražūs indai. Bet dabar jų jau beveik neperku – kai ką netgi ir dalinu.
– Ko jubiliejinio gimtadienio proga palinkėtumėte sau?
– Priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Priimti jo išmėginimus ir skiriamus kryželius. Kaip Dievo dovaną. Nes jeigu ją davė, tai davė dėl kažko – kad atkreiptų dėmesį. Ir kad į tai ne tik pasižiūrėtum, bet ir įprasmintum. Sau šito ir linkėčiau. Ir gal dar labiau mylėti žmones.
Antrąją Velykų dieną, balandžio 1-ąją, gražų 70 metų jubiliejų švenčia prelatas Vytautas Gustaitis. Prasmingos sukakties išvakarėse kalbėjomės su prelatu apie tai, kaip Vilkaviškio kraštas tapo jam artimas ir savas, nes čia prabėgo gražiausi, produktyviausi veiklos metai, apie nelengvus sprendimus ir per gyvenimą lydintį humoro jausmą. |
– Gerbiamas Prelate, redakcijos ir skaitytojų vardu sveikindama su gražia artėjančia sukaktimi klausčiau, kaip gyvenate, bet žinau Jūsų tradicinį atsakymą: „Labai gerai“. Tačiau gyvenime taip nebūna.
– Duonos be plutos taip pat juk nebūna... Ką bepaimsime – ar šeimos, ar kunigo, ar bet kurio žmogaus gyvenimą – jis yra banguotas ir jame yra visko. Jeigu gyvenimas būtų vien tik sklandus, malonus, geras, jis būtų neįdomus.
Svarbiausia – mūsų požiūris į gyvenimą, kaip mes jį priimame. Pirmiausia turime išmokti džiaugtis, dėkoti už tai, ką turime, o ne tik laukti. Be abejo, reikia turėti siekių, žiūrėti, ką dar galime padaryti, ir daryti.
– Jau šį pirmadienį švęsite 70-ies metų jubiliejų. Su kokia nuotaika jį pasitinkate?
– Sukaktį aš sutinku labai ramiai. Aišku, tie skaičiai nėra labai džiuginantys. Bet gavęs pirmąją dovaną nusišypsojau. Kolega iš Žemaitijos atvežė žvakę, ant kurios užrašyta 35 plius 35. Sutikite, gražiau atrodo.
Be to, pagalvojau, kad tie skaičiai yra labai prasmingi: 35 metai – kai aš Vilkaviškyje, ir 35-eri – visur kitur. Tai mano vaikystė gimtinėje Alytuje, kariuomenė, penkeri mokslo metai seminarijoje Kaune, dveji metai Kalvarijoje, pusmetis Marijampolėje, pusantrų metų Vilkaviškyje ir ketveri metai Simne. Tada vėl grįžau į Vilkaviškį, ir dabar čia – mano namai.
– Kaip paminėsite šią gražią sukaktį?
– Nusprendžiau, kad kol turiu fizinių jėgų ir galva veikia, 70 metų sukaktį atšvęsti kartu su visais. Per pačią gimimo dieną, balandžio 1-ąją, 14.30 val., katedroje vyks šventos Mišios, o prieš tai, 13.50 val. – koncertuos buvę vilkaviškiečiai: Emilija Finagėjevaitė, brolis ir sesuo Žyginta ir Žygimantas Jašinskai, Gabija Utaraitė, o jos sesuo Dovilė ves koncertą.
Iš tikro ta diena bus padėkos diena. Dėkosiu Dievui už gyvenimą, už tuos žmones, kuriuos sutikau savo kely, ir, aišku, už savo tėvus.
Šventėje pažadėjo dalyvauti mūsų vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis, daugiau svečių. Ir visus maloniai kviečiu.
– Pokalbiuose dažnai prisimenate, pasakojate apie savo tėvus.
– Esu kilęs iš devynių vaikų šeimos. Nėra žodžių apsakyti, ką tėvai dėl mūsų padarė, kaip mus visus mylėjo ir kokie mes turime būti dėkingi jiems už tai. Tačiau šis suvokimas ateina tik su metais, su branda.
Kaip viską vertinai vaikystėje ir kaip dabar – tai visiškai skirtingi dalykai. Vaikystėje man atrodė, kad tėvai yra seni ir skūpūs. Buvau septintas vaikas šeimoje, o kol baigiau vidurinę, dar daugiau to laiko prisidėjo. Bet mano tėvai nebuvo seni, tik kitų vaikų jie buvo jaunesni. Vėliau supranti ir tai, kad tėvai nebuvo skūpūs, ir galvoji, iš kur jie viską paimdavo ir kaip sugebėdavo dalintis turėdami tokį, sutikite, nemažą vaikų darželį.
Tėtis buvo ramesnis, jis šeimai duoną uždirbdavo, o mama mus auklėjo. Ji buvo griežtesnė, namuose ji buvo viskas, bet bendri sprendimai nebuvo priimami be tėvo pritarimo.
– Klausėme Jūsų per 60-metį, klausiame ir dabar: koks Jums buvo praėjęs dešimtmetis?
– Gyvenau normalų gyvenimą. Vyko tai, kas turėjo vykti. Vienas svarbesnių momentų – mano pasitraukimas į atsargą. Neslėpsiu, tai nebuvo lengvas apsisprendimas. Nors idėjų turėjau nemažai, suprasdamas, kad jėgos padaryti kažką naujo – jau nebe tos ir kad jaunesni galėtų padaryti daugiau, pasiprašiau vyskupo atleidžiamas iš pareigų.
Natūraliai tada iškilo klausimas: tai kur man reikėtų apsistoti? Galėjau važiuoti į tėviškę, į Alytų, bet ten aš jau nieko nepažįstu. Nusprendžiau likti Vilkaviškyje, kur aš visus pažįstu ir mane visi žino. O kad netrukdyčiau naujai atėjusiam administratoriui, pardaviau man paliktus tėvų namus Alytuje ir nusipirkęs Vilkaviškyje sklypą pasistačiau savus.
Vilkaviškyje aš jaučiuosi savas tarp savų. Per tiek metų pripratau prie šio krašto žmonių, juos aš myliu – ir tai sakau nuoširdžiai, išgyvenu dėl jų nesėkmių, džiaugiuosi dėl jų džiaugsmų, meldžiuosi už šiuos žmones.
– Esate veiklus, aktyvus žmogus. Eina ketvirti metai, kai pasitraukėte iš dekano pareigų. Ar nepasiilgstate aktyvios veiklos?
– Kaip ir sakiau, jėgos po trupučiuką mąžta, tai ir veiklų tenka mažinti.
Vis prisimenu buvusio patarnautojo Mato pasakytus žodžius: „Dekanėli, prisėskite uodegą. Viskas bus padaryta“. Nė kiek tuomet neįsižeidžiau. Supratęs, kaip aš jaudinuosi dėl vėluojančių reikalų, labai nuoširdžiai tas jaunas žmogus tada pasakė tiesą.
„Kalbu apie tai, kas man rūpi, dalinuosi tuo, ką išgyvenu, liečiu ten, kur man skauda.“
O veiklos man netrūksta. Vykstu į atlaidus, važiuoju į parapijas vesti rekolekcijas, dažnai kitus pavaduoju, patarnauju mūsų bažnyčioje – einu ten, kur reikia, kur mane kviečia. Bažnytinio darbo tikrai nesišalinu ir niekam neatsisakau padėti.
– Esate sakęs, kad būdamas laisvesnis dažniau aplankysite savo kurso draugus, giminaičius, daugiau skaitysite ir skirsite laiko sau. Ar pavyksta tai įgyvendinti?
– Labai drąsiai prisipažinsiu, kad pasakiau netiesą. Per tuos ketverius metus gal tik du kursinius aplankiau. Su knygomis irgi nėra taip, kaip buvo planuota. Tiesą sakant, viskas vyksta, bet ne tais tempais, apie kokius tada galvojau.
– Kartais žmonės sako, kad nemato gyvenime prasmės. Kas Jums yra ta prasmė?
– Tai, ką tu darai gyvenime, ir yra gyvenimas. Gali tik skųstis, dejuoti – tada gyvenimas bus liūdnas ir skurdus. Bet jeigu tu moki juo džiaugtis, gali judėti, dar kažką jame nuveikti, tai ir yra gyvenimo prasmė.
Dažniausiai norime, kad mums gyvenimas kažką duotų, bet kartais užmirštame, kad tą gyvenimą kuriame patys. Ir tik mums tenka atsakomybė už pragyventas dienas, už pasakytus žodžius ir padarytus arba nepadarytus darbus. Taip turėtų būti.
– Žavite žmones savo giliomis mintimis, prasmingomis kalbomis, o ypač – puikiu humoro jausmu. Net ir kalbėdamas rimtai dažniausiai pradedate: „Juokaudamas pasakysiu...“
– Kiekvienas į šį pasaulį ateiname gavę kažką dovanų. Galime tas dovanas, pavadinkime, talentus, užslėpti savyje, bet galime juos ir skleisti. Skleidžiamos dovanos auga, o užslėptos – nyksta.
Pirmiausia Dievui turėčiau dėkoti, kad esu toks, koks esu. O visa kita ateina su patirtimi.
Mėgstu bendrauti su žmonėmis, stengiuosi tai daryti su humoru. Man smagu, kai žmonės linksmi, šypsosi. Net ir per pamokslą kartais pajuokauju – žiūrėdamas į kokį konkretų žmogų sakau: „Baigiu, nes Petrutė mane jau bara, kad per ilgai šneku“. Visi nusijuokia, visi šypsosi ir nuo to visiems tik geriau.
Žinau, kad aš ilgai šneku. Bet kalbu apie tai, kas man rūpi, dalinuosi tuo, ką išgyvenu, liečiu ten, kur man skauda.
– Gimėte balandžio 1-ąją – per Melagių dieną. Ar pripažįstate, pateisinate taip vadinamą nekaltą melą – kuriuo siekiama gero. Na, kai reikia kartais pameluoti, kad neįskaudintume ar neįžeistume žmogaus.
– Nepadarykime klaidos. Kiekvienas melas yra melas. Bet viskas priklauso nuo intencijos. Mama sako vaikui: „Neik į gatvę, nes tave ten lapė pagaus“. Ar tai reiškia, kad ji meluoja? Nemeluoja. Ji tiesiog saugo savo vaiką. Bet jeigu mes suaugusiam žmogui, sergančiam paskutinės stadijos vėžiu, sakome, kad viskas bus gerai, tai yra visiškas melas. Lyg ir siekiame gėrio, bet iš tiesų nusikalstame taip pasakydami. Leiskime žmogui suvokti, kas atsitiko, ir pačiam apsispręsti. Artimiesiems tai sunki situacija, bet turime kalbėtis.
Taigi švento, nekalto melo nėra.
O pajuokaudamas galiu pasakyti, kad 1954 metų balandžio 1 diena, kai aš gimiau, buvo ketvirtadienis. Tą liudija senas minėtų metų kalendoriaus lapelis, kurį įrėmintą esu gavęs dovanų.
– Kaip ir visi, tikriausiai turite silpnybių. Ar galite išduoti, kokių?
– Aš daug silpnybių turiu. Mėgstu dainuoti – uždainuoju kartais ir visai be reikalo. Mėgstu šokti – kartais ir pašoku...
– Dar žinome, kad esate absoliutus estetas, mėgstate gražius indus, gražiai patiektą maistą, gražią aplinką...
– Tikrai taip. Dar vaikystėje pasitaikius progai būtinai užsukdavau į indų parduotuvę, pastovėdavau ir prie juvelyrinių prekių lentynų. Man ten būdavo gražu, norėdavau ką nors nupirkti. Kartais sugraibęs kokį rublį padovanodavau mamai, pavyzdžiui, gražią salotinę. Jausdavausi laimingas, nes žinodavau, kad mama jos niekada nebūtų nusipirkusi.
Iki dabar man patinka ir yra svarbu gražūs indai. Bet dabar jų jau beveik neperku – kai ką netgi ir dalinu.
– Ko jubiliejinio gimtadienio proga palinkėtumėte sau?
– Priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Priimti jo išmėginimus ir skiriamus kryželius. Kaip Dievo dovaną. Nes jeigu ją davė, tai davė dėl kažko – kad atkreiptų dėmesį. Ir kad į tai ne tik pasižiūrėtum, bet ir įprasmintum. Sau šito ir linkėčiau. Ir gal dar labiau mylėti žmones.
Galerija: Prelatas
Publikuota: 2024-03-31 06:46:45
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|