|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-04-08 16:22
|
|
|
Vilkaviškio dekanas Virginijus Gražulevičius tiki, kad katedros remontui pavyks surinkti visą reikiamą sumą.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Vilkaviškio dekanato dekanas Virginijus GRAŽULEVIČIUS paminėjo 25 metų kunigystės sukaktį. Per šį laikotarpį dvasininkas paliko ryškų įspaudą Kauno krašte, Rokų parapijoje, o dabar to paties siekia mūsų rajone.
– Ar prisimenate, kada ir kodėl nusprendėte tapti kunigu?
– Tai – gana sunkus klausimas. Pamenu, kai mane, dar 7 ar 8 metų berniuką, kaimynas per Velykas pirmą kartą nusivedė patarnauti šv. Mišiose. Po to pamaldas ėmiau lankyti reguliariai. Jei kurį sekmadienį nenueidavau, man ta savaitė būdavo tarsi neužbaigta, kažko trūkdavo. Manau, kad taip ir išsiugdė pašaukimas tarnauti Dievui.
Kai vyresnėse klasėse dalyvaudavau atvirose aukštųjų mokyklų dienose, niekas taip nesužavėjo, kaip Kauno kunigų seminarija.
Vienu metu dar svarsčiau tapti girininku, tačiau galiausiai supratau, kad ir ši specialybė skirta ne man.
Į seminariją įstojau 1993-iaisiais – tais metais, kai Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Artimieji neprieštaravo mano pasirinkimui. Tik mama iškart paklausė, kas dirbs mūsų turimus 17 ha žemės. Tuo tarpu močiutė iškart liepė stengtis ir pabaigti mokslus.
Kartu su manimi kunigais tuomet panoro tapti 48 asmenys. Iš viso seminarijoje mokėsi 226 klierikai. Tokie skaičiai dabar sunkiai įsivaizduojami. Šiuo metu iš mano kurso yra likęs 21 kunigas. Ne visi pabaigė mokslus, yra mirusiųjų ar palikusiųjų kunigystę. Visi stengiamės susitikti bent 2 kartus per metus.
Į kunigus buvau įšventintas 1999 m. kovo 21 d. Vilkaviškio katedroje. Dėl to man ši vieta – ypač brangi.
– Kaip prabėgo tas ketvirtis amžiaus?
– Akimirksniu. Tarnystę pradėjau Panemunėje, vėliau buvau perkeltas į Alytų, Krosną, Rokus ir galiausiai jau ketvirtus metus esu Vilkaviškyje.
Ilgiausiai išbuvau Kauno rajono Rokų parapijoje – net 15 metų. Tas laikotarpis buvo išties įsimintinas, kupinas iššūkių. Galima sakyti, kad man teko sukurti šią parapiją. Kai persikėliau į Rokus, koplytėlę radau įrengtą Keramikos gamyklos salėje. Toje pačioje salėje vykdavo ir įvairios puotos bei kiti renginiai. Teko keisti šias nusistovėjusias tradicijas.
Tuomet neturėjau net kur gyventi, todėl būsima šeimininkė laikinai priglaudė pas save bute. Vėliau pavyko suremontuoti keletą gamykloje buvusių laisvų kabinetų, į kuriuos ir persikėliau.
Rokuose darbų netrūko. Ėmiau kasdien aukoti šv. Mišias, įvairiais būdais į jas kviesti žmones. Atsimenu, net vietinės paštininkės paprašiau išnešioti skrajutes, kuriose buvo informacija apie parapijos reikalus.
Vėliau kapitaliai suremontavome tą koplytėlę, kuri galiausiai tapo panaši į tikrą šventyklą. Reguliariai ėmiau lankytis vietiniame vaikų darželyje, mokykloje, kviečiau visus užsukti į pamaldas. Koplytėlė pamažu pilnėjo, bendruomenė stiprėjo. Sukūrėme savo tradicijas, visi tapome tarsi šeima.
Kuriant parapiją dažnai teko lankytis pas Kauno miesto ir Kauno rajono valdininkus. Galiu atvirai pasakyti, kad jų požiūris į žmogų skyrėsi kaip diena nuo nakties. Kauno mieste niekas su manimi nesiskaitydavo. Susikalbėti su šios savivaldybės atstovais padėdavo tik tuometinė mūsų Seimo narė Vida Marija Čigriejienė. Tuo tarpu Kauno rajono savivaldybės atstovai visada maloniai sutikdavo, stengdavosi kaip įmanydami padėti.
Nepaisant įvairių sunkumų, iš to laikotarpio išlikę tik geriausi prisiminimai. Buvo gaila palikti Rokų parapijos bendruomenę.
– O kas Jus labiausiai džiugina būnant kunigu?
– Bendravimas su žmonėmis ir grįžtamasis ryšys. Būdamas dvasininku niekada nesijaučiu vienas. Smagu, kai žmonės, kuriuos kadaise sutuokiau ar pakrikštijau jų vaikus, bent trumpam užsuka į kleboniją pasisveikinti.
Galėčiau papasakoti daugybę įsimintinų istorijų.
Tarkime, vienos moters nėštumas buvo labai komplikuotas. Nuoširdžiai meldėmės už jos ir kūdikio sveikatą. Kartą, pusę penkių ryte, iš jos vyro sulaukiau skambučio, kad jam gimė sūnus. Tėvas šią naujieną tiesiog išrėkė iš laimės. Tuo metu buvau apsimiegojęs, tad iš pradžių net nesupratau, kas skambina. Tokios akimirkos labiausiai glosto širdį.
– Vilkaviškyje jau skaičiuojate ketvirtus metus. Kaip čia jaučiatės?
– Smagu čia. Žmonės šiltai priėmė. Iš pradžių artimiesiems sakydavau, kad vykstu į Vilkaviškį, o dabar jau kalbu, kad važiuoju namo. Labai džiaugiuosi, kad prelatas Vytautas Gustaitis mane tėviškai sutiko – viską aprodė, su daug kuo supažindino. Taip pat ir kunigas Deividas Baumila labai padėjo apsiprasti. Jis man aprodė kone visą rajoną.
Užmezgėme glaudžius santykius su Vilkaviškio dekanato šeimos centru, daugybe kitų įstaigų. Dabar šiame krašte jau jaučiuosi savas. Žmonės mane atpažįsta, sveikinasi, lanko pamaldas.
– Artėja Vilkaviškio vyskupijos 100 metų jubiliejus. Kaip jam ruošiatės?
– Jubiliejaus renginiams daugiausiai ruošiasi Vilkaviškio vyskupijos kurijos atstovai. Mes, savo ruožtu, norime iki jubiliejaus suremontuoti Vilkaviškio katedrą. Juk negali tokio lygio iškilmės vykti apšiurusioje šventykloje.
Katedrą jau būtina remontuoti. Reikia pakeisti kiaurus langus, kai kurias duris, perdažyti sienas, įvertinti stogo būklę. Esame paskaičiavę, kad remontas turėtų kainuoti maždaug pusę milijono eurų. Šiam tikslui jau turime surinkę apie 20 tūkst. eurų. Aišku, tai – lašas jūroje. Tikintieji po truputį aukoja – kas pinigų perveda į parapijos banko sąskaitą, kas atneša grynaisiais. Visą informaciją, kaip galima prisidėti prie katedros remonto, skelbiame parapijos laikraštėlyje, taip pat feisbuko paskyroje „Vilkaviškio parapija“. Apie tai nuolat kalbu ir šv. Mišių metu. Planuoju apsilankyti pas rajono verslininkus. Norėtųsi, kad atsirastų stambus rėmėjas, kurio indėlis paskatintų prisidėti kitus. Tikiu, kad visi kartu surinksime trūkstamą sumą.
– Neseniai lankėtės JAV. Koks buvo vizito tikslas?
– JAV viešėjau jau šeštą kartą. Pirmą sykį ten buvau nuskridęs dar 2009 m. Šįkart mane pakvietė Los Andželo lietuvių šv. Kazimiero parapijoje dirbantis buvęs kurso draugas. Jis prašė vesti gavėnios rekolekcijas, net apmokėjo kelionės išlaidas. Taip pat tuo metu vyko šv. Kazimiero atlaidai, lietuvių bendruomenė minėjo nepriklausomybės dienas, o pats mano kurso draugas dar ir šventė savo penkiasdešimtmetį. Tad progų netrūko.
Viešėdamas JAV lankiausi šeštadieninėje lietuvių mokykloje, kurią lanko per 100 vaikų. Gaila, bet vis daugiau išeivių palikuonių jau nekalba lietuviškai. Paradoksas, kad tų žmonių, kurie gimė ir augo JAV, vaikai puikiai kalba lietuviškai, tačiau tų, kurie ten persikraustė ne taip jau seniai, atžalos šneka tik angliškai.
Šįkart aplankiau ne tik Los Andželą, bet ir Portlandą, kuriame taip pat susitikau su ten gyvenančia lietuvių bendruomene. JAV susipažinau su viena moterimi, kurios tėvai bei seneliai kilę iš Vilkaviškio. Ji ir pati sakė kadaise viešėjusi mūsų katedroje. Tikėjausi, kad ši amerikietė galėtų prisidėti prie katedros remonto, bet vos tik pamėginau apie tai užsiminti, ji ėmė manęs šalintis.
– Kokie Jūsų artimiausi planai?
– Šiuo metu turiu tik vieną norą ir tikslą – suremontuoti katedrą. Paprastai stengiuosi nesimėtyti ir koncentruotis vienoje vietoje. Neabejoju, kad vėliau atsiras daugiau siekių, tačiau dabar didžiausia mano svajonė – atnaujinta, šviesi, graži ir jauki katedra.
Vilkaviškio dekanato dekanas Virginijus GRAŽULEVIČIUS paminėjo 25 metų kunigystės sukaktį. Per šį laikotarpį dvasininkas paliko ryškų įspaudą Kauno krašte, Rokų parapijoje, o dabar to paties siekia mūsų rajone. |
– Ar prisimenate, kada ir kodėl nusprendėte tapti kunigu?
– Tai – gana sunkus klausimas. Pamenu, kai mane, dar 7 ar 8 metų berniuką, kaimynas per Velykas pirmą kartą nusivedė patarnauti šv. Mišiose. Po to pamaldas ėmiau lankyti reguliariai. Jei kurį sekmadienį nenueidavau, man ta savaitė būdavo tarsi neužbaigta, kažko trūkdavo. Manau, kad taip ir išsiugdė pašaukimas tarnauti Dievui.
Kai vyresnėse klasėse dalyvaudavau atvirose aukštųjų mokyklų dienose, niekas taip nesužavėjo, kaip Kauno kunigų seminarija.
Vienu metu dar svarsčiau tapti girininku, tačiau galiausiai supratau, kad ir ši specialybė skirta ne man.
Į seminariją įstojau 1993-iaisiais – tais metais, kai Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Artimieji neprieštaravo mano pasirinkimui. Tik mama iškart paklausė, kas dirbs mūsų turimus 17 ha žemės. Tuo tarpu močiutė iškart liepė stengtis ir pabaigti mokslus.
Kartu su manimi kunigais tuomet panoro tapti 48 asmenys. Iš viso seminarijoje mokėsi 226 klierikai. Tokie skaičiai dabar sunkiai įsivaizduojami. Šiuo metu iš mano kurso yra likęs 21 kunigas. Ne visi pabaigė mokslus, yra mirusiųjų ar palikusiųjų kunigystę. Visi stengiamės susitikti bent 2 kartus per metus.
Į kunigus buvau įšventintas 1999 m. kovo 21 d. Vilkaviškio katedroje. Dėl to man ši vieta – ypač brangi.
– Kaip prabėgo tas ketvirtis amžiaus?
– Akimirksniu. Tarnystę pradėjau Panemunėje, vėliau buvau perkeltas į Alytų, Krosną, Rokus ir galiausiai jau ketvirtus metus esu Vilkaviškyje.
Ilgiausiai išbuvau Kauno rajono Rokų parapijoje – net 15 metų. Tas laikotarpis buvo išties įsimintinas, kupinas iššūkių. Galima sakyti, kad man teko sukurti šią parapiją. Kai persikėliau į Rokus, koplytėlę radau įrengtą Keramikos gamyklos salėje. Toje pačioje salėje vykdavo ir įvairios puotos bei kiti renginiai. Teko keisti šias nusistovėjusias tradicijas.
Tuomet neturėjau net kur gyventi, todėl būsima šeimininkė laikinai priglaudė pas save bute. Vėliau pavyko suremontuoti keletą gamykloje buvusių laisvų kabinetų, į kuriuos ir persikėliau.
Rokuose darbų netrūko. Ėmiau kasdien aukoti šv. Mišias, įvairiais būdais į jas kviesti žmones. Atsimenu, net vietinės paštininkės paprašiau išnešioti skrajutes, kuriose buvo informacija apie parapijos reikalus.
Vėliau kapitaliai suremontavome tą koplytėlę, kuri galiausiai tapo panaši į tikrą šventyklą. Reguliariai ėmiau lankytis vietiniame vaikų darželyje, mokykloje, kviečiau visus užsukti į pamaldas. Koplytėlė pamažu pilnėjo, bendruomenė stiprėjo. Sukūrėme savo tradicijas, visi tapome tarsi šeima.
Kuriant parapiją dažnai teko lankytis pas Kauno miesto ir Kauno rajono valdininkus. Galiu atvirai pasakyti, kad jų požiūris į žmogų skyrėsi kaip diena nuo nakties. Kauno mieste niekas su manimi nesiskaitydavo. Susikalbėti su šios savivaldybės atstovais padėdavo tik tuometinė mūsų Seimo narė Vida Marija Čigriejienė. Tuo tarpu Kauno rajono savivaldybės atstovai visada maloniai sutikdavo, stengdavosi kaip įmanydami padėti.
Nepaisant įvairių sunkumų, iš to laikotarpio išlikę tik geriausi prisiminimai. Buvo gaila palikti Rokų parapijos bendruomenę.
– O kas Jus labiausiai džiugina būnant kunigu?
– Bendravimas su žmonėmis ir grįžtamasis ryšys. Būdamas dvasininku niekada nesijaučiu vienas. Smagu, kai žmonės, kuriuos kadaise sutuokiau ar pakrikštijau jų vaikus, bent trumpam užsuka į kleboniją pasisveikinti.
Galėčiau papasakoti daugybę įsimintinų istorijų.
Tarkime, vienos moters nėštumas buvo labai komplikuotas. Nuoširdžiai meldėmės už jos ir kūdikio sveikatą. Kartą, pusę penkių ryte, iš jos vyro sulaukiau skambučio, kad jam gimė sūnus. Tėvas šią naujieną tiesiog išrėkė iš laimės. Tuo metu buvau apsimiegojęs, tad iš pradžių net nesupratau, kas skambina. Tokios akimirkos labiausiai glosto širdį.
– Vilkaviškyje jau skaičiuojate ketvirtus metus. Kaip čia jaučiatės?
– Smagu čia. Žmonės šiltai priėmė. Iš pradžių artimiesiems sakydavau, kad vykstu į Vilkaviškį, o dabar jau kalbu, kad važiuoju namo. Labai džiaugiuosi, kad prelatas Vytautas Gustaitis mane tėviškai sutiko – viską aprodė, su daug kuo supažindino. Taip pat ir kunigas Deividas Baumila labai padėjo apsiprasti. Jis man aprodė kone visą rajoną.
Užmezgėme glaudžius santykius su Vilkaviškio dekanato šeimos centru, daugybe kitų įstaigų. Dabar šiame krašte jau jaučiuosi savas. Žmonės mane atpažįsta, sveikinasi, lanko pamaldas.
– Artėja Vilkaviškio vyskupijos 100 metų jubiliejus. Kaip jam ruošiatės?
– Jubiliejaus renginiams daugiausiai ruošiasi Vilkaviškio vyskupijos kurijos atstovai. Mes, savo ruožtu, norime iki jubiliejaus suremontuoti Vilkaviškio katedrą. Juk negali tokio lygio iškilmės vykti apšiurusioje šventykloje.
Katedrą jau būtina remontuoti. Reikia pakeisti kiaurus langus, kai kurias duris, perdažyti sienas, įvertinti stogo būklę. Esame paskaičiavę, kad remontas turėtų kainuoti maždaug pusę milijono eurų. Šiam tikslui jau turime surinkę apie 20 tūkst. eurų. Aišku, tai – lašas jūroje. Tikintieji po truputį aukoja – kas pinigų perveda į parapijos banko sąskaitą, kas atneša grynaisiais. Visą informaciją, kaip galima prisidėti prie katedros remonto, skelbiame parapijos laikraštėlyje, taip pat feisbuko paskyroje „Vilkaviškio parapija“. Apie tai nuolat kalbu ir šv. Mišių metu. Planuoju apsilankyti pas rajono verslininkus. Norėtųsi, kad atsirastų stambus rėmėjas, kurio indėlis paskatintų prisidėti kitus. Tikiu, kad visi kartu surinksime trūkstamą sumą.
– Neseniai lankėtės JAV. Koks buvo vizito tikslas?
– JAV viešėjau jau šeštą kartą. Pirmą sykį ten buvau nuskridęs dar 2009 m. Šįkart mane pakvietė Los Andželo lietuvių šv. Kazimiero parapijoje dirbantis buvęs kurso draugas. Jis prašė vesti gavėnios rekolekcijas, net apmokėjo kelionės išlaidas. Taip pat tuo metu vyko šv. Kazimiero atlaidai, lietuvių bendruomenė minėjo nepriklausomybės dienas, o pats mano kurso draugas dar ir šventė savo penkiasdešimtmetį. Tad progų netrūko.
Viešėdamas JAV lankiausi šeštadieninėje lietuvių mokykloje, kurią lanko per 100 vaikų. Gaila, bet vis daugiau išeivių palikuonių jau nekalba lietuviškai. Paradoksas, kad tų žmonių, kurie gimė ir augo JAV, vaikai puikiai kalba lietuviškai, tačiau tų, kurie ten persikraustė ne taip jau seniai, atžalos šneka tik angliškai.
Šįkart aplankiau ne tik Los Andželą, bet ir Portlandą, kuriame taip pat susitikau su ten gyvenančia lietuvių bendruomene. JAV susipažinau su viena moterimi, kurios tėvai bei seneliai kilę iš Vilkaviškio. Ji ir pati sakė kadaise viešėjusi mūsų katedroje. Tikėjausi, kad ši amerikietė galėtų prisidėti prie katedros remonto, bet vos tik pamėginau apie tai užsiminti, ji ėmė manęs šalintis.
– Kokie Jūsų artimiausi planai?
– Šiuo metu turiu tik vieną norą ir tikslą – suremontuoti katedrą. Paprastai stengiuosi nesimėtyti ir koncentruotis vienoje vietoje. Neabejoju, kad vėliau atsiras daugiau siekių, tačiau dabar didžiausia mano svajonė – atnaujinta, šviesi, graži ir jauki katedra.
Galerija: sukaktis
Publikuota: 2024-04-08 16:22:25
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|