|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-04-12 15:33
|
|
|
Istorikė Elena Rupeikienė pasidalijo kraštietės kalbininkės Valerijos Vaitkevičiūtės biografijos faktais.
Kęstučio INKRATOS nuotr.
Paežerių dvaro ledainėje visą balandį bus eksponuojama paroda „Po žodžio ženklu“. Ji skirta kalbininkės Valerijos Vaitkevičiūtės 95-erių metų gimimo sukakčiai. O tai yra laikas prisiminti garsią ir darbščią lietuvių kalbos puoselėtoją.
Vertino mokslą
Seniai suprasta, kad be kalbos nebus tautos. Spaudos draudimo ir okupacijų laikais gimtąją kalbą lietuviai išlaikė valstiečių, knygnešių ir daraktorių pastangomis. Vėliau kalbos gryninimu ir tobulinimu rūpinosi net keletas žymių mūsų kraštiečių. Šį darbą dirbo ir Valerija Vaitkevičiūtė – vadovėlių ir žodynų autorė, eksperimentinės fonetikos pradininkė, humanitarinių mokslų daktarė, dėl reikšmingų lietuvių kalbos tyrimų žinoma pasaulyje.
Kalbininkė gimė 1929 m. kovo 20 d. Kunigiškių kaime, Bartninkų valsčiuje. Jos tėvo Antano Vaitkevičiaus giminėje buvo mokytų ir šviesių žmonių. Senelis Jurgis Vaitkevičius (1860–1917) dirbo Kybartų muitinėje, močiutė Marija – Gižų mokytojo Naujoko dukra. Jurgio ir Marijos šeimoje mokslas buvo vertinamas, sutuoktiniai išmokslino savo penkis sūnus. Kalbininkės tėvas A. Vaitkevičius (1900–1937) dirbo Vilkaviškio policijoje. Kaip Lietuvos kariuomenės savanoris, jis gavo žemės Kunigiškių kaime, pasistatė trobą ir įsikūrė su žmona Valerija bei dviem dukterimis. Deja, jaunas, energingas vyras netikėtai susirgo ir mirė. Jo našlė sunkiai vertėsi, bet abi dukras iš paskutiniųjų leido į mokslą. Vaitkevičiūtės baigė Bartninkų pradžios mokyklą, Marijampolės gimnaziją ir studijavo Vilniaus universitete. Alicija tapo gydytoja, o Valerija – filologe.
Tyrimų pradininkė
Po studijų V. Vaitkevičiūtė, kaip gabi studentė, 1953 m. buvo paskirta dirbti į Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Ten labai greitai sulaukė pasiūlymo tobulintis tuomečio Leningrado universitete aspirantūroje, eksperimentinės fonetikos srityje. Kalbininkė prisiminimuose rašė: „Leningrade prabėgo laimingiausi mano gyvenimo metai: dirbau netrukdoma, bendradarbių mylima, visi stengėsi man padėti.“
Studijuodama aspirantė padarė lietuvių kalbos garsų ir jų variantų palatogramas ir kalbos padargų darbo tariant skirtingus garsus rentgeno nuotraukas. Tokie lietuvių kalbos tyrimai buvo atlikti pirmą kartą. 1956 m. V. Vaitkevičiūtė apgynė disertaciją ir gavo filologijos mokslų kandidato laipsnį.
Dirbdama Lietuvių kalbos institute kartu su kraštiečiu Juozu Senkumi (šis gimęs Teiberių kaime) ir kitais kalbininkais ji važinėjo po Lietuvą, užrašinėjo vietovardžius, vaizdingus ir retesnius posakius, kreipė dėmesį į jų tarimą ir kirčiavimą. Kruopščiai dirbdama V. Vaitkevičiūtė parengė ir išleido „Lenkų–lietuvių kalbų žodyną“, kuris iki šiol labai vertinamas (išėjo net 4 jo leidimai (1964, 1979, 1994 ir 2002 m.). Kalbininkės darbas buvo įvertintas – 1965 m. ji tapo vyr. moksline bendradarbe, vėliau ir mokslų daktare.
Dėstė aktoriams
Tačiau vėliau šalyje pasikeitė politinė situacija ir sovietinei valdžiai „nepatikima“ V. Vaitkevičiūtė 1970 m. iš Mokslų akademijos atleista. Matyt, atkreiptas dėmesys į tai, kad jos tėvas buvo savanoris, tarpukaryje dirbęs policijoje, kad dėdė Kazys pasitraukė į Vakarus, motinos brolis Opackas buvo 1941 m. sukilimo dalyvis. O gal kažkam nepatiko didelis mokslininkės patriotizmas ir kategoriškumas, meilė gimtajai kalbai ir fanatiška kova už jos švarumą?
Netekusi mėgstamo darbo, likusi be pajamų, Valerija Vaitkevičiūtė labai išgyveno. Vis dėlto padėjo draugai, ir ji gavo darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 1970–2003 m. Vaidybos ir režisūros katedroje būsimiems aktoriams specialistė dėstė kalbos kultūrą. Per 33 darbo metus pas ją mokėsi 412 studentų: Eglė Gabrėnaitė, Juozas Kisielius, Romualdas Ramanauskas, Regina Arbačiauskaitė ir daugelis kitų žinomų aktorių, režisierių. Nors V. Vaitkevičiūtė buvo griežta ir reikli dėstytoja, su kai kuriais iš studentų užsimezgė nuoširdi draugystė. Kalbininkė ypač artimai bendravo su aktoriais Larisa Kalpokaite ir Jonu Braškiu, kurie vėliau ją globojo iki mirties.
Dėstytojaudama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokslininkė tęsė lietuvių kalbos tyrimus, rašė straipsnius, kurie buvo išspausdinti Tarybų Sąjungos, Europos šalių ir JAV mokslo leidiniuose. V. Vaitkevičiūtė parengė keletą vadovėlių ir žinynų: „Posakių ir žodžių žodyną“ (7 000 v.), išleistą 1998 m., „Tarptautinių žodžių žodyną“, kurio išleisti du leidimai ir du papildymai (1 040 p., 1 119 psl.), monografiją „Bendrinės lietuvių kalbos priegaidės“ (1995 m.), „Lietuvių kalbos gramatiką“ ir kt. Ji paskelbė darbų iš lietuvių kalbos fonetikos, tarties ir sintaksės.
1984 m. po trylikos pedagoginio darbo metų V. Vaitkevičiūtei buvo patvirtintas docentės vardas.
Prisiminta gimtinėje
Už išskirtinius darbus kalbininkė buvo apdovanota užsienio šalių padėkos raštais, nominacijomis ir vardiniais medaliais, 2010 m. ji įvertinta ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Visą gyvenimą filologė rūpinosi gimtosios kalbos švarumu, stebėjo diktorių ir žurnalistų kalbą, rašydavo pastabas kalbos kultūros komisijai.
Kalbininkė gyveno tarsi vykdydama gimtosios kalbos, žodžio prašymą: „Brangink mane, rūpinkis manimi, gerbk ir puoselėk! Atmink, kad be kalbos nėra žmogaus, nėra tautos. Be kalbos nėra minties.“
V. Vaitkevičiūtė mirė 2011 m., palaidota Vilniaus Kairėnų kapinėse. L. Kalpokaitė ir J. Braškys, paveldėję kalbininkės palikimą, daugybę rankraščių, knygų ir asmeninių daiktų perdavė Lietuvių kalbos institutui, dalį patikėjo saugoti Paežerių dvare.
Paminint V. Vaitkevičiūtės 95-ąsias gimimo metines Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotojai dvaro ledainėje parengė parodą „Po žodžio ženklu“. Jos atidarymo proga kovo 21-ąją buvo organizuotas susitikimas su Lietuvių kalbos instituto mokslininkėmis dr. Rima Bakšiene ir dr. Inga Strungyte-Liugiene. Šio straipsnio autorė renginyje priminė kalbininkės biografiją ir pristatė parodą, buvo išklausytas pačios V. Vaitkevičiūtė kalbos įrašas, prisiminimais pasidalijo ilgametė muziejininkė Danutė Ardzijauskaitė, daug bendravusi su Valerija.
Viešnios iš Lietuvių kalbos instituto papasakojo apie dabartinius tarmių tyrinėjimus, pristatė leidinius. Smagiai nuskambėjo folkloro ansamblių vadovės Aldonos Krapavickienės suvalkietiškai paporinti nutikimai, pasidžiaugta kanklių melodijomis.
Turiningas minėjimas parodė lietuvių kalbos ir suvalkietiškos šnektos reikšmę, paskatino būti savo krašto patriotais, branginti gimtąją kalbą ir prisiminti didžiojo kalbininko J. Jablonskio žodžius: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“
Elena RUPEIKIENĖ
Istorikė
Paežerių dvaro ledainėje visą balandį bus eksponuojama paroda „Po žodžio ženklu“. Ji skirta kalbininkės Valerijos Vaitkevičiūtės 95-erių metų gimimo sukakčiai. O tai yra laikas prisiminti garsią ir darbščią lietuvių kalbos puoselėtoją. |
Seniai suprasta, kad be kalbos nebus tautos. Spaudos draudimo ir okupacijų laikais gimtąją kalbą lietuviai išlaikė valstiečių, knygnešių ir daraktorių pastangomis. Vėliau kalbos gryninimu ir tobulinimu rūpinosi net keletas žymių mūsų kraštiečių. Šį darbą dirbo ir Valerija Vaitkevičiūtė – vadovėlių ir žodynų autorė, eksperimentinės fonetikos pradininkė, humanitarinių mokslų daktarė, dėl reikšmingų lietuvių kalbos tyrimų žinoma pasaulyje.
Kalbininkė gimė 1929 m. kovo 20 d. Kunigiškių kaime, Bartninkų valsčiuje. Jos tėvo Antano Vaitkevičiaus giminėje buvo mokytų ir šviesių žmonių. Senelis Jurgis Vaitkevičius (1860–1917) dirbo Kybartų muitinėje, močiutė Marija – Gižų mokytojo Naujoko dukra. Jurgio ir Marijos šeimoje mokslas buvo vertinamas, sutuoktiniai išmokslino savo penkis sūnus. Kalbininkės tėvas A. Vaitkevičius (1900–1937) dirbo Vilkaviškio policijoje. Kaip Lietuvos kariuomenės savanoris, jis gavo žemės Kunigiškių kaime, pasistatė trobą ir įsikūrė su žmona Valerija bei dviem dukterimis. Deja, jaunas, energingas vyras netikėtai susirgo ir mirė. Jo našlė sunkiai vertėsi, bet abi dukras iš paskutiniųjų leido į mokslą. Vaitkevičiūtės baigė Bartninkų pradžios mokyklą, Marijampolės gimnaziją ir studijavo Vilniaus universitete. Alicija tapo gydytoja, o Valerija – filologe.
Po studijų V. Vaitkevičiūtė, kaip gabi studentė, 1953 m. buvo paskirta dirbti į Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Ten labai greitai sulaukė pasiūlymo tobulintis tuomečio Leningrado universitete aspirantūroje, eksperimentinės fonetikos srityje. Kalbininkė prisiminimuose rašė: „Leningrade prabėgo laimingiausi mano gyvenimo metai: dirbau netrukdoma, bendradarbių mylima, visi stengėsi man padėti.“
Studijuodama aspirantė padarė lietuvių kalbos garsų ir jų variantų palatogramas ir kalbos padargų darbo tariant skirtingus garsus rentgeno nuotraukas. Tokie lietuvių kalbos tyrimai buvo atlikti pirmą kartą. 1956 m. V. Vaitkevičiūtė apgynė disertaciją ir gavo filologijos mokslų kandidato laipsnį.
Dirbdama Lietuvių kalbos institute kartu su kraštiečiu Juozu Senkumi (šis gimęs Teiberių kaime) ir kitais kalbininkais ji važinėjo po Lietuvą, užrašinėjo vietovardžius, vaizdingus ir retesnius posakius, kreipė dėmesį į jų tarimą ir kirčiavimą. Kruopščiai dirbdama V. Vaitkevičiūtė parengė ir išleido „Lenkų–lietuvių kalbų žodyną“, kuris iki šiol labai vertinamas (išėjo net 4 jo leidimai (1964, 1979, 1994 ir 2002 m.). Kalbininkės darbas buvo įvertintas – 1965 m. ji tapo vyr. moksline bendradarbe, vėliau ir mokslų daktare.
Tačiau vėliau šalyje pasikeitė politinė situacija ir sovietinei valdžiai „nepatikima“ V. Vaitkevičiūtė 1970 m. iš Mokslų akademijos atleista. Matyt, atkreiptas dėmesys į tai, kad jos tėvas buvo savanoris, tarpukaryje dirbęs policijoje, kad dėdė Kazys pasitraukė į Vakarus, motinos brolis Opackas buvo 1941 m. sukilimo dalyvis. O gal kažkam nepatiko didelis mokslininkės patriotizmas ir kategoriškumas, meilė gimtajai kalbai ir fanatiška kova už jos švarumą?
Netekusi mėgstamo darbo, likusi be pajamų, Valerija Vaitkevičiūtė labai išgyveno. Vis dėlto padėjo draugai, ir ji gavo darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 1970–2003 m. Vaidybos ir režisūros katedroje būsimiems aktoriams specialistė dėstė kalbos kultūrą. Per 33 darbo metus pas ją mokėsi 412 studentų: Eglė Gabrėnaitė, Juozas Kisielius, Romualdas Ramanauskas, Regina Arbačiauskaitė ir daugelis kitų žinomų aktorių, režisierių. Nors V. Vaitkevičiūtė buvo griežta ir reikli dėstytoja, su kai kuriais iš studentų užsimezgė nuoširdi draugystė. Kalbininkė ypač artimai bendravo su aktoriais Larisa Kalpokaite ir Jonu Braškiu, kurie vėliau ją globojo iki mirties.
Dėstytojaudama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokslininkė tęsė lietuvių kalbos tyrimus, rašė straipsnius, kurie buvo išspausdinti Tarybų Sąjungos, Europos šalių ir JAV mokslo leidiniuose. V. Vaitkevičiūtė parengė keletą vadovėlių ir žinynų: „Posakių ir žodžių žodyną“ (7 000 v.), išleistą 1998 m., „Tarptautinių žodžių žodyną“, kurio išleisti du leidimai ir du papildymai (1 040 p., 1 119 psl.), monografiją „Bendrinės lietuvių kalbos priegaidės“ (1995 m.), „Lietuvių kalbos gramatiką“ ir kt. Ji paskelbė darbų iš lietuvių kalbos fonetikos, tarties ir sintaksės.
1984 m. po trylikos pedagoginio darbo metų V. Vaitkevičiūtei buvo patvirtintas docentės vardas.
Už išskirtinius darbus kalbininkė buvo apdovanota užsienio šalių padėkos raštais, nominacijomis ir vardiniais medaliais, 2010 m. ji įvertinta ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Visą gyvenimą filologė rūpinosi gimtosios kalbos švarumu, stebėjo diktorių ir žurnalistų kalbą, rašydavo pastabas kalbos kultūros komisijai.
Kalbininkė gyveno tarsi vykdydama gimtosios kalbos, žodžio prašymą: „Brangink mane, rūpinkis manimi, gerbk ir puoselėk! Atmink, kad be kalbos nėra žmogaus, nėra tautos. Be kalbos nėra minties.“
V. Vaitkevičiūtė mirė 2011 m., palaidota Vilniaus Kairėnų kapinėse. L. Kalpokaitė ir J. Braškys, paveldėję kalbininkės palikimą, daugybę rankraščių, knygų ir asmeninių daiktų perdavė Lietuvių kalbos institutui, dalį patikėjo saugoti Paežerių dvare.
Paminint V. Vaitkevičiūtės 95-ąsias gimimo metines Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotojai dvaro ledainėje parengė parodą „Po žodžio ženklu“. Jos atidarymo proga kovo 21-ąją buvo organizuotas susitikimas su Lietuvių kalbos instituto mokslininkėmis dr. Rima Bakšiene ir dr. Inga Strungyte-Liugiene. Šio straipsnio autorė renginyje priminė kalbininkės biografiją ir pristatė parodą, buvo išklausytas pačios V. Vaitkevičiūtė kalbos įrašas, prisiminimais pasidalijo ilgametė muziejininkė Danutė Ardzijauskaitė, daug bendravusi su Valerija.
Viešnios iš Lietuvių kalbos instituto papasakojo apie dabartinius tarmių tyrinėjimus, pristatė leidinius. Smagiai nuskambėjo folkloro ansamblių vadovės Aldonos Krapavickienės suvalkietiškai paporinti nutikimai, pasidžiaugta kanklių melodijomis.
Turiningas minėjimas parodė lietuvių kalbos ir suvalkietiškos šnektos reikšmę, paskatino būti savo krašto patriotais, branginti gimtąją kalbą ir prisiminti didžiojo kalbininko J. Jablonskio žodžius: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“
Elena RUPEIKIENĖ
Istorikė
Galerija: parodos atidarymas
Publikuota: 2024-04-12 15:33:07
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Teisingumo paieškos sprogo it muilo burbulas * Tarybos nutarimai: didins darželinukų grupes, statys daugiabutį
* Infoturo dalyvius žavėjo degustacijomis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|