Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mūsų rajone

---

Minėjimo dalyviai įsiamžino prie genocido aukų atminimo paminklo Vilkaviškyje.

Autorės nuotr.

Birželio 14-ąją, kaip ir kasmet, Lietuvoje minėjome Gedulo ir vilties dieną, skirtą prisiminti Sovietų sąjungoje vykdytus trėmimus bei pagerbti jų aukas.

Masiniai trėmimai, prasidėję 1941-aisiais, baigėsi tik po vieno žiauriausių Sovietų Sąjungos diktatorių Josifo Stalino mirties (1953 m.). Diktatoriaus paliepimu, daugybė žmonių iš okupuotų Baltijos valstybių, Moldovos, Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos buvo ištremti į atšiauriomis klimato sąlygomis pagarsėjusį Sibiro kraštą. Kadangi trėmimai vyko visoje Lietuvoje, ne išimtis, jie pasiekė ir mūsų kraštą. Sovietinės represijos metu net 10 tūkst. Vilkaviškio miesto bei rajono niekuo nekaltų žmonių tapo tremties aukomis. Grįžusieji tapo ne tik gyvais istorijos liudininkais, bet ir jos kūrėjais.

Šiais metais Vilkaviškyje minėjome trėmimų pradžios ir 75-ąsias masinių trėmimų „Bangų mūša“ (1949 m.) metines. Minėjimą organizavo Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus bei Vilkaviškio rajono viešoji biblioteka.

Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis, kurias Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje aukojo dekanas Virginijus Gražulevičius. Po pamaldų tremtiniai, muziejininkai ir jaunieji P. Karužos 406-osios Vilkaviškio šaulių kuopos šauliai iškilminga eisena nužygiavo prie genocido aukų simbolinio paminklo šalia bibliotekos. Čia eisenos dalyvių laukė Vištyčio folkloro ansamblis „Šilojai“ ir būrys žiūrovų: istorijos žinių pasisemti atvykusių mokinių, bibliotekos darbuotojų bei vilkaviškiečių, kuriems ši diena pasirodė svarbi.

Renginį pradėjo muziejininkės Elena Rupeikienė ir Kristina Šneiderienė. Anot istorikės E. Rupeikienės, minėjimą organizuojančios jau 30 metų, pavadinimas „Tremties istorija primena, moko, perspėja“ pasirinktas neatsitiktinai, nes istorija – tai ne tik praeitis, užpūsta dulkėmis, bet ir visų mūsų ateitis. Juk istoriniai įvykiai neretai pasikartoja, todėl turime ne tik juos prisiminti, bet ir pasimokyti iš jų. Pasak pranešėjos, šis pavadinimas ypač puikiai reprezentuoja už tūkstančio kilometrų vykstantį Rusijos ir Ukrainos karą, kurio veiksmai prasidėjo ne tik netikėtai, bet ir šokiravo visą pasaulį. Daugelis iki šiol sunkiai gali patikėti realybe bei suprasti, kodėl gyvenant XXI amžiuje neieškoma konflikto kompromiso, o stveriamasi ginklo.

Tokiai minčiai pritarė ir minėjime dalyvavę Savivaldybės vicemerė Daiva Riklienė bei dekanas V. Gražulevičius, pabrėžę, jog tremtiniams išgyventi padėjo bendruomeniškumas, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimas, patriotiškumas.

Po susimąstyti vertusių minčių jaunosios šaulės perskaitė mūsų krašto tremtinių atsiminimus, kurie įamžinti tritomyje „Mes sugrįžome“, o Vištyčio regioninio parko folkloro ansamblis „Šilojai“ pritariant armonikai padainavo tremtinių dainų.

Už ilgametį vadovavimą Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungai renginyje buvo padėkota buvusiai pirmininkei Reginai Neiberkienei, kalbėjo neseniai išrinkta šios organizacijos vadovė Violeta Stikliuvienė. Naujoji tremtinių vadovė papasakojo savo šeimos istoriją, susirinkusiuosius skatino būti pilietiškai sąmoningiems, savo pavyzdžiu įkvėpti jaunąją kartą domėtis Lietuvos istorija.

Po minėjimo renginys tradiciškai persikėlė į Vilkaviškio geležinkelio stotį, iš kurios anuomet gyvuliniais vagonais į tremtį buvo gabenami mūsų krašto gyventojai. Trėmimus primena perone stovintis medinis kryžius, prie kurio buvo uždegtos žvakelės, padėta gėlių. Graudulį kėlė „Šilojų“ ansamblio kartu su tremtiniais sudainuota daina „Leiskit į tėvynę“, susirinkusiuosius nukėlusi į tremties laikus, kuomet išsigandę žmonės prievarta turėjo palikti namus, savo Tėvynę ir išvykti į nežinią.

Kita minėjimo dalyvių stotelė – tremties atminimo paminklas Vilkaviškio kapinėse. Čia susirinkusieji pasidžiaugė gražiai tvarkoma aplinka, savo likimo brolius ir seseris pagerbė prie paminklo padėdami gėlių, uždegdami atminimo žvakutes. O vėliau visi susibūrė tremtinių sąjungos būstinėje prie suneštinių vaišių stalo, kur netrūko kalbų, diskusijų, prisiminimų.

Muziejininkė E. Rupeikienė kvietė tremtinius įamžinti skaudžios praeities išgyvenimus istorijoje. Ji sakė, kad Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus laukia tremties laikus menančių nuotraukų, daiktų, užrašytų atsiminimų. Juk negalima leisti, jog mūsų didinga tautos istorija pasiklystų praeities kloduose.



Paulina DOBILIAUSKAITĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---