Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

---

81-erių rašytoja Herbjorg Wassmo romaną apie meilę „Mano žmogus“ sukūrė paskatinta vyro.

„Alma littera“ nuotr.

1942 metais gimusios norvegų literatūros žvaigždės, garsios trilogijos „Dinos knyga“, „Laimės sūnus“, „Karnos kraitis“ autorės Herbjorg Wassmo romaną „Mano žmogus“ jau galima skaityti lietuviškai – jausmingą pasakojimą apie dviejų brandžių žmonių meilę išleido leidykla „Alma littera“. Jų santykiai prasideda vyresniame amžiuje, kai išyra santuokos. Jie abu nori išgyventi tikrą gyvenimą ir tikrus jausmus. Tačiau svarbiausia knygos tema – deginantis poreikis sutikti žmogų, kurį galėtum pavadinti savu. Rašytoja H. Wassmo sutiko atsakyti į lietuvių žurnalistės klausimus.

– Lietuvos skaitytojai jus labai myli – knygos vis leidžiamos ir leidžiamos iš naujo. Ar jaučiatės įminusi sėkmingos rašytojos paslaptį?

– Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad Lietuvoje turiu tiek skaitytojų. Kalbant apie mano sėkmę, nelabai žinau, ką į tai atsakyti. Rašytojas negali to numatyti. Kai rašiau „Septintą susitikimą“, romano „Mano žmogus“ planuose nebuvo. Niekada neplanuoju rašyti tęsinių. Jei užsikraučiau tokią naštą, tai suvaržytų mano laisvę spontaniškai pasirinkti, apie ką rašyti. Gormas ir Ruta buvo spėję įsitvirtinti mano mintyse. Tad vieną rytą, sėdusi prie savo rašomojo stalo, pasidaviau spaudimui ir pradėjau rašyti. Tai irgi turi priešistorę. Per vieną mudviejų su vyru kelionę, maloniai vakarieniaujant, jis provokuojamai paklausė: „Kada pagaliau parašysi romaną apie Meilę?“ Kone įsižeidusi pamokslaujamu tonu jam atšoviau, kad gera literatūra negali būti paremta naiviomis meilės istorijomis. Jis nesiliovė manęs erzinti, sakė, kad gera literatūra priklauso nuo to, ar rašytojui pakanka talento visa tai paversti literatūra! Vyras sugebėjo mane taip išprovokuoti, kad nieko kito neliko, kaip tik vėl suvesti savo romano veikėjus draugėn. Kaip man tai pavyko literatūrine prasme, palieku spręsti savo skaitytojams.

Vėlgi turiu prisipažinti, kad niekada neplanuoju savo romanų tęsinio. Toks mąstymas slopina vaizduotę ir kūrybiškumą. Dažnai apima apmaudas, kai paaiškėja koks nors veikėjo talentas ar kokia nors gyvenimo situacija, apie kuriuos nieko nenusimanau. Tada praleidžiu daugybę laiko mėgindama į tai įsigilinti. Tad tada, kai tapo aišku, kad Gormas yra rimtai nusiteikęs pasitraukti iš šeimos verslo ir atsidėti literatūros studijoms bei kūrybai, tikėjausi, jog mano darbas palengvės. Tačiau Gormas – sudėtinga asmenybė, be to, jis vyras, teko susidurti su vis naujais iššūkiais.

Tai, kad mano knygose nemažai kraujo, tragedijų ir mirčių, yra neišvengiama, nes juk stengiuosi rašyti apie gyvus žmones, o ne simbolines figūras. Gimimas ir mirtis paliečia kiekvieną žmogų. Nė vienas nuo to neišsisuka. Todėl literatūra privalo visa tai atspindėti. Vis dėlto manau, kad knyga priklauso skaitytojui, būtent skaitytojas turi teisę turėti nuomonę ir atsakymus.

– Pagrindinės jūsų knygų herojės – moterys, vyrai tarsi papildo jų portretus. Kaip pavyksta į savo personažus vyrus pažvelgti iš jų pozicijų?

– Kiekvienas žmogus – vyras, moteris, translytis asmuo – turi savo žmogiškąją esybę, poreikį būti matomas, mylimas, suprastas ir pripažintas už tai, kas esi. Taip pat turime poreikį plėtoti savo gebėjimus įvairiomis kryptimis. Aš dažnai rašau iš moteriškos perspektyvos, tačiau mano romanuose yra ir vyrų paveikslų, pavyzdžiui, Dinos sūnus Benjaminas arba Gormas, romanų „Septintas susitikimas“ ir „Mano žmogus“ veikėjas, Rutos sūnus Toras. Susipažinau su jais sėdėdama prie savo rašomojo stalo, be jokių išankstinių nuostatų, įsigilinusi į kiekvieno gyvenimišką situaciją.

Neretai jie, mano vyrai, būna glaudžiau susiję su manimi nei moterys, mano pagrindinės veikėjos. Ir ne kartą esu pagavusi save, kad jiems jaučiu didesnę simpatiją ir meilę, nei sveika rašytojui. Kartais turiu pati sau priminti: per daug nepriartėk, neįsimylėk jo, išlaikyk pragmatišką, ironišką toną, nes juk taip geriausia tekstui.

– Ar tarp meilės ir mirties dėtumėte lygybės ženklą? Ar rašytojos pasaulyje šie jausmai yra lygiaverčiai?

– Nenorėčiau mirties prilyginti meilei. Kiekvienas žinome, kad kada nors mirsime. Tačiau ne kiekvienas patiria didelę meilę. Pacituosiu savo močiutės žodžius, kuriuos ji kadaise pasakė man, paauglei: „Atmink: sutikusi meilę, jos nepaleisk, atpažink ją ir nepaleisk. Nes vėliau gali ir nebesutikti.“ Gormas laikė ir nepaleido. Net ir tada, kai negalėjo būti kartu su Ruta.

– Tai, kas vyksta pasaulyje, sakote, jums įkvepia daugiau pesimizmo nei optimizmo.

– Pasaulis – žiauri vieta. Žmonių blogis – beribis. Gamta kiekvieną sekundę įspėja apie laukiančią pražūtį. Bet aš niekam negaliu nieko patarti. Nes pati neįstengiu nieko pakeisti, kad pasaulis taptų geresnis. Tačiau kabinuosi į ramybės akimirkas savo sieloje. Ir kiekvieną dieną stengiuosi pradėti dėkingumu. Už tai, kad esu tokia privilegijuota, jog galiu sočiai valgyti, šokti svetainėje, nueiti iki rašomojo stalo, gebu mylėti kitą žmogų ir galbūt nusišypsoti nepažįstamam praeiviui gatvėje. Niekada netikėjau tuo skambiu žodžiu „laimė“, nebent tik trumpomis prošvaisčių akimirkomis.

– Kaip manote, apie ką šiandien šiame neramiame pasaulyje iš tiesų verta diskutuoti?

– Man atrodo, kad yra per daug diskusijų, per daug siauro akiračio despotų, per daug kalbų ir nenuoširdžių pasiteisinimų, bet mažai svarbių darbų, kad būtų sustabdyta beprotystė. Vis dėlto būtina, kad žmonės, kurie nesusitinka vieni su kitais, susitiktų ir diskutuotų. Kai nėra bendravimo, kyla nesusipratimų ir karų. Puiku, kai diskutuojama, kokių veiksmų imtis, kad būtų užkirstas kelias blogiui ir neapykantai. Man pačiai nepaprastai pasisekė. Duokite man dar vieną saulėtekį, dar vieną audrą. Ir aš padėkosiu už gyvenimą. Tačiau taip pat mielai padėkočiau už dar truputį laiko, kad galėčiau užbaigti rankraštį.



Laisvė RADZEVIČIENĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---