|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Tapatybės įspaudai
Dainų šventėje šiemet dalyvavo visi keturi Andriulionių šeimos nariai: tėvai Edita ir Gintautas (centre), sūnus Augustas ir duktė Ieva.Asmeninio albumo nuotr. Eglė KVIESULAITIENĖ
Mūsų rajonas į jubiliejinį renginį išsiuntė per 700 saviveiklininkų, o namuose likę jų artimieji televizorių ekranuose karštligiškai žvalgėsi pažįstamų veidų. Tačiau vilkaviškiečiams Andriulioniams saviškių ekrane neteko ieškoti, nes keturių asmenų šeima dainavo ir grojo drauge su visos Lietuvos muzikantais. Nors vyresnieji muzikuojančios Andriulionių šeimos nariai yra dalyvavę ne vienoje Dainų šventėje, visi keturi išvyko pirmą kartą. Mat prie dainingos šeimos šiemet prisijungė jauniausias jos narys – keturiolikmetis Augustas. Vaikinas ketvirti metai groja Vilkaviškio jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestre, tad ši Dainų šventė jam pirmoji. Mama Edita ir su scena savo gyvenimą siejanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Andriulionių dukra Ieva atstovauti rajonui sostinėje vyko su Vilkaviškio kultūros centro mišriu kameriniu choru „Uosija“, o šeimos galva Gintautas šventėje atstovavo net dviem kolektyvams – Vilkaviškio kultūros centro liaudiškos muzikos kapelai „Vingis“ ir Marijampolės kultūros centro Česlovo Sasnausko kameriniam chorui. Kadangi visi kolektyvai per Dainų šventę gyveno ir repetuodavo atskirai, šeimos nariai Vilniuje praktiškai nesusitikdavo. Tad labai džiaugėsi, jog visų kolektyvai galėjo dalyvauti finalinėje Dainų dienoje. Tik taip turėjo galimybę visi drauge susitikti ir nusifotografuoti istorija tapsiančioje nuotraukoje. Edita ir Gintautas Andriulioniai visų Dainų švenčių, kuriose teko dalyvauti, nebesuskaičiuoja. Žino, kad abu krimtę muzikos mokslus Dainų šventėse pradėjo dalyvauti nuo studijų laikų. Edita juokauja, kad šventes per televizorių teko stebėti tik du kartus – kai gimdė ir augino abu vaikus. Visose kitose Dainų šventėse dalyvauta Albino ir Laimos Venclovų vadovaujamuose kolektyvuose. – Mokiausi Marijampolės kolegijoje ir dainavau jos chore, kuriam vadovavo Laima Venclovienė, o Albinas Venclova buvo mūsų kurso vadovas. Kai jie pradėjo vadovauti Vilkaviškio kultūros centro „Uosijos“ chorui, jame rado daug savo buvusių studentų, – linksmai pasakojo E. Andriulionienė. G. Andriulionis Marijampolės kultūros centro Česlovo Sasnausko kameriniame chore dainuoja nuo 1991 metų, o pirmą kartą į Dainų šventę vyko 1985-aisiais, dar besimokydamas tuometinėje Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija). Kapeloje „Vingis“ Vilkaviškio muzikos mokyklos smuiko mokytojas groja nuo pat jos įkūrimo, 1995 metų. Tad per beveik tris dešimtmečius su vilkaviškiečių kapela teko dalyvauti ne vienoje Dainų šventėje. Nors kartais būna sunku suderinti abiejų kolektyvų interesus, laimei, kapelos ir chorai Dainų šventėse koncertuoja skirtingomis dienomis. Tad tuomet, kai Vingio parko estradoje rikiavosi chorai, kapelos jau buvo išvykusios į namus ir finalinius šventės akordus stebėjo televizoriaus ekrane. Bene daugiausiai įspūdžių iš Dainų šventės parsivežė pirmąkart tokiame renginyje dalyvavęs Augustas. Vaikinas sakė, kad nors kasdienės repeticijos pareikalavo daug jėgų, galutinis rezultatas atpirko visus sunkumus. Orkestrams teko dalyvauti ne tik finaliniame koncerte „Kad giria žaliuotų“, bet ir „Twinsbet“ arenoje vykusiame pučiamųjų instrumentų orkestrų „Vario audros“ šėlsme. Publika orkestrantus pasitiko labai šiltai, o žiūrovo grįžtamasis ryšys – didžiausia dovana artistui. Andriulioniai kalbėjo, kad labiausiai šventėje širdį glostė bendrystės jausmas, svetingai dalyvių eiseną pasitikę vilniečiai. Kai sugaudžia tūkstančiai vario dūdų, kai į vieną susilieja choristų ir mintinai dainas mokančių žiūrovų balsai, kai stadiono veja išsimargina tautiniais šokėjų raštais, kai milijoninė minia skanduoja žodį „Lietuva“, rodos, sielą virpina tautos vienybės vibracijos bangos. Paklausti, kaip į jų gyvenimą atėjo muzika, Andriulioniai tvirtino, jog meilę ir polinkį paveldėjo su genais. Editos namuose nuo vaikystės skambėjo tėčio Jono Skelčio virkdomas akordeonas, be šio instrumento ir dabar neįsivaizduojami šeimos susiėjimai. Tad pradėjusiai rinktis profesiją Editai dvejonių nekilo – apsisprendė būti muzikos mokytoja ir chorvede. Dabar muzikos mažuosius moko Vilkaviškio „Pasakos“ lopšelyje-darželyje bei muzikos mokykloje ir pastarojoje įstaigoje jiedu su vyru – kolegos. Gintautas taip pat save nuo mažumės prisimena muzikuojantį. Jo tėvas su broliais labai mėgo dainuoti, tad visas kaimas žinojo muzikalią Andriulionių šeimą. Gražų balsą paveldėjo ir Gintautas, tad nuo mokyklos laikų dalyvaudavo „Dainų dainelės“ konkursuose, lankė Vilkaviškio muzikos mokyklos, kurioje dabar pats dirba, smuiko klasę. Ją baigęs Gintautas sakė pajutęs nenumaldomą norą toliau mokytis muzikos, todėl dar nebaigęs vidurinės stojo į „gruodelką“ (taip studentai vadino Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą) – studijavo smuiko ir dainavimo specialybes. Vėliau dainuoti mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Eduardą Kaniavą. Muzikantų šeimoje gimusi Ieva savo gyvenimo be muzikos net įsivaizduoti negalėjo. Dar dabar „Uosijos“ choristai pajuokauja prisiminę, kaip trejų metų Ievutė su mama ateidavo į choro repeticijas. Atsisėdusi už choristų nugarų ji mėgdžiodavo dirigentę, o ši matydama komišką vaizdelį vos tramdydavo šypseną. Kadangi „Uosijos“ choro dainas Ieva mokosi nuo mažumės, savarankiškai išmokti Dainų šventės repertuarą ir prisijungti prie kolektyvo muziką studijuojančiai merginai sunku nebuvo. Bene vėliausiai muzikanto kelią pasirinko šeimos jaunėlis Augustas. Nors lankė visus koncertinius sesers pasirodymus ir mintinai mokėjo dainas, pats ilgai nesiryžo pasinerti į muzikos pasaulį – daugiau užsiėmė sportu. Visgi mama nusprendė, kad Augustą reikėtų nusivesti į jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestro repeticiją bei jubiliejinį koncertą. Šis pradinę mokyklą bebaigiantį berniuką taip pakerėjo, kad jis apsisprendė – nori muzikuoti. Gavęs gražų, blizgantį trimitą Augustas ne tik įsiliejo į orkestrantų kolektyvą, bet savo žinias gilina ir Vilkaviškio muzikos mokykloje, pučiamųjų instrumentų klasėje, pas mokytoją Romą Jakimavičių. Tiesa, ar taps profesionaliu muzikantu, Augustas dar nežino, tačiau neabejoja, kad muzika jo gyvenime visada liks. Andriulioniai įsitikinę, kad gyventi muzikantų šeimai po vienu stogu nėra sunku, nes sieja bendri interesai, todėl niekada nekyla priekaištų, kai kuriam su kolektyvu reikia išvykti koncertuoti. Šeima neabejoja, kad muzika jiems davė labai daug ir tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, o scena – ta vieta, kuri nuolat jaudina, bet visada suteikia sparnus. Todėl visi nekantraudami laukia koncertų, festivalių, pasirodymų ir net neabejoja, kad drauge dalyvaus dar ne vienoje Dainų šventėje.
Galerija: Muzikantai_Andriulioniai
Publikuota: 2024-07-30 08:10:39 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Apylygė politinė kova baigėsi Algirdo Butkevičiaus pergale * Taryba pritarė baseino statyboms * Pilviškiečio nesutarimus su gimnazija tenka spręsti ir pareigūnams Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|