|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Vilkaviškyje parduoda bulves ir alijošių. Tel. 0 658 13 757.Galioja iki: 2024-12-20 10:53:18
Moteris ieško darbo. Tel. 0 658 13 757.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:01
Parduoda gyvas žąsis (30 Eur už vnt.) ir antis (15 Eur už vnt.). Tel. 0 611 00 181.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:49
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kūryba
|
|
|
„Vis dar kankina klausimai – ar gerai, ar negerai rašau, nerandu atsakymo, tad ir toliau kurpiu ir bandau pateikti visuomenei – gal daugiau žmonėms, kurie mane pažįsta“, – naujosios knygos viršelyje rašo Gražvydas Gavėnas.
Autorės nuotr.
Laima VABALIENĖ
Su penktąja poezijos knyga „...gyvenimą gyvenimu vagoju...“ aplankęs ne vieną rajono biblioteką, Gražvydas Gavėnas jos pristatymus baigė savo gimtajame mieste – Vilkaviškyje – pokalbiu apie gyvenimą bei eilėraščio meną.
– Pamačiau, kad poezija yra neuždusinta. Yra žmonių, kad ir nedaug, kuriems įdomu, kuriems skauda, kuriuos poetinis žodis „pasigauna“. Dėl to aš negaliu sakyti, kad niekada daugiau nerašysiu... – jaukioje Vilkaviškio viešosios bibliotekos erdvėje susibūrusiems savo kūrybinio kelio bendrakeleiviams knygos pristatymus apibendrino šiemetinio Mažojo poezijos pavasario laureatas, literatų klubo „Seklyčia“ narys G. Gavėnas.
Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkės Vilijos Štreimikienės įžvalgomis prisodrintas pokalbis su knygos autoriumi buvo palydėtas Bartninkų bibliotekininkės Birutės Banackienės dainomis.
Ištrauka iš šio pokalbio – tarsi žvilgsnis iš rinkinio „...gyvenimu gyvenimą vagoju...“.
– Į klausimą, kodėl reikia rašyti eilėraščius, šių metų Salomėjos Nėries literatūrinės premijos laureatas Aidas Marčėnas atsako gana lakoniškai – nes baigiasi pasaulis. O kaip į šį klausimą atsakytumėte Jūs?
– Aš labiau optimistas. Galvoju, kad ypač dabar, kai mūsų visuomenė šiek tiek apatiška, šiek tiek sukiršinta, reikia atsvaros. Rašyti eilėraštį – tai pasiųsti mintį į žmogaus sielos gilumą, į jausmus... Kartais net viena eilutė, vienas žodis iš kokio nors eilėraščio mus „užgauna“, neleidžia nusileisti žemiau, pulti į neviltį, parodo daugiau gyvenimo spalvų.
Mano žinutė skaitytojui ir būtų tokia: nereikia pasiduoti. Jeigu yra labai blogai, net tada turi sakyti, kad viskas gali būti dar blogiau. Tuomet mintys persiverčia, ir tu vis vien matai už lango spindulį ryto saulės. Reikia tikėti... Visą gyvenimą buvau ir esu optimistas, ir mano požiūris yra toks.
– Jūsų pirmąją eilėraščių knygą „Suplyšę sekmadieniai“ ir penktąją „...gyvenimą gyvenimu vagoju“ skiria ilga laiko atkarpa. Tuo tarpu „Švelni ilgesio tyla“, „Pėdos pakrantėj savoj“ – tik vieni metai. Kas nulėmė tokį kūrybinį impulsą?
– 1999 m. išsileidęs pirmą knygelę šokau iš Lietuvos į nežinomybę (du dešimtmečius G. Gavėnas praleido užsienyje – aut. past.). Kol apsipratau, kol iš lėto mintis gulė prie minties, praėjo gal penkiolika ar šešiolika metų. Turiu būti dėkingas Lanai Povilaikienei, kuri sugalvojo per atstumą paimti iš manęs interviu. Jos klausimai užgavo mano vidų, pramušė tą tylėjimą. Turbūt jau ir laikas buvo atėjęs išsirašyti. Antra knygelė tuomet susidėjo labai greitai.
Aš esu produktyvus. Galiu dešimt – penkiolika eilėraščių parašyti per dieną, bet kartais per mėnesį tik vieną. Numetu tuos eilėraščius ant stalo, ar stalčiuje jie paguli. Užeina nuotaika, pasiimu, taisau. Pažiūriu, susirinko devyniasdešimt eilėraščių. Jau turiu knygelę...
– Knygoje „...gyvenimą gyvenimu vagoju“ eilėraščiai suskirstyti į 4 atskirus skyrius: „likimo laukas...“, „...jausmų verpetai...“, „...dabartin beldžiuos...“ bei „... minoriškas ilgesys...“. Šie pavadinimai – tarytum nuoroda į laiko tėkmę. Ką Jums reiškia šis laiko ratas?
– Pirmoje mano knygoje buvo daugiau praeities, daugiau skausmo, daugiau gyvenimo ironijos. Antroji mane šiek tiek išvalė... Poezija yra rašymas. Tu turi savyje išgyventi tam tikrą ciklą, kad galėtum išlieti tai žodžiais. Dabar žiūriu kažkiek kitaip. Mano šešta knyga irgi jau baigta. Joje daugiau dabarties, žaidimų. Su praeitimi reikia atsisveikinti, palikti už durų.
– Eilėraščiuose galime rasti visko: rudens gėlos, varveklių ašarų, šėlstančio pavasario kaštonžiedžių alėjoj, besišypsančių pušų ir kopų smėlio... Kuris metų laikas Jums imponuoja labiausiai ir yra dosniausias kūrybinių įkvėpimų?
– Visiems gražus pavasaris, bet ruduo yra brandos, gyvenimo sampratos laikas. Išeidama gamta atiduoda visas spalvas, kabinkis už jų. Matydamas tą išėjimą turi laiko daugiau pamąstyti. Sakoma, viščiukus skaičiuoja rudenį, ir man viskas susikaupia daugiausia į rudenį. Pavasaris man antroje vietoje.
– Viename interviu esate užsiminęs: „Gamta, vienatvė ar dar kažkas pastūmėjo kurti.“ Eilėraščiuose gamtos detalės padabintos pačiomis įvairiausiomis meninės raiškos priemonėmis: rudenį užsidegę klevų laužai, ryto rasą laižanti žolė, besikeičiančiom spalvom žaidžianti ryto akacija, kaštonų vėsa, savo laiko peizažą piešiantis ežeras... Kaip įvardintumėte savo santykį su gamtos pasauliu?
– Aš gimęs, užaugęs Vilkaviškyje, kaip sakau, „ant bruko“. Gamtos vaikystėje aš mačiau daug, nes turėjau laimės vasaras leisti Bartninkuose. Kai esi vaikas vienas išsiųstas į kaimą, pradžioje sutrinki, bet po kurio laiko pradedi išgirsti gamtos garsus, matyti spalvas, vaizdus. Vaikystė, jaunystė tarp dviejų pasakų – miesto sodo Vilkaviškyje ir Aukso rago Paežeriuose – matyt, vedė į tokį santykį su gamta. Stovyklavimas palapinėse, naktys su gitara, maudynės upelyje už siuvimo fabriko... Esu jautrus žmogus, tad gamtos pajauta gal man yra duota... Nekertu medžių, nelaužau šakų, neardau paukščių lizdų...
– „Savu gyvenimu gyvenimą vagoju“, – taip prasideda vienas Jūsų eilėraščių, kurio pavadinimas tapo užuovėja visoms šios rinktinės eilėms. „Vagoju“, „aukoju“, „nesustoju“... Kas yra didžiausias Jūsų gyvenimo variklis, padedantis formuoti gyvenimo vagas?
– Kartais pasijunti, kad kažką gali, kartais pyksti ant savęs, kad jau nieko negali, nežinai nei žodžio, nei kaip pradėti, nei kaip užbaigti, bet aš visuomet stengiuosi, jeigu ką turiu savyje, atiduoti. Nesu egoistas, noriu dalytis su skaitytoju. Man vienas žmogus pasakė: jeigu tu gali atiduoti bent tris žodžius, kurie kažkur įstrigs, atiduok. Ir taip aš aukoju, vagoju...
– Jūsų kūryboje neįprastai gausu daugtaškių. Čia kas? Nutylėjimai, tam tikras neapibrėžtumas ar tiesiog palikta erdvė? Tiek sau pačiam, tiek skaitytojui.
– Galiu tvirtai pasakyti, kad daugtaškis yra galvojimui palikta vieta. Jis duoda tau plačią erdvę pasukti savo mintis į kurią tik nori pusę. Aš labai mėgstu daugtaškius...
Su penktąja poezijos knyga „...gyvenimą gyvenimu vagoju...“ aplankęs ne vieną rajono biblioteką, Gražvydas Gavėnas jos pristatymus baigė savo gimtajame mieste – Vilkaviškyje – pokalbiu apie gyvenimą bei eilėraščio meną. |
– Pamačiau, kad poezija yra neuždusinta. Yra žmonių, kad ir nedaug, kuriems įdomu, kuriems skauda, kuriuos poetinis žodis „pasigauna“. Dėl to aš negaliu sakyti, kad niekada daugiau nerašysiu... – jaukioje Vilkaviškio viešosios bibliotekos erdvėje susibūrusiems savo kūrybinio kelio bendrakeleiviams knygos pristatymus apibendrino šiemetinio Mažojo poezijos pavasario laureatas, literatų klubo „Seklyčia“ narys G. Gavėnas.
Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkės Vilijos Štreimikienės įžvalgomis prisodrintas pokalbis su knygos autoriumi buvo palydėtas Bartninkų bibliotekininkės Birutės Banackienės dainomis.
Ištrauka iš šio pokalbio – tarsi žvilgsnis iš rinkinio „...gyvenimu gyvenimą vagoju...“.
– Į klausimą, kodėl reikia rašyti eilėraščius, šių metų Salomėjos Nėries literatūrinės premijos laureatas Aidas Marčėnas atsako gana lakoniškai – nes baigiasi pasaulis. O kaip į šį klausimą atsakytumėte Jūs?
– Aš labiau optimistas. Galvoju, kad ypač dabar, kai mūsų visuomenė šiek tiek apatiška, šiek tiek sukiršinta, reikia atsvaros. Rašyti eilėraštį – tai pasiųsti mintį į žmogaus sielos gilumą, į jausmus... Kartais net viena eilutė, vienas žodis iš kokio nors eilėraščio mus „užgauna“, neleidžia nusileisti žemiau, pulti į neviltį, parodo daugiau gyvenimo spalvų.
Mano žinutė skaitytojui ir būtų tokia: nereikia pasiduoti. Jeigu yra labai blogai, net tada turi sakyti, kad viskas gali būti dar blogiau. Tuomet mintys persiverčia, ir tu vis vien matai už lango spindulį ryto saulės. Reikia tikėti... Visą gyvenimą buvau ir esu optimistas, ir mano požiūris yra toks.
– Jūsų pirmąją eilėraščių knygą „Suplyšę sekmadieniai“ ir penktąją „...gyvenimą gyvenimu vagoju“ skiria ilga laiko atkarpa. Tuo tarpu „Švelni ilgesio tyla“, „Pėdos pakrantėj savoj“ – tik vieni metai. Kas nulėmė tokį kūrybinį impulsą?
– 1999 m. išsileidęs pirmą knygelę šokau iš Lietuvos į nežinomybę (du dešimtmečius G. Gavėnas praleido užsienyje – aut. past.). Kol apsipratau, kol iš lėto mintis gulė prie minties, praėjo gal penkiolika ar šešiolika metų. Turiu būti dėkingas Lanai Povilaikienei, kuri sugalvojo per atstumą paimti iš manęs interviu. Jos klausimai užgavo mano vidų, pramušė tą tylėjimą. Turbūt jau ir laikas buvo atėjęs išsirašyti. Antra knygelė tuomet susidėjo labai greitai.
Aš esu produktyvus. Galiu dešimt – penkiolika eilėraščių parašyti per dieną, bet kartais per mėnesį tik vieną. Numetu tuos eilėraščius ant stalo, ar stalčiuje jie paguli. Užeina nuotaika, pasiimu, taisau. Pažiūriu, susirinko devyniasdešimt eilėraščių. Jau turiu knygelę...
– Knygoje „...gyvenimą gyvenimu vagoju“ eilėraščiai suskirstyti į 4 atskirus skyrius: „likimo laukas...“, „...jausmų verpetai...“, „...dabartin beldžiuos...“ bei „... minoriškas ilgesys...“. Šie pavadinimai – tarytum nuoroda į laiko tėkmę. Ką Jums reiškia šis laiko ratas?
– Pirmoje mano knygoje buvo daugiau praeities, daugiau skausmo, daugiau gyvenimo ironijos. Antroji mane šiek tiek išvalė... Poezija yra rašymas. Tu turi savyje išgyventi tam tikrą ciklą, kad galėtum išlieti tai žodžiais. Dabar žiūriu kažkiek kitaip. Mano šešta knyga irgi jau baigta. Joje daugiau dabarties, žaidimų. Su praeitimi reikia atsisveikinti, palikti už durų.
– Eilėraščiuose galime rasti visko: rudens gėlos, varveklių ašarų, šėlstančio pavasario kaštonžiedžių alėjoj, besišypsančių pušų ir kopų smėlio... Kuris metų laikas Jums imponuoja labiausiai ir yra dosniausias kūrybinių įkvėpimų?
– Visiems gražus pavasaris, bet ruduo yra brandos, gyvenimo sampratos laikas. Išeidama gamta atiduoda visas spalvas, kabinkis už jų. Matydamas tą išėjimą turi laiko daugiau pamąstyti. Sakoma, viščiukus skaičiuoja rudenį, ir man viskas susikaupia daugiausia į rudenį. Pavasaris man antroje vietoje.
– Viename interviu esate užsiminęs: „Gamta, vienatvė ar dar kažkas pastūmėjo kurti.“ Eilėraščiuose gamtos detalės padabintos pačiomis įvairiausiomis meninės raiškos priemonėmis: rudenį užsidegę klevų laužai, ryto rasą laižanti žolė, besikeičiančiom spalvom žaidžianti ryto akacija, kaštonų vėsa, savo laiko peizažą piešiantis ežeras... Kaip įvardintumėte savo santykį su gamtos pasauliu?
– Aš gimęs, užaugęs Vilkaviškyje, kaip sakau, „ant bruko“. Gamtos vaikystėje aš mačiau daug, nes turėjau laimės vasaras leisti Bartninkuose. Kai esi vaikas vienas išsiųstas į kaimą, pradžioje sutrinki, bet po kurio laiko pradedi išgirsti gamtos garsus, matyti spalvas, vaizdus. Vaikystė, jaunystė tarp dviejų pasakų – miesto sodo Vilkaviškyje ir Aukso rago Paežeriuose – matyt, vedė į tokį santykį su gamta. Stovyklavimas palapinėse, naktys su gitara, maudynės upelyje už siuvimo fabriko... Esu jautrus žmogus, tad gamtos pajauta gal man yra duota... Nekertu medžių, nelaužau šakų, neardau paukščių lizdų...
– „Savu gyvenimu gyvenimą vagoju“, – taip prasideda vienas Jūsų eilėraščių, kurio pavadinimas tapo užuovėja visoms šios rinktinės eilėms. „Vagoju“, „aukoju“, „nesustoju“... Kas yra didžiausias Jūsų gyvenimo variklis, padedantis formuoti gyvenimo vagas?
– Kartais pasijunti, kad kažką gali, kartais pyksti ant savęs, kad jau nieko negali, nežinai nei žodžio, nei kaip pradėti, nei kaip užbaigti, bet aš visuomet stengiuosi, jeigu ką turiu savyje, atiduoti. Nesu egoistas, noriu dalytis su skaitytoju. Man vienas žmogus pasakė: jeigu tu gali atiduoti bent tris žodžius, kurie kažkur įstrigs, atiduok. Ir taip aš aukoju, vagoju...
– Jūsų kūryboje neįprastai gausu daugtaškių. Čia kas? Nutylėjimai, tam tikras neapibrėžtumas ar tiesiog palikta erdvė? Tiek sau pačiam, tiek skaitytojui.
– Galiu tvirtai pasakyti, kad daugtaškis yra galvojimui palikta vieta. Jis duoda tau plačią erdvę pasukti savo mintis į kurią tik nori pusę. Aš labai mėgstu daugtaškius...
Publikuota: 2024-08-06 11:21:28
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Vilkaviškio kalėdinė eglutė sutvisko auksu * Mero ir verslo pusryčiai: rodikliai, iššūkiai, problemos
* Savanoriauti punkte senjores atvedė gyvenimo prasmės siekis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?
Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|